– Gal galėtumėte papasakoti, kada pirmąsyk susidūrėte su Eglės žalčių karalienės pasaka ir kaip ji tapo savotišku Jūsų kūrybos leitmotyvu?
– „Eglė žalčių karalienė“ mane stipriai užbūrė dar vaikystėje ir prie to turbūt prisidėjo Salomėjos Nėries poema. Jos keistumas ir žiaurumas išties užbūrė mano vaizduotę. Po to, kai 1988-1989 m. stojau į konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), pas Joną Vaitkų, kaip tik „ant bangos“ buvo aiškintis, kas mes esame, kokia mūsų tapatybė. J. Vaitkus turėjo idėją pastatyti spektaklį pagal „Eglę žalčių karalienę“, kaip pagal esminį mūsų kultūros, mūsų identiteto mitą ir savo kursą aktyviai tam ruošė.
Tačiau labai greitai laikai pasikeitė, atėjo dešimtasis baisusis dešimtmetis, apie kurį, neabejoju, dar bus rašoma ir galvojama, kas gi ten vyko, iš kokio dugno pakilome ir tapome civilizuota visuomene. Taigi laikai pasikeitė ir J. Vaitkaus idėja pastatyti „Eglę žalčių karalienę“ žlugo.
– Tačiau vėliau Jums pačiam kilo idėja spektakliui, remiantis būtent šiuo mitu?
– Taip. Kitas susidūrimas su Egle žalčių karaliene įvyko per Sirijos pabėgėlių krizę. Tuo metu Norvegijoje, Osle stačiau spektaklį pagal labai stiprią Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“ apie Holokausto įvykius Lenkijoje. Visa trupė buvome visiškai panirę į tas temas. Mums bedirbant prasidėjo pabėgėlių krizė ir žiniasklaidoje pasirodė ta garsioji išmesto į krantą vaiko nuotrauka. Tą dieną teatre neįvyko repeticija – aktoriai buvo tiek sukrėsti, kad negalėjo repetuoti. Atsimenu, atsidariau Delfi – vėl matau tą pačią nuotrauką, straipsnį apie įvykius, daugybę komentarų. Pradėjau juos skaityti. Komentarai buvo siaubingi: žmonės rašė, kad tiems pabėgėliams reikia pradurti valtis ir t.t. Čia aš prisiminiau Eglės brolius, dalgiais užkapojusius Žilviną...
Aišku, šis mitas yra labai daugiasluoksnis, jį galima įvairiai interpretuoti, bet akivaizdžiai jame matome uždarumą, jūros, kitos civilizacijos baimę, slėpimąsi miške, kuris mūsų istorijoje vis kartojasi. Kažkas jame yra labai giliai užkoduota. Pavyzdžiui, lietuviai, nors gyveno prie jūros, niekada neplaukė į kitus kraštus, nestatė didelių laivų, o tas mūsų nuostabus pajūrio ruožas visada buvo vienodas ir nesiplėtė pagal jūros krantus, net LDK laikais. Jūra buvo tam tikras pavojus ir tai labai atsispindi Eglės žalčių karalienės mite.
Labai įdomu, kad ta pati Eglė, pažinusi Žilviną, kitą civilizaciją, būdama savotiška emigrantė, visai kitomis akimis pradeda žiūrėti. Visiems šlykštus žaltys, pasirodo, yra nuostabus princas, o ta kita civilizacija yra puikūs rūmai. Tačiau konservatyvioji dalis – Eglės broliai – viso to nepriima. Dar įdomus momentas – nostalgijos, namų ilgesio jausmai – kokia bebūtų puiki ta kita civilizacija, Eglė vis tiek jaučia ilgesį savo tėvynei, savo tėvams. Tačiau jos broliai užsispyrę ir kerštingi, tardo Eglės vaikus. Čia mes matome didžiulį uždarumą ir baimę kitai kultūrai, tiesiog kitam ir kitokiam, ir tai yra stiprus kodas, galiojantis iki šiol. Skaitydamas tuos komentarus po straipsniu tuo įsitikinau.
Ėmiausi statyti spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ – jį rodėme apleistoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje, joje visoje vyko įvairūs performansai, žiūrovai keliavo iš palatos į palatą, nuo gimdymo skyriaus iki lavoninės. Ligoninėje pakabinome eglės kamieną: aktoriai žiūrovams pasakojo apie emigrantus ir siūlė savo baimę, pyktį išlieti daužant lazdomis į eglės kamieną. Atsirado daug žiūrovų, kurie su didžiuliu smagumu tai darė.
– Kaip manote, kodėl tokie archajiški mitai ar pasakos iki šiol, tik jau kitomis formomis, pasikartoja ir mus veikia?
– Būtent mitams yra būdinga, jog jų kodai egzistuoja ir veikia moderniose formose. Pavyzdžiui, Froidas savo laiku atrado, kad Edipo mitas veikia ir dabartyje. Be to, mitai mums siūlo ir išeitis – juos suprasdami mes išsilaisviname, pagyjame.
Eglės žalčių karalienės pasakoje yra vaikų pavertimo medžiais istorija. Lietuviams nuo seno yra labai svarbus miškas – tai saugi vieta, kurioje galima pabėgti, pasislėpti. Gaila, kad tų miškų lieka vis mažiau. Su teatru keliauju po visą pasaulį ir atkreipiu dėmesį, kad tokių didelių medžių jau niekur nėra. Vos į šiaurę, į Latviją, jie jau yra mažesni. Tai mūsų stiprybė – atrodo, net patys galime tapti medžiais, ąžuolais ar pasisemti jėgų iš jų.
Arba stiprios, savarankiškos moters kodas. Per mūsų kraštą ėjo daug karų, kai vyrai tai būdavo, tai nebūdavo, o moterys privalėjo būti tvirtos ir išlikti.
– Ar tiesa, kad viena iš modernių Eglės žalčių karalienės mito formų persikėlė ir į Jūsų režisuotą kultinį spektaklį „Išvarymas“?
– Taip, jame irgi veikia Eglė, kuri su autobusiuku, kartu su visais kitais pirmeiviais emigrantais keliauja į Londoną. Tie pirmieji emigrantai dažniausiai vykdavo nemokėdami kalbos, nežinodami, kas ten jų laukia, pakliūdavo net į vergovę, dar visokiausios situacijos jiems nutikdavo. Ir štai į Londoną važiuoja Eglė, kuri mokėsi Dailės akademijoje ir važiuoja, kaip pati sako, fotografuoti įvairovės: kitų rasių, kultūrų žmonių, kurių Lietuvoje praktiškai nėra.
Londone ji susipažįsta su turtuoliu anglu, tarp jų užsimezga romanas, kuris baigiasi itin dramatiškai ir Eglė atsiduria gatvėje. Ji pradeda dirbti įvairiuose klubuose, iš esmės tampa kekše, o galiausiai išteka už arabo. Ir štai viename Londono rajonų ji susitinka Beną, pagrindinį spektaklio herojų, kartu su ja vykusį tame autobusiuke, kur tarp jų mezgėsi romantinė istorija. Benas negali patikėti, pamatęs Eglę su juoda čadra, ima klausti, kaip ji šitaip – o ji atsako: „Aš pagaliau esu laiminga“. Klostosi labai panaši į Eglės žalčių karalienės situaciją – Benas, kaip kad Eglės broliai, negali patikėti, kad ji gali būti laiminga gyvendama kitoje civilizacijoje.
„Išvaryme“ Eglės žalčių karalienės mitas įgavo kitokia transformaciją, tačiau jo kodai labai aiškiai kalba. Ir manau, kad tai ne paskutinis kartas, kai, vienaip ar kitaip, Eglės žalčių karalienės mitas veiks scenoje, tik jau atliepdamas modernų pasaulį.