„Nežinau, kas dar, be Ligitos Bilevičienės, galėtų vadovauti mūsų orkestrui. Ji be galo užsispyrusi, siekianti užsibrėžto tikslo ir labai pareiginga. Su vaikais dirbo ir tada, kai dėl mažos algos to daryti neapsimokėjo. Abi kūrėm kolektyvą, rinkom vaikus. Dabar jie pas vadovę patys ateina“, – taip kolegę pristatė Smilgių kultūros centro Perekšlių bendruomenės namų vadovė Olga Fokienė.
Su vyrais vadovais ir dirigentais konkuruojanti L.Bilevičienė išskirtine sako nesijaučianti, nors prisipažįsta, kad dėmesio nei anksčiau, nei dabar nestokoja. Ji teigia kartais juntanti kolegų pasiryžimą varžytis su ja ir džiugesį, kai tos varžytuvės būna jiems sėkmingos.
„Saulutės“ vadovė ambicingų tikslų išvesti savo orkestro į ypatingas aukštumas teigia niekada neturėjusi. Tiesiog dirba todėl, kad nori užimti vaikus, ir tas darbas jai labai patinka. O pasiekimai, pasak pašnekovės, po kasdienių repeticijų ateidavo savaime. Jų yra prisikaupę ne taip mažai.
Grojo trimitu
„Jau penktus metus mano kolektyvas vis auga ir sulaukia aukščiausių įvertinimų. Kai ką tik susikūrę dalyvavome pučiamųjų orkestrų čempionate, jis užėmė septynioliktą vietą. Pastaraisiais metais vis esame tarp nugalėtojų, pirmas vietas A kategorijoje užimame. Tik šiemet nusileidome šilagališkiams“, – pasakoja pašnekovė.
Jungtinis Perekšlių ir Sujetų vaikų pučiamųjų orkestras kasmet dalyvauja mažajame orkestrų čempionate, vykstančiame Šilagalyje. Taip pat nepraleidžia didžiojo tarptautinio jaunimo pučiamųjų orkestrų čempionato. Šiemet vaikai labai patenkinti prieš festivalį orkestrantams skirta stovykla „Brass vasara“, vykusia „Vaikystės šilelyje“, noriai dalyvauja festivalyje „Mes ateinam“, projekte „Dūdų vasara“. Kolektyve groja 17 mergaičių ir 7 berniukai. Šie vaikai – nuo pirmaklasių iki dvyliktokų. Sausio mėnesį „Saulutė“ minės savo gyvavimo dešimtmetį. Ligitai taip pat jubiliejiniai ir šie metai. Moteris neseniai sako atšventusi trisdešimtmetį.
Kodėl pasirinko nelengvą muzikės kelią, L.Bilevičienei nesunku atsakyti. Juk Perekšliuose, anot pašnekovės, jos jaunystės laikais buvo susikūręs mergaičių pučiamųjų orkestrėlis, kuriam vadovavo iš Šeduvos atvykdavęs mokytojas.
Nors ji nuo mažens sako svajojusi groti ir vis pirštais belsdavusi į stalą, prašydama tėvų pianino, jo niekas nepirko. Tėvai negalėjo patikėti, kad viena iš jų penkių dukrų bus rimta muzikantė, kai ne tik šeimoje, bet ir giminėje nė vieno tokio nebuvo.
Akordeonas nebepatiko
Ir vis dėlto Ligitai pavyko išprašyti tėvų bent akordeono. Kai to paties orkestrėlio vadovo paprašė pamokyti groti, šis pareiškė, kad pirma ji turinti jo kolektyve pagroti trimitu.
„Taip ir likau groti pučiamaisiais. Akordeonu pabandžiau, bet jau nebepatiko. Paskui, kai vadovas kažkur dingo, mane į kapelą pasikvietė Rimas Medišauskas. Ten penkerius metus grojau. Tada įstojau į Panevėžio konservatorijos triūbos klasę. O šiuo metu esu Panevėžio kolegijos studentė. Baigiau muzikos pedagogikos pirmą kursą“, – tvirtina pašnekovė.
L.Bilevičienei šiek tiek keista, kai ją kiti kolektyvai prisimena dar iš tų laikų, kai buvo mokinė ir grojo orkestre. Mat su savo kolektyvu nuvykus į svečius, kartais išgirsta klausimą: „O kur ta mergaitė, kur trimitu grojo?“ Žinoma, tenka aiškinti, kad ji ir yra ta pati muzikantė.
Moteris iki šiol nepamiršusi, kaip jai sunku psichologiškai buvo mokytis trimitą pūsti. Šeštą ryto keldavosi vien tam, kad galėtų be kitų žvilgsnių ir komentarų ramiai klasėje parepetuoti. Daugeliui atrodė, kad ilgai tokia smulki panelė trimito nepapūs. Bet Ligita papūtė ir toliau pučia. Ji džiaugiasi, kad ir meno mokyklos vadovai ėmė norėti mokyti groti pučiamaisiais mergaites, kurios yra kantresnės bei kruopštesnės. Orkestro vadovė patenkinta: jau antra jos kolektyvo narė įstojo į meno mokyklą. Tik truputį stebisi, kodėl viena iš jų, puikiai įvaldžiusi trimitą, ten pasirinko baritoną.
Sekasi ir užsienyje
Moteris pripažįsta: trimitas iš tikrųjų yra nemoteriškas, sunkus nešiotis instrumentas. „Pačiai tenka pūsti įvairius instrumentus, bet dažniausiai į rankas paimu althorną“, – tvirtina L.Bilevičienė.
Jos pavyzdžiu seka ir vyresnioji dukra – trečiaklasė Džiugita. Ji irgi groja mamos vadovaujamame orkestre. Keturių metukų Vaiva kol kas dar nėra muzikantė. Vyras Gediminas – pagal profesiją eigulys ir, anot žmonos, į muziką nelinkęs. Tačiau kaip ji netrukdanti jo pomėgiui medžioti, taip jis – jos potraukiui muzikuoti. Ligita sako, kad muzika jos gyvenime yra ir darbas, ir laisvalaikis.
Kai būna laisva nuo jos, labiausiai mėgsta sukišti rankas į žemę, tvarkyti namuose aplinką.
Savo kolektyvą vadovė stengiasi pamaloninti kelionėmis, parodyti, kaip grojama kitur. „Saulutė“ turėjo galimybę apsilankyti dukart Estijoje, Latvijoje, Olandijoje. Neseniai jos muzikantai, dalyvavę kartu su rajono brass band orkestru „Aukštyn“ (dirigentas Piet Visser) pučiamųjų orkestrų čempionate Latvijoje, iš ten sugrįžo su pirmąja vieta ir 400 latų prizu.
Susuktas filmas
Kai kūrėsi orkestras, pasak vadovės, tebuvo vienas pučiamasis instrumentas ir 25 norintys groti vaikai. Ir tas pats rusiškas trimitas buvo atrastas vienos mergaitės palėpėje. Tai pamatęs panevėžiečių muzikantų draugas iš Olandijos P.Viseris , kaip prisimena L.Bilevičienė, puolė vežti užsienietiškus instrumentus. Prieš metus kolektyvui buvo įteikta maždaug 100 angliškų pučiamųjų dovana.Dabar vaikai groja kornetais, fliugerhornu, baritonais, tūbomis, mušamaisiais, eufonijomis, trombonais.
Apie perekšliečius muzikantus scenarijaus autoriai ir režisieriai Julija Gruodienė ir Rimantas Gruodis prieš dvejus metus yra sukūrę dokumentinį filmą, pavadinę jį „Brasbendas“ („brass band“ reiškia varinius pučiamuosius). Filmo autoriai pusantrų metų kartkartėmis apsilankydavo Perekšliuose, ir orkestrantus filmavo. Buvo ir taip, kad vadovę jie rado namuose vištas bepešančią.
Ir tai pakliuvo į kadrą.
Jei po pirmojo perekšliečių pasirodymo vaikus teko ledais vilioti į kolektyvą, tai pastaraisiais metais muzikantų „Saulutė“ nestokoja. Bet vadovė nerimauja dėl ateinančiųjų, nes kitąmet bent kelios jos muzikantės baigs 12 klasių ir orkestras, be abejo, susilpnės. L.Bilevičienei ir vėl teks įtemptai dirbti su likusiais ir naujokais, kad pasiektų panašų lygį.
Vežioja pati
Vadovė teigia: per vasaros atostogas mėgdavę atsipalaiduoti vaikai jau ėmė suprasti, kad orkestrantui tai nenaudinga. Paskui tenka daug dirbti dar 3 mėnesius, kad sugrįžtum į ankstesnes vėžes. Nors šiuo metu Ligita atostogauja, kai kurie vaikai su visais muzikos instrumentais ateina pas ją į namus ir prašo repeticijų.
„Kaip gali vaikui atsakyti? Taip užgesintum jo norą groti“, – įsitikinusi pašnekovė. Ir ko tik „Saulutės“ vadovė nepadaro kolektyvo labui! Iš pradžių sujetiškius savo automobiliu po repeticijų iš Perekšlių namo veždavo, dabar, kai Sujetuose grojančiųjų daugiau, perekšliečius į Sujetus vežioja. Nesvarbu, kad atstumas tarp šių kaimų apie 10 km. Vadovė džiaugiasi, jog pastaruosius dvejus metus rajono valdžia nusprendė bent jau kompensuoti kelionės išlaidas.
Per ilgus darbo metus L.Bilevičienė sako patyrusi su kolektyvu įvairiausių nuotykių. Buvo taip, kad vienam orkestrantui prieš pat pasirodymą nulūžo instrumento vožtuvas ir teko skubiai važiuoti pirkti „Moment“ klijų. Kitam vožtuvas taip užstrigo, kad išpūsti instrumento nebuvo įmanoma. Tada visi vadovai supuolė į pagalbą.
Nors instrumentus vaikai saugo, yra pamokyti, kaip juos valyti ir palikti vasarai, kartais pasitaiko užuomaršų. Būna taip, kad su nekantrumu lauki vėluojančios kolektyvo narės prieš kelionę, o ši ateina paskutinę minutę ir dar trimitą namie palikusi.