– Režisierė Dalia Ibelhauptaitė pusiau rimtai, pusiau juokais vadinama jūsų piršliene. Papasakokite, kaip jūsų kelius prieš keletą metų sujungė „bohemiečiai“?
Radvilė: Manau, kad Dalia stipriai prisidėjo ir prie to, kad mes tą vakarą praleistume kartu. Ji nuolat kalbėjo apie Ričardą, koks čia talentas po mūsų nosimis auga, kad iš jo kažkas bus… Ir tikrai, aš jo nematydavau, o Daliai pradėjus suokti, pradėjau jį pastebėti. Ričardas tylus, intravertas, neskuba reikštis, tad, matyt, Dalia ir ėmėsi iniciatyvos (juokiasi). Matydama, kad beprotiškai dirbdami, tampam niūrūs ir kyla galimybė likti vienišiems, nes nėra kada pažindintis, Dalia ėmėsi veiksmų. Ji turi aštrią akį ir jautrią širdį. Kaip bebūtų, jei ne „Svynyje“, tai kitur būtume susitikę. Tikiu, kad santuokos – nulemtos.
– Radvile, tau pradėjus dirbti su socialiniais projektais (R. Šumilė trečius metus dirba agente projekte „Kūrybinės partnerystės“, taip pat kartu su aktoriumi Mantu Cegelsku dirba globos namuose, - DELFI), jūsų su vyru bendra muzikinė veikla vis tiek nenutrūko. Kartu su Petru Vyšniausku rengiate koncertų ciklą „Saksofono serenados“. Kuriam iš jūsų kilo mintis sukurti šį projektą ir kodėl?
– Ričardai, dirbi su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei neretai pakeiti Gintarą Rinkevičių diriguojant Vilniaus miesto operos („bohemiečių”) pastatymams. Neseniai įvyko „Trubadūro“ premjera. Grandioziniai koncertai su Linu Adomaičiu, su režisieriumi Gediminu Šeduikiu pastatei operą vaikams “Jonas ir Greta”, spektaklį „Įstabusis ir graudusis planas B" su režisieriumi Vidu Bareikiu. Veiklos tamstai tikrai netrūksta. Bet net ir per žiemos šventes su žmona darbuositės su projektu „Saksofono serenados“. Daugelis sako, kad darbą į namus neštis nėra gerai. Ką apie tai manotės jūs?
Radvilė: Kol kas nerandu recepto, kaip kartu dirbti. Daug kainuoja (juokiasi). Dirbdami kartu su Dalia, esame išmokę aukštai laikyti kartelę, kaip ji pati sako. Dirbti kokybiškai, profesonaliai, atsakingai, rimtai. O tai kainuoja daug laiko – naktų, poilsio sąskaita. Žinoma, įgyji patirties. Pradedi daugelio dalykų nesureikšminti ir nedaryti tragedijos iš netobulo radijo klipo ar telefono skambučio. Svarbiausia – žmonės ir santykiai, jie – pirmiausia. Sau vis stengiuosi tai priminti.
– Ričardai, esi buvęs Gintaro Rinkevičiaus mokinys. Kartais stebint judviejų bendravimą atrodo, kad jis savo visas žinias ir patirtį perduoda savo vyresniajam sūnui... Kokią maestro pamoką labiausiai vertini?
– Radvile, neseniai pristatei su režisieriumi Audriumi Stoniu sukurtą filmą „Avinėlio vartai“. Kas pastūmėjo tave pasukti ir kinematografijos keliu? Tai buvo vienkartinis darbas kine ar ateityje planuoji toliau tęsti bendradarbiavimą su kino kūrėjais?
Radvilė: Kino keliu neplanavau sukti, tiesiog susipažinau su Audriumi Stoniu per gerą draugą pranciškoną brolį Gediminą, kai jis sumanė kurti filmą apie krikšto stebuklą. Tuomet Audrius pasiūlė dirbti kartu prie jo filmų ir aš labai mielai to ėmiausi, nes Audrius – nuostabus ir vienas įdomiausių mano sutiktų menininkų. Mes galėtume kalbėtis be galo, Audrius pilnas istorijų. Žinot, yra žmonių, kurie geba gyvenimą pasakoti, tai va, Audrius toks (šypsosi). Ne veltui – dokumentinio kinų kūrėjas. Šiuo metu Audrius kuria filmą “Moteris ir Ledynas” apie moterį mokslininkę, ledo tyrinėtoją, gyvenančią Tian Šanio kalnuose Tuiksu ledyne. Ji ten – visiškoje vienatvėje, su kate ir šuniu. Bus labai įdomu, planuojame premjerą kitais metais.