Tai būtų buvęs jubiliejinis dešimtasis O. Koršunovo spektaklis Avinjono festivalyje. Deja, jubiliejų ir apskritai „Otelo“ kelią į sceną sugadino pandemija. Kai dauguma Europos festivalių jau buvo atšaukti, Avinjono festivalio organizatoriai vis dar laikėsi idėjos surengti festivalį bet kokiomis sąlygomis. Jų ryžtą numalšino tik Prancūzijos valdžios įsakas, uždraudęs bet kokius renginius.
„Kuomet kiti festivaliai tiesiog atšaukė savo programą, Avinjono festivalio organizatoriai paskelbė, jog festivalis įvyks ir ryžtingai laikėsi savo pozicijos. Jie optimistiškai tikėjo, jog 2020 m. liepos mėnesį COVID-19 virusas jau bus praeityje ir teatro šventė įvyks. Deja“, – pasakoja režisierius.
Beje, tai nebe pirmasis O. Koršunovo spektaklis, kurio pristatymas Avinjono festivalyje buvo atšauktas. Beveik prieš dvidešimt metų toks likimas ištiko „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, kuomet festivalis buvo atšauktas dėl darbuotojų streiko. Tiesa, tą kartą spektaklis įvyko – šiek tiek nelegaliai, beveik be žiūrovų. Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, jog panašiomis aplinkybėmis įvyko ir „Otelo“ parodymas Klaipėdoje praėjusių metų lapkritį.
„Į repeticijas ėjome kaip į karą“
„Repeticijos vyko vasaros stovyklose Klaipėdoje. Tai buvo įstabus laikas, ypatingai kūrybiškas. Repetavome teatre ir prie jūros. Tai kūrybinis kelias, kuris pradžioje buvo kerinčiai žavus ir viltingas, ausyse jau čirškė Avinjono cikados, o tada prasidėjo maras. Nebetekome ne tik Avinjono, bet ir kitų festivalių finansinės ir moralinės paramos. Kurti teatre, kai ateitis tokia miglota, beveik neįmanoma. Spektaklis – tai ne nedegus rankraštis, jo neįdėsi į stalčių ir nėra tokių šaldytuvų, kurie išsaugotų teatro gyvasties šviežumą. Bet mes kūrėme ir dirbome toliau. Buvo sunku, ypač paskutinėmis savaitėmis prieš numatytą, tačiau paskutinę minutę atšauktą premjerą praėjusių metų lapkritį“, – permainingą „Otelo“ pradžią prisimena O. Koršunovas.
Numatyta premjera Klaipėdos dramos teatre įvyko, tačiau be žiūrovų, tuščioje salėje, stebint tik filmavimo kameros objektyvui.
„Visi tikėjomės antros bangos, bet kad jis smogs taip, negalėjo prisisapnuoti net košmare. Kilo klausimas, repetuoti ar nerepetuoti? Nusprendėme repetuoti toliau. Į repeticijas ėjome kaip į karą. Sunku paaiškinti ne teatro žmonėms, ką reiškia šiandien repetuoti visu pajėgumu, kai žinai, jog rytoj viskas gali sustoti. Aktoriai kaip partizanai, su kaukėmis ir dezinfekcinio skysčio buteliukais, slinko iš viešbučio į teatrą ir atgal. Repeticijos trukdavo nuo dešimtos valandos ryto iki pirmos valandos nakties. Nuo įtampos ir streso man iki 34,5 laipsnio nukrito temperatūra. Visi supratome – jei nepadarysime dabar, po karantino, atsidarius teatrams ir visiems spėriai pradėjus dirbti tiesiog nebegausime laiko repeticijoms jokiame teatre. Visų kuriančių vienybė buvo tokia tvirta, kad COVID’o dalgis suskilo į šipulius lyg pievoje užšokęs ant akmens. Niekas nesusirgo. Visi atidavė visas jėgas ir sukūrė didelio formato daugiasluoksnį spektaklį“, – pasakoja O. Koršunovas.
Spektaklio veiksmo vieta – modernybę pasitinkanti Venecija, o temos tarsi apima visą modernybės istoriją – tai ir „kito“ – iš kolonizuotos šalies kilusio žmogaus likimo, ir į ateitį žvelgiančios meilės, apraizgytos praeitį menančia artimųjų neapykanta, tema. Šios temos pranašauja naują – modernybės erą, neretai paženklintą moderniosios galios vykdomos atskirties ir supriešinimo tarp skirtingų rasių, lyčių, tautybių žmonių, logikos. To, ką Shakespeare'as pavaizdavo savo pjesėse, padarinius mes išgyvename dabar. Spektaklio veiksmas rutuliojasi aplink tris pagrindinius veikėjus – Otelą, Dezdemoną ir Jagą. Jagas veikia „makiaveliškai“, savo tikslams pasiekti pasitelkdamas visus tradicinius stereotipus. Dezdemonos tėvą jis užkrečia rasizmu, o patį Otelą verčia suabejoti savo hierarchine generolo ir vyro garbe. Otelas jam paklūsta – jis eina prieš savo meilę, prieš tikrąją prigimtį ir pražūsta.
Apie velnio influencerius, Facebook algoritmus ir (ne)tradicinę šeimą
„Jagas žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi Facebook algoritmas, kuris išskaičiuoja mūsų poreikius ir baimes bei, apčiuopęs achilo kulną, spaudžia jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir svarbiausia – pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą“, – apie spektaklio idėją pasakoja O. Koršunovas.
Pasak O. Koršunovo, teatras, ypač klasikos pastatymai turi būti ne šiuolaikiški, „pataikantys“ į laiką, o aplenkiantys laiką, nuspėjantys ir perspėjantys. Ne išimtis ir „Otelo“ pastatymas – prieš daugiau nei dvejus metus pradėtas kurti spektaklis nuspėjo dar vieną šiandienos socialinę grimasą.
„Rasinių ir kitų skirčių nepaisančią Otelo ir Dezdemonos sąjungą Shakespeare’o laikais galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiandien Lietuvoje mes ypatingai stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir panašiais dalykais. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių. Jos matrica sukasi Shakespeare’o tragedijose. Ši dilema yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina tamsiaodė moteris. Tai suteikia mums juntamą suvokimą, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona“, – teigia režisierius.
Pagrindiniame vaidmenyje – aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė
Pagrindinį Otelo vaidmenį režisierius patikėjo aktorei Oneidai Kunsungai - Vildžiūnienei. Dezdemonos vaidmenyje – Digna Kulionytė. Jagas – Saulius Ambrozaitis. Spektaklyje taip pat vaidina Sofija Gedgaudaitė, Karolis Norvilas, Miglė Navasaitytė, Gerda Čiuraitė, Džiugas Gvozdzinskas, Aurelijus Pocius, Džiugas Grinys, Domantas Starkauskas. „Otelo“ aktorių branduolys – tai jauniausia O. Koršunovo mokinių karta.
„Oneidos atvejis yra ypatingas. Būdama tamsiaodė ji išgyveno išskirtinę patirtį Lietuvoje – ne paslaptis, ganėtinai rasistinėje, homofobiškoje, gyvenančioje baimėje ir todėl agresyvioje, uždaroje visuomenėje. Na, bet pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau Oneidą – tai jos nepakartojamas talentas. „Aktorius yra širdies atletas“, – sakė Antoninas Artaud. Aš neradau atletiškesnės širdies Otelo vaidmeniui nei Oneidos“, – džiaugiasi O. Koršunovas.
Pasak O. Kunsungos - Vildžiūnienės, vaidmens kūrimas šiuo pandeminiu laikotarpiu buvo drastiškai kitoks nei įprastu metu.
„Kad Otelo vaidmuo jau yra sukurtas, drąsiai šiandien pasakyti negaliu. Viena yra repetuoti spektaklį, kita – išeiti į sceną ir susitikti su žiūrovu. Mes dar negavome atgalinio ryšio, negirdėjome, kaip spektaklį suprato žmonės. Dar tebeplaukiojame savajame burbule. Todėl dar negaliu pasakyti, kad Otelą sukūriau. Šis vaidmuo labai didelis. Praėjo dveji metai nuo tada, kai pradėjome repetuoti, važiavome į kūrybines stovyklas. Dabar, po dviejų tuščių pandemijos metų be jokių pasirodymų scenoje, atrodo, kad kas kartą iš naujo vaidinant šį vaidmenį bus galima papildyti kažkuo nauju“, – pasakoja aktorė.
Jau rugpjūčio 4 d. įvyks tarptautinė „Otelo“ premjera. Pirmoji užsienio gastrolių stotelė – Shakespeare’o festivalis Gdanske (Lenkija). Jubiliejinėje 25-ąjį kartą rengiamo festivalio programoje – tokie vardai, kaip portugalas Tiago Rodrigues, belgas Jan Lauwers ir jo Needcompany. Šis festivalis ne vienam O. Koršunovo pastatymui tapo tramplinu į didžiuosius Europos festivalius.
„Otelo“ scenografijos autoriai – O. Koršunovas ir Julija Skuratova. Kostiumų dailininkė – J. Skuratova. Kompozitorius – Antanas Jasenka. Gitaros improvizacijų autorius ir atlikėjas – Džiugas Gvozdzinskas. Choreografė – Vesta Grabštaitė. Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Literatūros konsultantas – Kasparas Pocius. Režisieriaus asistentas – Jokūbas Brazys.
W. Shakespeare’o „Otelo“ (rež. O. Koršunovas) premjera – liepos 10 d. Klaipėdos dramos teatre ir liepos 19-20 d. Jaunimo teatre Vilniuje. Spektaklio prodiuseriai – OKT/Vilniaus miesto teatras. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir festivaliu „TheAtrium“. Bilietus platina „Tiketa“.