Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė: mano atsakas yra muzika, pozicija – vienybė

Prieš penkerius metus išvykusi dirbti Štutgarto operos teatre operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė netruko čia įleisti šaknis. Kaip dažnai nutinka su iš Lietuvos išvykusiais talentais, apie ją daugiau girdėti užsienyje nei Lietuvoje. Vien šį sezoną L. Bendžiūnaitės laukia Potsdamo, Hamburgo, Strasbūro, Romos ir dar daugelis kitų operos teatrų, o namuose – vyras ir trejų sulaukęs sūnus. Tačiau solistė, rodos, spėja visur – rugsėjo 26 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir rugsėjo 27 d. Vilniaus kongresų rūmuose ji dainuos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte.

Šį sezoną kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu kolektyvu L. Bendžiūnaitė koncertuos ir gruodžio 31 d. LVSO Naujametiniame koncerte „La Bella Voce“ bei vasario 20 d. maestro Gintaro Rinkevičiaus jubiliejiniame koncerte. Su garsia soliste kalbamės apie artimiausią pasirodymą Lietuvoje, gyvenimą Vokietijoje, politines laikmečio aktualijas ir karjeros planus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Lauryna, rugsėjo 27 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte dainuosite M. Tippetto oratorijoje „Mūsų laikų vaikas“. Kūrinys parašytas kaip atsakas į kompozitorių sukrėtusius įvykius Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kaip manote, ar kūrinio tema šiandien vis dar aktuali?

– M. Tippettas visa savo esybe buvo pacifistas, „Mūsų laikų vaikas” yra jo atsakas į Didžiosios Britanijos karo paskelbimą fašistinei Vokietijai. Tik išgirdęs šią naujieną, jis sėdo rašyti kūrinį, kuris nėra taip dažnai atliekamas kaip Benjamino Britteno „Karo Requiem“, tačiau turi tą patį svorį, neša tą pačią žinią. „Mūsų laikų vaikas“ kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir šią dieną yra aktualus ir gąsdinantis priminimas apie trapų mūsų pasaulį. Mirga Gražinytė-Tyla vos prieš kelis mėnesius šį kūrinį atliko su Nacionaliniu Prancūzijos orkestru Saint-Denis festivalyje. Mano kelios kolegės šį pavasarį dainavo ar ruošiasi dainuoti „Mūsų laikų vaiką“ artimiausioje ateityje. Žinant dabartines politines nuotaikas, toks atlikimo dažnumas nė kiek nestebina. Muzikanto stipriausia kova yra skausmas, scenoje išlietas muzikos garsais.

– Jums pačiai tai bus premjera, ar jau esate dainavusi šį kūrinį? Kuo jis įdomus, ypatingas?

– Man tai – premjera ir visiškai pirma pažintis su šiuo kompozitoriumi. Dar daugiau – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Freddie Mercury, paklaustas, apie ką yra „Bohemian Rhapsody“, atsakė: apie ką tik nori – tai klausančiojo reikalas, ir publika nusprendžia, ką ji reiškia, nes kūrinys skirtingai prakalba skirtingiems žmonėms. Šis M. Tippetto kūrinys apjungia iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus žanrus – jo originalią muziką ir afroamerikietiškus spiričiuelius, bet, kaip ir visa šioje visatoje, viskas yra susiję ir viskas yra vieninga.

Man, kaip atlikėjai ir žmogui, galingiausia yra motinos, praradusios vaiką, kančia, įkūnyta muzikoje. Dar visai neseniai galingos medikų komandos ir įvairiataučio, įvairiakalbio, skirtingiems dievams besimeldžiančio būrio dėka, mano vienerių su puse metų sūnus išgyveno krikštą karšta arbata. Skausmas yra vienodas – nesvarbu, kokia tavo tautybė, pilietybė, spalva ar religija. Mes norim, siekiam ir mums reikalingi tie patys dalykai. Mes visi verkiam ašarom ir kraujuojam krauju. Mes esam sukurti jausti, vienytis ir dalintis. Išsižadėjus šių fundamentalių žmogiškų vertybių apvagiama siela, o tada labai lengva skaldytis – jie, mes ir mūsų, lengva išsižadėti ir pamiršti…

– 2014 m. išvažiavote dirbti į Štutgarto operos teatrą. Viename interviu sakėte, kad Štutgartą įsimylėjote vos čia išlipusi ir džiaugiatės itin palankiomis artistams sąlygomis Štutgarto operos teatre. Ar po penkerių metų darbo Vokietijoje jaučiatės įleidusi šaknis?

– Štutgarto operos teatre praleidau nuostabius, įsimintinus keturis sezonus. 2018 m. rudenį grįžau į laisvos menininkės kelią, kuriam išsiruošiau iš Štutgarto. Čia ruošiu visas partijas su teatro koučere, ir šie operos namai, su visais žmonėmis juose, yra amžinai mano.

Gyvenimas Vokietijoje? Gal teko girdėti apie dešiniųjų partijos reikalavimą tam tikrose žemėse operos teatrams išduoti juose dirbančių atlikėjų tautybių ir pilietybių sąrašus? Teatrai atsakė eitynėmis ir mitingais. Pradžioje nebuvo aišku, kuo baigsis šios valdžios ir meno grumtynės. Mano brangi tarptautinė ir vokiška teatro šeima gyveno baimėje ir nežinioje. Išrinktoji Vokietijos Federacijos valdžia nukirto kaip kirviu – mes nediskriminuojame ir tokie reikalavimai yra pasibjaurėtina provokacija. Šis incidentas davė peno svarbioms diskusijoms ir dar kartą patvirtino seną tiesą: dėl laisvės ir lygybės reikia ne tik kautis, bet ir budėti.

Ar aš įleidau šaknis šiame brangiame širdžiai mieste? Visiškai! Ar jaučiuosi esanti priimta šios šalies? Taip! Turime aktyvią lietuvišką bendruomenę, platų draugų ir bendraminčių ratą, tačiau aš nuolat keliauju, gyvenu geram rajone, mano odos spalva blyški, o akys mėlynos... Nežinau, kur baigiasi mano objektyvumas šiuo klausimu. Paskutiniai rinkimai rodo augantį radikalių dešiniųjų partijų stiprėjimą, M. Tippetto „Mūsų dienų vaikas“ madingas… Aš prisijungiu prie gausaus mitinguojančio būrio, kurio atsakas yra muzika, o pozicija – vienybė. Esu laiminga, gyvendama šalyje, kuri drąsiai ir atvirai kalba visais opiais klausimais. Taip pat užtikrinu: jie ne tik kalba, jie daro.

– Papasakokite, kaip klostosi Jūsų profesinis kelias? Kokie Jūsų didžiausi atradimai, įdomiausi vaidmenys, artimiausi planai, svajonės?

– Į šį koncertą grįžtu po vasaros, praleistos Švedijoje, „Opera på Skäret“ vasaros festivalyje, kur atlikau Paminos rolę W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“. Spalį-lapkritį dainuosiu Potsdamo „Winteroper“ „Lazarus – Lonely child“ projekte su muzikiniu grandu Trevoru Pinnocku ir ryškiausiuose teatruose kuriančiu režisieriumi Fredericu Wake-Walkeriu. Naujuosius metus sutiksiu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Vasarį su šia komanda atliksime Arnoldo Schoenbergo „Gurre-Lieder“, kovą – mano debiutas „Laeishalle“ Hamburge su G. Fauré „Requiem“, kuriam buvau pakviesta po pavasarinio C. Debussy projekto fantastiškoje Elbės filharmonijoje.

Kitą dieną visa uždususi turiu šviesos greičiu atsidurti Strasbūro „Opéra National du Rhin“, kur prasidės W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ repeticijos. Prancūzijoje užtruksiu iki birželio, tada vasariniai koncertai ir festivalis, kuriuos dar tik deriname su Švedijos kameriniu orkestru. Ypatingai laukiu sekančio sezono koncerto su prestižiniu Accademia Nazionale di Santa Cecilia orkestru (Roma). Pridėkite dar vyrą ir trimetį sūnų – ritmas spiegiantis. Gyvenu, džiaugiuosi ir esu be galo dėkinga.