Apie debiutą teatre ir primadonų pretenzijas šįmet 75-mečio sukaktį atšventusį dainininką Česlovą Nausėdą kalbino muzikologė Eglė Ulienė.
Gerbiamas Česlovai, kaip sugalvojote iš Žemaitijos atkeliauti studijuoti muzikos? Gal mama vaikystėje dainuodavo daug gražių lopšinių?
Prisimenu, kad vaikai susirinkę traukdavom dainą po dainos: buvo noras dainuoti. Mokykloje Kaltinėnuose – atvirkščiai, bėgdavau iš choro repeticijų: verčiamas nenorėjau dainuoti. Baigęs septynias klases, išvažiavau stoti į Šiaulių muzikos mokyklą. Labiausiai traukė „triūba“, bet kai pamačiau, kaip ją pučia kiti, anksčiau mokytis pradėję jaunuoliai – supratau, kad nieko nebus. Man pasiūlė mokytis choro dirigavimo. Nelabai supratau, kas tai, bet baigiau... Ir gavau paskyrimą studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA): tada be paskyrimo ten nepriimdavo. Dvejus metus studijavau, bet jaučiau – nelimpa...
Tada išėjau į kariuomenę, tarnaudamas Vilniuje pradėjau dainuoti kariniame ansamblyje. Ir po tarnybos iš naujo įstojau į konservatoriją jau kaip dainininkas. Mano dainavimo pedagogai dažnai keisdavosi: iš pradžių dėstė Valentinas Adamkevičius, po to Zenonas Paulauskas, Abdonas Lietuvninkas, galiausiai – Virgilijus Noreika. Bet jis tuo metu būdavo labai užsiėmęs ir į mus, studentus, mažai kreipė dėmesio.
1978 m. atėjote dirbti į teatrą. Ar buvo jausmas, kad reikia mokytis toliau?
Žinoma – trūko ir judesio, ir vokalo žinių. Stengiausi dirbti pats, kaip išmaniau. Debiutavau Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatoje“, teatro Kamerinėje salėje puodukus su kava nešiodamas: rankos taip drebėjo, kad nemažai kavos išsilaistė į lėkštutes. Po to parengiau pagrindines tenoro partijas lietuviškose operose – tai buvo Jurgio Gaižausko „Buratinas“ ir Eduardo Balsio „Kelionė į Tilžę“. Vėliau repertuarą papildė Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, G. Verdi „Traviata“, „Aida“, „Trubadūras“, Georges Bizet „Karmen“, Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ ir „Toska“...
O kuris vaidmuo iš daugelio labiausiai įstrigo?
Mano mėgstamiausi vaidmenys buvo Manrikas „Trubadūre“, Kavaradosis „Toskoje“ ir, žinoma, Chozė iš „Karmen“.
Visai neseniai žiūrovai jus dar matė kaip Didįjį inkvizitorių G. Verdi operoje „Don Karlas“...
Būtent – matė, nes ten nedainavau, net nekalbėjau, tik vaidinau. Didįjį inkvizitorių vaidinti man pasiūlė garsus vokiečių režisierius Günteris Krämeris, matęs mano dainuotų spektaklių įrašų. Kai atėjau į repeticiją, režisierius, mane išvydęs, iš karto pasakė: „Good“.
Dabar, kalbėdami apie operas, mes dažniausiai minime režisierius. Anksčiau pirmenybė būdavo teikiama dirigentams. Su kuriuo dirigentu jums lengviausia būdavo dirbti?
Su Rimu Geniušu, nes jis spektaklio metu niekam nėra pasakęs blogo žodžio, nieko niekada nėra užgavęs. O po spektaklio jau galima sakyti ką tik nori...
O kurias savo scenos partneres gražiausiai atsimenate?
Romutę Tumuliauskaitę, Sofiją Jonaitytę, Ireną Milkevičiūtę... Su partnerėmis visokių nutikimų yra buvę. Pamenu, Gražina Apanavičiūtė, dainuodama Mikaelą operoje „Karmen“, netikėtai priklaupė ant kelių, bet atsistoti dėl apkūnumo nebesugebėjo. Bandžiau padėti jai tempdamas už rankos, tada solistė parvirto ant šono... Nežinojau, ką daryti. Tuo labiau, kad man pačiam lyg tyčia kelnės tame spektaklyje praplyšo... Po spektaklio Gražina mane piktai apšaukė už tai, kad jos nepakėliau ir neišvedžiau. Bet kitą dieną ji manęs atsiprašė.
