Vasarą sūnaus Gusto susilaukusi solistė ne tik ruošiasi gruodžio 6-10 d. „Samsono ir Dalilos" premjerai, bet ir gali papasakoti apie po gimdymo jau nuveiktus darbus.
Save perfekcioniste vadinanti moteris sako besidžiaugianti tiek buvusia galimybe sulėtinti tempą, pagyventi gimtojoje Lietuvoje, tiek ir dėkingai besiklostančiomis naujų darbų aplinkybėms. Apie tai ir artėjančią neeilinę Vilnius City Operos premjerą, kurioje Justina kurs kiekvieno mecosoprano svajonių rolę – Dalilą, kalbamės prieš pačią naujojo spektaklio repeticijų pradžią.
Ar šiandien sau ir savo darbui keliate kitokius reikalavimus negu anksčiau?
Ne, - nuo pat mažens esu perfekcionistė, maksimalistė. Ką bedaryčiau, siekiu tik geriausio rezultato. Tiesiog esu tokia, kokia visada ir buvau, dar daugiau - norėčiau tokia likti, kad tas maksimalizmas niekada nedingtų. Mano darbas reikalauja maksimalių pastangų ir noro padaryti kaip įmanoma geriau. Tokie ir yra mano uždaviniai.
Tik reikia suprasti vieną dalyką: aš negaliu padaryti to, ko dabar negaliu, - reikia protingai priimti kažkokias savo šiandienines ribas, kurių galbūt rytoj jau nebus. Juk mes visi augame ir ką aš galime padaryti šiandien, negalėjome vakar, ar prieš metus. Kaip ir negaliu šiandien padaryti to, ką galėsiu tik po 5 metų. Kalbu apie maksimalizmą ir nuoširdų darbą šiandien.
Šiandien ir visai neseniai... Papasakokite apie koncertą Royal Albert Hall Londone.
Rugsėjo 23 dieną turėjau labai gražų koncertą Royal Albert Hall Londone. Tai - didžiulė, nuostabi koncertų salė, talpinanti virš 5000 žmonių. Tam vakarui vietos buvo praktiškai išparduotos. Buvo labai, labai daug žmonių. Atlikome Bethoveno 9-ąją simfoniją ir aš dainavau mecosoprano partiją. Buvo labai nuostabu, nes man Bethovenas labai prasmingai įrėmino Gusto gimimą, kadangi vienas mano paskutiniųjų koncertų buvo Londone, gegužės mėnesį Royal Festival Hall, kur taip pat atlikau Bethoveno 9-tąją ir pats pirmas koncertas po sūnaus gimimo buvo vėlgi Bethoveno 9-toji ir vėlgi Londone, tik kitoje salėje...
Žodžiu – tikra odė džiaugsmui.
Jau grįžtate į sceną užsienyje ir Lietuvoje, kur planuojate užsibūti daugiau: Lietuvoje, ar keliausite po pasaulį?
Nuo 2008 metų, dabar yra toks pirmas ilgas periodas, kai esu Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad susiklostė tokios aplinkybės ir galimybė pabūti Lietuvoje iki Naujųjų Metų. Nuo sausio 2 dienos mes jau išvažiuojame į Velso Nacionalinę operą, į Kardifą – kur turiu pasirašiusi ilgą kontraktas. Vėliau bus daug koncertų Lietuvoje, tačiau daugiausia veiklos laukia užsienyje: seks Ispanija, Amerika bei kitos šalys. Iš esmės, mūsų namai ir bus Lietuva, čia mes grįšime tarp spektaklių ir projektų, tačiau tokio ištisinio, kasdieninio gyvenimo, kurį turime dabar, šį pirmą pusmetį nuo vaikelio gimimo, kurį laiką nesimato. Tad užsibūti vienoje vietoje aš neketinu.
Visgi čia jūsų laukia ryškius debiutas. Ko tikitės iš VCO „Samsono ir Dalilos"?
Tikiuosi, kad kiekvieną vakarą sulauksime pilnos salės susidomėjusios publikos ir ji ateis su meile muzikai, operai, norinti išgirsti tikrai ypatingo grožio kūrinį. Tikiuosi sėkmės visomis prasmėmis.
Dalila - bene kiekvieno mecosoprano svajonė. Kodėl?
Didelė svajonė ir tikslas mecosopranui atlikti Dalilos partiją yra natūralu, nes tai yra viena iš labai nedaugelio pagrindinių partijų operoje. Mecosopranui dažnai tenka nebūtinai mažesnės, tačiau partijos, savo reikšme operoje atsiduriančios šalia soprano. Jos gali būti labai sudėtingos, didelės ir ilgos, tačiau mecosopranas visada lieka antru numeriu, ne pirmu. Operų, kur mecosopranas yra pagrindinė herojė - labai, labai nedaug. Dalila yra viena iš jų. Jos vokalinės linijos yra įspūdingai gražios, muzika - taip pat, charakteris labai stiprus, įdomus ir tikrai ne lėkštas. Dalila - labai rafinuota, labai įspūdinga moteris. Kam gi nesinori dainuoti tų nuostabių arijų ir atlikti tokį stiprų vaidmenį tiek vokaline, tiek charakterio prasme?
Kokį jūs piešiate Dalilos portretą?
Kol kas jos portreto nepiešiu, nes dar nepradėjome repetuoti sceniškai. Taip, namų darbus esu pasidariusi, - turiu savo mintį, tačiau noriu išgirsti režisieriaus interpretaciją, norus, idėjas ir tuomet kartu kursime ir piešime portretus, charakterius. Iš anksto nenoriu užsidėti kažkokių didelių spalvų ir štrichų.
Be abejo, - neatimsi to, ką man diktuoja muzika. Dalila - ne kampuota, ne grubi, ne tiesmukiška, ji ne lėkšta, ne vulgari. Ji visad kalba poetine kalba... Taip, ji manipuliuoja, tačiau daro tai aukščiausiu lygiu. Ji labai protinga ir yra tikro, rafinuoto moteriškumo savininkė.
Taigi - kaip aukščiausios klasės šnipė, Dalila panaudoja savo grožį, charizmą ir seksualumą, kad išgautų svarbiausią paslaptį. Kaip manote, ar po tuo slepiasi tikri jausmai Samsonui, ar tai yra tiesiog slaptas kerštas?
Kaip ir minėjau, ji nenaudoja savo grožio ar seksualumo tiesmukai, vulgariai ar kažkaip bukai. Atvirkščiai – jį naudoja labai protingai, rafinuotai, poetiškai, - ji ne tik aukščiausios klasės šnipė, ji viską naudoja aukščiausiu lygiu. Jos veiksmuose nėra klaidų. Viskas yra apgalvota. Tuo pačiu viskas pateikiama beprotiškai organiškai, labai natūraliai ir su jausmingai.
Ar slypi kažkokie jausmai Samsonui? Na, dabar to pasakyti negaliu, nes nežinau mūsų interpretacijos, tačiau visko gali būti. Žinoma, ji turi didelę užduotį ir yra savo tautos vadovų rankose. Taip - ji nori atkeršyti Samsono stovyklai – žydams. Tačiau aš tikrai nemanau, kad ji visai nieko nejaučia ir nėra jokios fizinės traukos Samsonui. Apie meilę čia galbūt negalima kalbėti, tačiau kažkokia dalimi, manau, ji turėtų žavėtis Samsono stiprybe. Nemanau, kad ji negali tuo žavėtis ir tuo pačiu sunaikinti. Taip juk kartais įvyksta... Bet čia dar reikėtų gerai pagalvoti...
Ar gyvenime yra pateisinamas požiūris, kuomet kritinėje situacijoje galima sumokėti bet kokia kaina, net paminti moralines vertybes?
Ne, ne, ne!!!
Personažas yra viena, o kaip muzika? Ar šis prancūziškas kūrinys jums artimas stilistiškai?
Taip, manau, kad savyje turiu daug klasicistinio ir romantiško prado. Kaip stilius, romantizmas yra emocingumas, jausmai, - jis turi didelę emocinę skalę ir tokia esu aš. b\Būtent tokia yra ir prancūzų, Saint-Saënso muzika. Būtent šis muzikos stilius yra man tikrai artimas. Aš tą muziką jaučiu, jei taip galima sakyti, visa savimi, visa savo esybe ir visomis savo ląstelėmis.
Ko labiausiai bijote ruošdamasi šiam vaidmeniui?
Aš nieko nebijau. Baimė yra labai negeras jausmas.
Karmen, Dalila – galingos vilioklės ir stiprios moterys. Kas jus įkvepia kuriant jų portretus?
Visų pirma, muzika. Kai kompozitorius pasirenka istoriją, randa libretistą, kuris parašo tekstą pagal tą esamą istoriją ir tada kuria muziką. O kurdamas muziką, tose natose jis kuria portretus, įdeda visas aistras ir spalvas, tikslus - charakterinius ir muzikinius. Iš tikrųjų, jei tik moki gerai skaityti natas, tai yra skaityti ir tarp eilučių, išgirsti harmonijose užkoduotas mintis... Manau, reikia mokėti ir norėti įskaityti tuos kodus natose, muzikoje ir žodžiuose, nes jų yra labai daug. Tai ir intuicija man padeda įmatyti šiuos kompozitoriaus užmojus.
Ar esate prietaringa? Ar kokie nors ritualai jus lydi į sceną?
Ne. Nesu prietaringa... Gal šiek tiek. Tarkime, jei išėjus iš namų pamirštu kokį daiktą, grįžtu ir pasižiūriu į veidrodį. Bet ne šiaip sau – aš tiesiog nusišypsau sau veidrodyje, palinkiu sau gero ir nebesigraužiu, kad man teko grįžti. Ir tai yra tam tikra maža greitoji terapija – nusišypsoti sau veidrodyje.
Į sceną aš, žinoma, visąlaik einu prasidainavusi, bet kažkokių specialių ritualų neturiu... Tiesiog turiu savo sceninę pasiruošimo rutiną, Kaip ir nesinešu jokių specialių daiktų į sceną, nes tiesiog jų neturiu.
Pabaigai knieti sužinoti bent krislelį iš jūsų dabartinės didžiausios aistros... Kokį, jums pačiai netikėtą, jausmą jau spėjote patirti, būdama mama?
Motinystės jausmą. Akivaizdu, jog man tai buvo nežinomas dalykas. Motinystėje yra tokie jausmai, kurių niekur kitur gyvenime aš negaliu ir negalėsiu pajausti, nes jie yra nesulyginami su niekuo kitu.
Be kokio daikto šiandien neįsivaizduojate savo ryto?
Jau kurį laiką neįsivaizduoju savo ryto be pakelio grūdėtos varškės.
Ko labiausiai pasiilgstate iš gyvenimo iki jame atsirandant sūnui?
Miego.