Reikšmingą pergalę prieš Rusijos Didžiąją Kunigaikštystę jungtinei LDK ir Lenkijos Karalystės kariuomenei pavyko pasiekti 1514 m. prie Oršos. Šios pergalės reikšmė nepelnytai ilgai buvo primiršta. Visuomenė apie ją mažai ką žinojo, nors LDK kariuomenei teko su Maskvos Kunigaikštyste kovoti ne ką trumpiau negu su kryžiuočiais (vokiečiais). Sovietmečiu apie Rusijos agresiją tylėta politiniais sumetimais. Buvo diegiama mintis apie „amžiną Rusijos paramą ir tautų draugystę“. Pagal Rusijos imperijos propagandą visi jos karai vyko su šūkiais: „vaduoti“, „apginti“, „gelbėti“, „padėti“. Net ir po Nepriklausomybės atgavimo visą laiką iki pastarųjų metų buvo šaipomasi iš tų, kurie sakydavo, kad Rusijos agresija niekur nedingo, esą taip sakantys bijo net savo pačių šešėlio. Šiandien jau akivaizdu, kaip Rusija „vaduoja“ nepriklausomybės siekiančias valstybes...
Šiek tiek iš Oršos mūšio istorijos.... Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III 1512 m. tęsė ketvirtąjį karą prieš LDK. Tuo metu Gediminaičių ir Jogailaičių valdoma LDK buvo gerai žinoma Europoje. Jogailaičiai valdė keturias valstybes – Vladislovas Čekiją ir Vengriją, o Žygimantas Senasis Lietuvą ir Lenkiją. Šv. Romos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas siekė atgauti Vengrijos karūną, o tam reikėjo susidraugauti su Maskva, todėl jis rėmė Rusiją ir ketino sudaryti su ja sąjungą prieš Jogailaičius.
Patirti karo pralaimėjimai skatino LDK kariuomenės permainas. Be šauktinių karių atsirado ir samdoma kariuomenė, kuri laikyta patikimesne. Šauktiniai nepasižymėjo operatyvumu ir manoma, kad tai buvo viena iš Smolensko praradimo priežasčių. Seniau kariams vadovavo pats Lietuvos didysis kunigaikštis. XV–XVI a. sandūroje įsteigta karo vado, vadinamo etmonu, pareigybė. Žygimantas Senasis vadovauti Lietuvos ir Lenkijos jungtinei kariuomenei paskyrė ankstesniuose mūšiuose jau pasižymėjusį etmoną Konstantiną Ostrogiškį (1460(?)–1530) ir pasiuntė jį prie Vytauto pastatytos Oršos pilies, saugojusios kelią į LDK gilumą.
Karo istoriko Arvydo Pociūno teigimu, Ostrogiškio pagalbininkais Oršos mūšyje buvo Jurgis Radvila (Pergalingasis) ir Jonas Radvila (Barzdočius), o Lenkijos kariuomenei vadovavo Januszas Świerczowskis ir Wojciechas Sampolińskis. Maskvėnų kariuomenė (sudaryta tik iš kavalerijos) buvo sutelkta Dniepro kairiajame krante ir išsidėsčiusi pulkais: centre – didysis pulkas, priešais jį – priešakinis, šonuose – „kairiosios ir dešiniosios rankos“ pulkai. Maskvos kariuomenei vadovavo Ivanas Čeliadninas. Jis laukė, kol visa jungtinė LDK ir Lenkijos Karalystės kariuomenė persikels per sraunią upę, tada raiteliams bus lengviau visus apsupti ir iškart sumušti arba prigirdyti. LDK kariuomenė, kad persikeltų per Dnieprą, susirado brastą ir sėkmingai pasiekė kitą krantą, panaudodama pontoninį tiltą, LDK inžinerinių dalinių suręstą ant valčių ir statinių. Maskvėnams nepavyko prasiveržti pro lietuvių gretas. Jungtinę LDK ir Lenkijos Karalystės kariuomenę sudarė šarvuoti, ietimis ir arkebuzomis ginkluoti pėstininkai, lauko artilerija ir kavalerijos pajėgos. Didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis kariuomenę išrikiavo dviem linijomis. Pirmosios centre stovėjo dideliais skydais prisidengę pėstininkai: ietininkai, šauliai ir ilgavamzdė lauko artilerija, sparnuose buvo išrikiuoti lengvosios kavalerijos daliniai, o antrojoje linijoje – armijos rezervas, sunkioji kavalerija. Etmono įsakymu eglynėlyje buvo parengta artilerijos pasala (paslėpta dalis pabūklų ir pėstininkų). Dar dešiniau stovėjo lenkų didikų savanorių kavalerija, saugojusi kariuomenę nuo apsupties.
1514 m. rugpjūtį įvyko Ostrogiškio ir Čeliadnino vadovaujamų kariuomenių pirmieji kariniai susirėmimai. Čeliadninas savo dalinius išdėstė plačiai ir tikėjosi, kad raitelių masė priešą apsups ir sunaikins. Lemiamam mūšiui kariuomenės susidūrė rugsėjo 8 d. rytą prie Dniepro ir Kropivnos upės santakos, netoli Oršos (dabar Baltarusijos teritorija). Pirmą kartą LDK karo istorijoje kartu dalyvavo trys kariuomenės rūšys: pėstininkai, kavalerija ir artilerija. Lietuvių kavalerija panaudojo apgaulingą (išbandytą Žalgirio mūšyje) taktinį manevrą – atsitraukimą ir apsimetė bėganti. Taip dalį rusų kariuomenės įviliojo į parengtus artilerijos spąstus. Tuo metu lenkai puolė likusią rusų kariuomenę, o sugrįžę lietuviai apsupo flangus. Maskvėnai buvo sutriuškinti, kariuomenės likučiams teko trauktis.
Oršos mūšis – viena didžiųjų ginklo pergalių, kartais net vadinama Rytų Žalgiriu... Ji buvo pasiekta 1514 m. rugsėjo 8 d., per Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventę. Į LDK kariuomenės nelaisvę buvo paimtas vadas Čeliadninas, Michailas Golica, kiti Maskvos kariuomenės vadai. Mūšyje kariavusių, žuvusių ir patekusių į nelaisvę priešų skaičius nėra žinomas (tikslios statistikos tada nebuvo), tačiau to meto rusų metraščiuose rašoma, kad „maskvėnų nuostoliai buvo siaubingi“, nors Rusijos kariuomenė buvusi gerokai didesnė. Tiek vieni, tiek kiti skaičiai istorijos šaltiniuose nurodomi skirtingi, dėl jų istorikai dar ir šiandien ginčijasi.
Oršos pergalės reikšmė didžiulė, nors patirta ir nuostolių – prarastas Smolenskas, priklausęs LDK 1404–1514 m., susigrąžintas tik 1611 m. Vis dėlto ji bent laikinai sustabdė Rusijos ekspansiją į LDK. Žinia apie pergalę prie Oršos plačiai pasklido po visą Europą. Žlugo Maskvos planas sudaryti sąjungą su Habsburgais, nukreiptą prieš LDK ir Lenkijos Karalystę. Beje, Oršos mūšis į pasaulio istoriją įėjo kaip vienas pirmųjų klasikinės artilerijos pasalos pavyzdžių. Nuslopinusi Maskvos agresiją, LDK taikos metais atsigavo, sustiprėjo, puoselėjo kultūrą, skleidė Renesanso idėjas. Viena reikšmingiausių (greta Žalgirio ir Salaspilio) LDK ginklo pergalių naujų laikų išvakarėse iki šiol nebuvo deramai įvertinta, pažymėta ir įamžinta.
500 metų Oršos mūšio jubiliejui atminti šiemet išleista moneta ir medalis, parengta didelė programa: parodos, edukacinės programos, suorganizuota tarptautinė istorikų konferencija, Vilniaus senamiesčiu nusidriekė imituotas istorinių pergalių triumfo žygis. Daugiausia pasidarbavo Lietuvos dailės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų ir Vytauto Didžiojo karo muziejai.
2014 m. rugpjūtį išleistas medalis (dail. Lina Kalinauskaitė), skirtas pergalei Oršos mūšyje atminti. Averse pavaizduota pergalės deivė Viktorija, supama karo trofėjų (ginklų, vėliavų), viršuje įrašas: ORŠOS MŪŠIS, apačioje – 500 MMXIV, po data apskritime – autorės inicialai LK.
Reverse vaizduojamas mūšio fragmentas (LDK kavalerija triuškina maskvėnus), apačioje įrašas: 1514 rugsėjo 8 d. mūšis prie Oršos 30 tūkst. LDK ir Lenkijos karių jungt.paj. nugalėjo 80 tūkst. Maskvos kariuomenę.
Lietuvos bankas 3000 tiražu išleido proginę sidabrinę 50 litų monetą (dail. Rolandas Rimkūnas, gipsinio modelio autorius Giedrius Paulauskis). Jos averse grafiniame karo mūšio fone pavaizduotas LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, viršuje užrašas ORŠOS MŪŠIS 500, apačioje – DIDYSIS LDK ETMONAS KONSTANTINAS OSTROGIŠKIS. Reverse – skydas su Vyčio herbu, aplink jį įrašas LIETUVA 2014 50 LITŲ.
Trys minėti muziejai parengė parodą „Oršos mūšis – 500“.Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio portretai, Oršos mūšį vaizduojančio paveikslo originalaus dydžio (165 x 262) kopija. Originalas yra seniausias išlikęs šį Lietuvos ir Lenkijos istorinį momentą vaizduojantis batalinis paveikslas, tapytas ant medžio lentos ir saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Paveikslo autorius nežinomas, menotyrininkai spėja, kad tai galėtų būti Luko Kranacho Vyresniojo dirbtuvėse išsilavinimą gavusio dailininko darbas.
Tapyba ant medžio lentos labai jautriai reaguoja į transportavimą ir klimato pokyčius, todėl teko eksponuoti kopiją. Dėmesio verta labai tiksli paveikslo ikonografija. Tyrinėtojai mano, kad jo autorius buvo mūšio liudytojas. Dailininkas tiksliai nutapė abiejų pusių karių aprangą, ginkluotę, kariuomenių išsidėstymą, mūšio etapus, karo vadus. Ostrogiškis nutapytas tris kartus. Dailininkas nutapė ir save, sėdintį ant upės kranto ir žvelgiantį aukštyn. Eskizus tikriausiai pasidarė mūšio lauke, o tapė jau po pergalės, stebėdamas triumfo eiseną ir skaitydamas greit po mūšio išspausdintus jo aprašymus.
Lietuvos dailės muziejus parengė vaizdžią edukacinę programą: išleido spalvotą iliustruotą informatyvų lankstuką, kuriame yra mūšio aprašymas ir paveikslo kompozicijos schema: pateiktos ir aprašytos 32 svarbiausios paveiksle pavaizduotos mūšio scenos. Prie XVI a. paveikslo vyko edukacinė programa „Rytų Žalgiris“ – buvo analizuojamos mūšio priežastys, jo eiga, aptariama paveikslo kompozicija, kariuomenės ginkluotė, simboliai…
Lietuvos dailės muziejus kvietė į nemokamus edukacinius renginius prie Ukrainos dailininko Andrijaus Cholomeniuko paveikslo „Oršos mūšis“ Radvilų rūmuose. Autorius eksponavo apie 60 batalinio žanro kūrinių, skirtų garsiausiems mūšiams (Žalgiriui, Mūšiui prie Mėlynųjų vandenų), šiuo atveju svarbiausias „Oršos mūšis“. Dailininkas sakė, kad labai domisi Viduramžių istorija, jam patinka piešti žirgus. Ketina nutapyti ir paveikslą, atspindintį šiandieninius Ukrainos įvykius.
Pirmąkart lankytojams parodyta įspūdinga mūšio lauko projekcija, kurią iš lėktuvo skrydžio nufotografavo ir muziejui padovanojo Ukrainoje gyvenantis istorikas, LDK kultūrinių ryšių tyrinėtojas Virginijus Strolia.
Trijų muziejų parengta paroda „Oršos mūšis – 500“ rugsėjį buvo atidaryta Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Išleistas lankstukas su istoriko Rimvydo Petrausko tekstu. Eksponuota iš Lietuvos dailės muziejaus perkelta paveikslo kopija, paskiros batalinės scenos ir XVI a. ginklai. Vaizdinga kilnojamoji (16 stendų) edukacinė paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ pasakojo Valdovų rūmų, kuriuose gyveno ar lankėsi, valstybinius ir karo reikalus sprendė LDK valdovai, istoriją. Ši paroda, parengta Valdovų rūmų darbuotojų, eksponuota ne tik daugelyje Lietuvos miestų, bet ir Minske (Baltarusija), Taline, Pernu (Estija), Krokuvoje, Ščecine, Varšuvoje, Vroclave (Lenkija), Sankt-Peterburge (Rusija).
Rugsėjo 26 d. vyko iškilmingos teatralizuotos „Valdovo nugalėtojo sutiktuvės“. Pergalės triumfo eitynės prasidėjo prie Aušros vartų, o baigėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų kieme.
Žygimantą Senąjį lydėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai, būgnininkų kolona, vėliavininkų grupė iš Italijos. Katedros aikštėje raitą valdovą pasitiko Lietuvos kariuomenės sargyba, sveikino choras „Ąžuoliukas“, patrankų salvės ir vėliavininkų pasirodymas. Valdovų rūmų kieme Oršos mūšio nugalėtojus sveikino 22 būgnininkai, atlikę karo ir triumfo maršų kompoziciją, pagyvintą 3D vaizdo grafikos ir šviesų instaliacija.
Lietuvos istorijos institutas,Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija ir Valdovų rūmai surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „1514 m. Oršos mūšis: karinė pergalė ir jos ženklai“. Programa buvo suskirstyta į keturis teminius blokus: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pr. Europoje: politika ir geopolitika; Karo istorijos kontekstai: kariai ir ginkluotė; Oršos mūšis: kariniai aspektai; Oršos mūšio ženklai: raštija ir istorinė atmintis. Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos istorikai parengė 26 pranešimus.
Šiaulių universiteto prof. dr. Rita Regina Trimonienė aptarė Jogailaičių dinastinę politiką, Habsburgų pretenzijas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmenį Vidurio Europoje. Varšuvos universiteto prof. habil.dr. Hieronimas Garla analizavo iškovotą pergalę, Oršos motyvus Jogailaičių diplomatijoje ir propagandoje, Vienos suvažiavimą 1515 m. Lenkijos istorikų draugijos (Liublinas) narys dr. Dominikas Szulcas kalbėjo apie Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių pasiuntinybių veiklą, tarpusavio santykius Maskvos grėsmės akivaizdoje. Pranešėjas dar kartą patvirtino vyraujančią nuomonę, kad Liublino unija sudaryta pirmiausia dėl Maskvos grėsmės Lietuvai. Koks buvo Oršos mūšio belaisvių skaičius, jų statusas, kalinimo sąlygos, nagrinėjo dr. Marius Sirutavičius (Vytauto Didžiojo universitetas) ir dr. Konstantinas Jarusalimskis (Rusijos valstybinis humanitarinis universitetas, Maskva). Smolensko priklausymą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir šios teritorijos praradimą analizavo dr. Sergejus Polechovas (Vilniaus universitetas, Rusijos mokslų akademija, Maskva).
Vakarų Europos karybą Oršos mūšio epochoje, Lietuvos ir Lenkijos karo meną aptarė dr. Przemysławas Gawronas (Varšuvos Kardinolo Stefano Wyszyńskio universitetas, Lenkija). To meto ginkluotę, remdamasis archeologinių tyrimų duomenimis, pristatė Lietuvos karo akademijos doktorantas Paulius Bugys. Lenkijos kariuomenės parengtį per Oršos mūšį, Italijos kovos būdų ir ginkluotės perėmimą analizavo dr. Tomaszas Mleczekas (Varšuvos karališkoji pilis, Lenkija). Oršos mūšį ir „didžiąją parako revoliuciją“ naujų laikų išvakarėse aptarė dr. Andrijus Fedorukas (Černivcų nacionalinis Jurijaus Fedkovičiaus universitetas, Ukraina). Maskvos karus su Lietuva XVI a. pradžioje ir Moldovos vaivadijos poziciją tyrinėjo Olegas Surovcevas (Černivcų universitetas, Ukraina). Dr. Alehas Dziarnovičius (Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos institutas) pranešime „Istoriko dilemos: mūšis ar karas? 1514 m. Orša ir 1564 Ula: lyginamasis aspektas“ pabrėžė, kad mūšį galima laimėti, tačiau karas tuo nesibaigia, o pergalės pasekmės ne visada džiugina,...
Dr. Borisas Čerkas (Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Ukrainos istorijos institutas, Kijevas) skaitė pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės veiksmai pietuose 1513–1515 m.“ Dr. Aleksejus Lobinas (Sankt Peterburgas, Rusija) išdėstė pagrindinius karinius istorinio mūšio aspektus: XVI a. kronikininkai pagrindiniu Oršos mūšio kariniu politiniu rezultatu laikė Lietuvos ir Lenkijos „suverenumo“ gynimą nuo maskvėnų antpuolių, Šventosios Romos imperijos ir Rusijos koalicijos subyrėjimą.
Habil. dr. Aleksanderas Bołdyrewas (Kelcų Jano Kochanowskio universitetas, Lenkija) pranešime „Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių dešiniojo sparno manevras Oršos mūšyje (1514 m. rugsėjo 8 d.)“ aiškino, kad „susidūrė du skirtingi kovos būdai“ ir tai lėmė pergalę.
Dr.Valdas Rakutis pranešime „Nuo Pabaisko iki Oršos: palaiminga taika ar neišnaudotos galimybės?“ nagrinėjo laikotarpį tarp mūšių, lėmusį LDK pokyčius, tolesnę valstybės raidą ir vietą politiniame Europos žemėlapyje.
Istorikė dr. Gitana Zujienė pažymėjo, kad apie 1525 m. sukurtas Oršos mūšio „paveikslas naudojamas kaip svarbus ir patikimas ikonografinis šaltinis to meto ginkluotei, aprangai tyrinėti“, aptarė XV a. pabaigoje įsteigtą karo etmono pareigybę ir jo valdžios ženklus, simbolius – etmono buožę, buzdyganą.
Dr. Mintautas Čiurinskas (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) pranešime „Oršos pergalės kultūriniai padariniai – žingsnis į naujuosius laikus?“ apžvelgė, kaip išnaudota ši pergalė tarptautinėje diplomatijoje, kokių pasiekta rezultatų. Valdovas išaukštintas kaip katalikybės gynėjas, pergalė įamžinta literatūroje.
Dr. Rūta Čepaitė paleografiniu aspektu aptarė Ostrogiškių aplinkos raštiją. Dr. Agnė Railaitė-Bardė (Lietuvos istorijos institutas) pranešime „Triumfuojanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės genealoginė savimonė XVII–XVIII a.“ pažymėjo labai svarbų militarinį aspektą: išaukštinti karyboje pasižymėję legendiniai arba realūs protėviai, garsiuose mūšiuose kovoję su rusais, švedais. Mgr. Kęstutis Gudmantas pranešime „Oršos mūšis ir Viduriniojo Lietuvos metraščių sąvado genezė“ nagrinėjo keturis aptiktus nuorašus. Metraštyje pateiktas išsamiausias į nelaisvę paimtų maskvėnų sąrašas, nes po mūšio Ostrogiškis nurodė sudaryti belaisvių registrus. Greta pateikta informacija apie Žygimanto Senojo triumfališką sugrįžimą į Vilnių. Kituose metraščiuose po redakcijos to aprašo jau nėra, bet įdėti kunigaikščio artimųjų, kitų Jogailaičių nekrologai. Vertingas istorijos šaltinis leidžia kelti klausimus apie Viduramžių sąvado genezę.
Dr. Aleksandras Filiuškinas (Sankt Peterburgo valstybinis universitetas) pranešime „Pergalės ir pralaimėjimo mūšyje ir kare kriterijai XVI a. Rytų Europos naratyve“ pažymėjo, kad pergalė duodama Dievo. Skirtingu laiku skirtingose šalyse pergalės ar pralaimėjimai aprašomi labai skirtingai.
Ukrainos istorikė Olena Rusina pranešime „Literatūriniai metraštinės „Sakmės apie Oršos mūšį“ šaltiniai“ pažymėjo, kad sakmės autorius „nėra nei metraštininkas, nei nuoseklus“.
Dr. Aleksandras Kazakovas (Baltarusijos valstybinis technologijos universitetas) pranešime „Rusų metraščių žinios apie 1514 m. Oršos mūšį“ aptarė maskvėnų pralaimėjimo priežastis. Pasak jo, Oršos mūšis yra retas pavyzdys, kaip sėkmingai buvo panaudoti pabūklai lauko sąlygomis, nes anksčiau artilerija naudota tik per tvirtovių apgultį.
Dr. Andrejus Januškevičius (Baltarusijos valstybinis universitetas) pranešime „Oršos mūšis baltarusių istoriografijoje ir Baltarusijos kultūriniame diskurse“, be kita ko, apgailestavo, kad Baltarusijos istoriografija apsiriboja publicistiniais straipsniais. Per 20 metų istoriografijos padėtis šalyje nepasikeitė, tam trukdo atotrūkis nuo Baltarusijos valstybingumo istorinių pamatų.
Lietuvos karo akademijos mjr. Gintautas Jakštys pranešime „Oršos mūšis ir modernioji Lietuvos kariuomenė: istorinės atminties aspektai“ papasakojo apie patriotinį auklėjimą, remiantis istoriniais pavyzdžiais. Lietuvos karo akademijos viena kariūnų kuopa pavadinta Oršos vardu, pažymimi ir kiti svarbūs mūšiai, žymūs karo vadai.
Oršos pergalės reikšmės nė vienas iš konferencijos prelegentų nekvestionavo. Diskutuota tik dėl kariuomenių dydžio ir patirtų nuostolių. Oršos mūšio pergalę įtvirtino aktyvi diplomatinė LDK veikla: parašyti ir Europoje išplatinti pranešimai apie pergalę, panegirikos mūšio vadams, parodytas kariuomenės stiprumas. LDK buvo vaizduojama kaip Europos forpostas prieš maskvėnus.
Keleto šalių istorikų pranešimai papildė ir praturtino supratimą apie XVI a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, tai leis daryti bendresnes išvadas. Kitas svarbus dalykas: šiandienos visuomenė (dalis žmonių gal išvis pirmą kartą) išgirdo, kad prieš 500 metų geopolitinė padėtis buvo labai panaši į šiandieninę. Vaizdžiai pateikti vingiuotos LDK istorijos aspektai yra paveikesni negu sausas teorinis pasakojimas. Oršos mūšio istorija – gera patriotinio auklėjimo pamoka, jeigu ji bus gerai suprasta ir išmokta, taps tinkamu ateities orientyru.