Žinoma, lietuvių maestro nesekė Molière‘u paraidžiui. Jis atsisakė žymiųjų replikų, pavyzdžiui, Tartiufo žodžių tarnaitei Dorinai („Bent prisidenkite su ja krūtinę – tam, / Kad man nedrumstų proto nuodėmingos mintys. / Visų mūs pareiga tokių vaizdų baugintis“), neliko ištisų scenų, pavyzdžiui, tos, kur jaunuosius įsimylėjėlius Marianą ir Valerą sutaiko Dorina. Režisierių daugiausia domina dvi didelės Tartiufo ir Elmiros scenos, kuriose taip pat yra keletas garsių eilučių: pirmoji (trečias veiksmas, III scena: „Aš irgi žmogus, kad ir labai dievotas! / Nuo jūsų pasakiško grožio spindulių / Apakęs, aš daugiau protaut nebegaliu“) ir antroji (ketvirtas veiksmas, V scena: „Nors vieną kitą daiktą draudžia mums dangus, / Bet visad bendrą kalbą ras su juo žmogus. / Mes žinom: atvejų pasaulyje nestinga, / Kai mūsų sąžinė lankstumo reikalinga / Ir blogas poelgis laikytinas geru, / Jei įkvėptas jisai intencijų dorų.“). (Naudojamas Aleksio Churgino vertimas.)
Koršunovui kilo gera mintis pridėti nebylią sceną, kurioje matome Orgoną, namų šeimininką, pasirašantį raštą, kuriuo Tartiufui perleidžia visus savo turtus. Šis raštas vėl pasirodys, kai Kleantas, Orgono svainis, mėgins įtikinti Tartiufą būti gailestingu, taip pat ir puikioje paskutinėje scenoje. Vis dėlto ši papildoma scena, kuri baigiasi ilgu Orgono ir Tartiufo bučiniu, yra puiki proga pabrėžti Orgono homoseksualią pakraipą, kurią dažnai įtarinėjo Molière‘o komentatoriai.
Koršunovo spektaklyje nėra happy endo. Jam Tartiufas nebėra apsimetėlis šventeiva, bet vienas iš šiuolaikinių dviveidžių, kurie slepia savo egoizmą ir šiurkštumą už demagogiškų šnekų. Kad šie dalykai taptų dar akivaizdesni, Koršunovas nufilmavo Tartiufą įkūnijantį aktorių Avinjono gatvėse, Prancūzijos futbolo rinktinės pergalės vakarą: entuziastingai sveikindamas praeivius, jis elgiasi kaip kiekvienas politikas (pažiūrėkime į prezidento Makrono nuotrauką, kur jis po Prancūzijos pergalės pasaulio futbolo čempionate prieš kameras šokinėja iš džiaugsmo). Tokią šiuolaikinę pjesės interpretaciją paaiškina galų gale ir kelios prie Molière‘o teksto pridėtos frazės.
Be šių teksto modifikacijų, kurios iš esmės neperteikia žinios, kurią norėjo paskleisti Molière‘as, spektaklis vilioja savo pastatymo drąsa. Visų pirma, dekoracijos: visa šeima priversta gyventi prancūziškame sode, kuris aprūpintas ir keliais būtiniausiais patogumais: šaldytuvu ir tualeto unitazu (kuris pasitarnaus ir ritualiniam Tartiufo apsiprausimui, kai jis apsimeta norintis apsivalyti). Senelei įduotas pistoletas, kurį ji naudoja ypač supykusi. Puikioje ketvirto veiksmo scenoje Orgonas (pjesėje pasislėpęs po stalu), atsigulęs po permatomu organinio stiklo suolu, ant kurio susėdę vienas prie kito prilipę Elmira ir Tartiufas, nepraleidžia nė vieno jų prisilietimo.
Iš tiesų Koršunovas mus veda labai toli nuo rafinuoto XVII amžiaus teatro, kur meilės aistra išreiškiama tik žodžiais. Ji pratęsia antrąją trečio veiksmo sceną užkulisiuose: vaizdo projekcijų dėka žiūrovai stebi, kaip Elmira, vilkinti paprastą juodą apatinuką, kutena apsinuoginusio Tartiufo spenelius. Visiškai nuogas Tartiufas vėl pasirodys avanscenoje, ir pats Orgonas – parodydamas savo visišką paklusnumą – jam padės apsivilkti apatines kelnes, prieš tai atsisakęs išklausyti savo sūnaus Damiso, kuris buvo Tartiufo veiksmų liudininkas.
Skirtingai nei įprastose interpretacijose, kuriose veiksmo centre yra vien Tartiufas, čia greta jo yra ir Elmira, begėdiška Elmira, kuri taip gerai gundo savo viliotoją, kad kyla klausimas, ar tik ji nebūtų pasiruošusi įsitraukti į meilės ryšius su juo, juo labiau, kad Koršunovo Tartiufo komunikacinė energija veržiasi per kraštus...
Režisierius negalėjo nueiti taip toli nepakeisdamas Molière‘o pjesės. Bet sukrečia būtent beveik paraidinė ištikimybė pačiai pjesės dvasiai: tai žiauri pasaka apie apgavystę, apsėstą tokio aistringo seksualumo, kad jis liks nepatenkintas.
Iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė