Ryškiausią 30-ojo rudens premjerą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato drauge su tarptautine agentūra „Zav Arte Classic Agency HB“, o kūrybinei komandai vadovauja režisierius Raimundas Banionis ir Čekijoje dirbantis gruzinų kilmės dirigentas Aleksandras Chaindrava.
Operai sugrąžinta prasmė
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ši Lietuvoje vos kelis kartus statyta opera skambės naujai ir niekuo neprimins prieš tai buvusių pastatymų. Pasirinkusi „Jolantą“ kūrybinė komanda nutarė atitaisyti istorijos tėkmėje jai padarytą skriaudą.
„Jolantos“ siužetas pasakoja uždarame sode gyvenančios gražios, bet aklos princesės praregėjimo istoriją. Ankstesniuose operos pastatymuose – viskas nuo scenografijos iki atlikimo kūrė pasakišką atmosferą. Sovietiniais metais ji nukentėjo nuo cenzorių rankos, „iš operos buvo išbraukti tokie žodžiai kaip „Dievas“, „Aukščiausiasis“ ir pakeisti „gamta“, „likimas“ – bet kuo, išskyrus „Dievą“. Išmetus šiuos žodžius, opera iš tiesų tapo pasakaite vaikams – viduramžiai, Prancūzija, paslaptingame sode gyvenanti princesė“, – pasakojo R. Banionis.
Anot režisieriaus, pasidarbavus cenzoriams operos prasmė buvo iškraipyta. „P. Čaikovskis buvo labai religingas, tad šia opera jis bandė atsiprašyti už visas per gyvenimą padarytas nuodėmes, apsivalyti, – sakė R. Banionis, – Pasakiškoje operos versijoje Jolantos aklumas tapo fiziniu, o ne dvasiniu“.
„Ši opera yra psichologinis rebusas, – režisierių papildė vienas operos dirigentų Tomas Ambrozaitis. – Muzika režisūrinių sprendimų nediktuoja, priešingai, čia viskas apversta veidrodžio principu. Jolanta iš tiesų yra matanti, o visi kiti – akli.“
Anot R. Banionio, pagrindinis „Jolantos“ leitmotyvas yra tai, kad aklumas gali būti labai įvairus. „Nebūtinai aklas žmogus yra nematantis – dievybę jis mato plačiau, giliau, tikriau nei regintieji, kurie, kad ir išlaikydami paviršinį pamaldumą, nėra taip stipriai ir nuoširdžiai tikintys, taip gebantys dėkoti Dievui kaip aklasis“, – teigė režisierius.
Stulbinanti šviesos scenografija
Atsivėrus naujam operos prasmės klodui, neišvengiamai keitėsi ir jos režisūriniai sprendimai. „Statydami „Jolantą“ tiek režisūriniais sprendimais, tiek scenografija siekėme kalbėti apie tikrojo, giliojo regėjimo specifiką. Tai – alegorinis pasakojimas apie Dievo paieškas savyje ir supančiame pasaulyje. Abstrakti scenografija pabrėžia Jolantos išskirtinumą, jos pasaulio suvokimo savybes. Aplinkinių siekis „pagydyti“ Jolantą, priversti ją praregėti, iš tiesų tėra noras sumenkinti jos dvasingumą ir paversti ją masės dalimi“, – sakė režisierius ir pridūrė jog šis operos pastatymas bus itin novatoriškas: taip „Jolantos“ dar niekas nestatė.
Vienas įspūdingiausių operos aspektų – siurealistinė scenografija, nuausta iš video projekcijų ir primenanti 3D šviesų paveikslą. „Jolantos vaidmuo sunkus, muzika ir tekstas nepadiktavo visų personažo spalvų, tad man atspirtimi tapo scenografija, – pripažino viena iš Jolantos vaidmens atlikėjų, žymi operos solistė Viktorija Miškūnaitė. – Spektaklis yra simbolistinis kūrinys, kupinas užuominų ir nuojautų, tarsi koks vidinis trileris.“
Tarptautinė partnerystė
„Jolanta“ statoma drauge su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais. Į Klaipėdą atvykę talentingi ukrainiečiai solistai gerai pažįsta šią operą, bet anot režisieriaus, šįkart jiems teko tam tikra prasme persilaužti, susipažinti su visai kitokia „Jolantos“ galimybe. Ukrainiečiai atlikėjai operoje pasirodys premjerinių spektaklių metu, vėliau juos pakeis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai.