Įprastai Šiuolaikinio meno centro pastate rengiama „JCDecaux premija“ pernai persikėlė į to paties architekto – Vytauto Edmundo Čekanausko projektuotus „Kompozitorių namus“, o šiemet grįžta į ŠMC pastatą, tik – į Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijos erdves. Nuo 1960 metų veikiančioje LDS galerijoje pristatomi įvairiomis raiškos priemonėmis atlikti vizualiojo meno kūriniai ir keramikos, vitražo bei kitų dailiųjų amatų darbai. Ekspozicinės erdvės, jų istorija bei galerijoje įprastai eksponuojami kūriniai iš dalies formavo ir bendrą būsimos parodos koncepciją. Čia dėmesys krypsta į šiuolaikinio meno bei dailiųjų amatų santykį, kūrybai pasitelkiant medžiagas, įgūdžių ir meistrystės sąvokas (ar jų atsisakymą), „pasidaryk pats“ kultūrą. Svarbiu parodos aspektu taps ir galerijos pastato architektūrinė situacija, ekspozicinės erdvės permatomumas – vitrinos, kurios kuria tiesioginį, performatyvų santykį su miestu, praeiviais ir žiūrovais. „JCDecaux premijos“ parodos architektūrą kuria Vladas Suncovas.
Parodos pabaigoje tarptautinės komisijos sprendimu piniginė 4000 Eur premija bus skirta vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą, o parodos lankytojai kaip ir kasmet turės galimybę balsuoti ir vienam iš menininkų skirti publikos prizą. Kasmetinių parodų ciklas ir įsteigta premija yra bendra Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) ir lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“ iniciatyva, kurios tikslas skatinti pradedančiųjų Lietuvos menininkų kūrybą bei jos sklaidą ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu.
„JCDecaux premijos 2022“ dalyviai
Morta Jonynaitė (gim. 1995 m.) – menininkė, savo kūryboje naudojanti lėtas tekstilės technikas, o rūpimus klausimus ar specifinius reiškinius tyrinėja pasitelkdama taktiliškumą, temas permąstydama dirbant rankomis. Jonynaitė baigė teksto ir tekstilės (txt – Text, Theory, Textile) bakalauro studijas „Gerrit Rietveld“ akademijoje Nyderlanduose, o šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Naujasis jos darbas „Antroji oda“, kurį bus galima išvysti parodoje, pradėtas austi po menininkės pokalbių su draugu/e, esančiu/a lyties keitimo procese, kurio/s pirmieji fiziniai pokyčiai pasireiškė odos plonėjimu – vienu metu tirpstančiu barjeru tarp išorinio pasaulio ir vidinių kovų. Nors pagrindinė odos funkcija yra saugoti mūsų organizmą, filtruoti kenksmingas medžiagas, įspėtį apie karštį ar šaltį, nepageidaujamus prisilietimus, oda tuo pačiu išduoda ir apie žmogaus organizme vykstančius procesus, biologinį ir socialinį statusą. Savo kūrinyje, analizuodama fizinius ir socialinius lytiškumo procesus, menininkė svarsto, kiek ir kokių procedūrų reikia, kad kūnas, lyg kitą drabužį apsivilkęs, galėtų pradėti naują gyvenimą po antrąja oda ir taptų moterimi.
Rokas Janušonis (gim. 1997 m.) – menininkas-skulptorius, Vilniaus Dailės akademijos keramikos magistro studentas, savo darbuose permasto su keramika siejamas klišes ir funkcijas. Į molį jis žvelgia kaip į universalią plastišką medžiagą, įrankį idėjai išreikšti. Jungdamas kelias artimas sritis - piešimą ir keramiką – menininkas kuria skulptūrinius objektus, tyrinėja skulptūrinės formos bei piešimo sąveiką, ieško netikėtų abstrakčių elementų, spalvos ir linijos santykio. Parodos metu Janušonis pristatys projektą „Absurdo vitrina“ – kriziniai pasaulio įvykiai ir procesai, tokie kaip klimato kaitos padariniai, liepsnojantys kariniai konfliktai priešpastatomi/sugretinami su dešimtmečiais nekintančių prabangių vitrinų spindesiu, o tai, pasak menininko, yra amoralu ir absurdiška. Instaliacijai sukurti menininkas pasitelkia ready-made objektus, tokius kaip nebereikalinga produkcinė keramika, seni keramikiniai drenažo vamzdžiai, čerpės ir vazonai. Kombinuodamas savo paties pagamintus keramikos kūrinius su ready-made elementais autorius siekia sukurti bendrą skulptūrinių objektų kompoziciją, ją papildant naiviam stiliui būdingais piešiniais ir simboliais. Savo instaliacijoje Janušonis taip pat analizuoja ekologijos bei tvaraus meno kūrinio problemas, kelia masinės produkcijos pertekliaus klausimus.
Anton Karyuk (gim. 1988 m.) – Vilniuje gyvenantis ir kuriantis ukrainiečių menininkas. Remiantis savo, kaip queer migranto, patirtimi, jis tyrinėja socialinės ekologijos, humanizmo, marginalizacijos ir tapatybės temas. Parodoje Karyuk pristatys videodarbą „Vyrų pliažas“, kuris nufilmuotas Palangos vyrų paplūdimyje – gerai žinomoje homoseksualių vyrų susitikimo vietoje vasarą. Meditatyvūs vaizdai kuria paraleles su Simeizu – kurortu Ukrainos Kryme, į kurį šiuo metu neįmanoma patekti dėl Rusijos okupacijos. Šis kurortas buvo viena iš homoseksualių vyrų susitikimo erdvių, kurioje daugybė vyrų įgydavo pirmųjų žinių apie seksualinius kodus, tarpusavio bendravimą. Čia mezgėsi galimybės naujiems saviorganizacijos būdams, bendruomenės kūrimuisi, apeinant griežtas sovietines taisykles. Šiuo darbu menininkas apmąsto prarastas ir įgytas galimybes bei savo vietos paieškas nuolatinių socialinių ir politinių pokyčių žemėlapyje. Anton Karyuk studijavo Prydniprovsko valstybinėje inžinerijos ir architektūros akademijoje, kur įgijo architektūros magistro laipsnį, vėliau studijas tęsė performanso meno srityje Poznanės menų akademijoje.
„allsofeatherlightseven“ – ankstus, saulėtas, aukštas, minkštas (aut. past.) Gabijos Pernavaitės ir Žygimanto Bėronto duetas pasižymintis subtilia, vizualiai poetiška kalba. Abu menininkai yra baigę Fotografijos ir medijos meno bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kurdami performatyvius pasirodymus bei instaliacijas „allsofeatherlightseven“ pasitelkia gausybę raiškos formų: objektus, radinius, fotografiją, judesį, garso meną, tačiau ypač svarbus čia yra tekstas. Ryškiausi dueto kūrybos bruožai, kuriuos išskyrė menotyrininkas ir kuratorius Valentinas Klimašauskas, tai „jautrumas: piešinio, žodžio, sakinio trapumas ir grakštumas, šie kūriniai-gyvūnai veikia kaip vaiduokliai ar šmėklos; Tarp ghostologijos ir hontologijos, tarp vaiduoklių mokslo ir mokslo apie buvimą apsėstu, šmėkliškumo, tik šmėkliškumas čia ne iki galo susijęs su Marko Fišerio terminu, pasak kurio hontologija yra iš praeities įkyriai lendančios socialinės ir kultūrinės šmėklos, o gan draugiškos ir baikščios naujas dabartis kuriančios būtybės.“ Apie būsimą kūrinį, kurį išvysime parodoje „Saulė yra virš daiktų“, menininkai pasakoja: „Tai lyg vandens pilnas akmuo, kuris yra užlietas ir siauras ir per visą purvą apgaubia elastingą juosmenį. Ant Tavęs augs gėlė, per visa tai veršis ir kris šaknys. Gamta kelia grėsmę gausumo jausmui.“
„Paveldo institutas“ – Kaune įsikūręs menininkų ir tyrėjų kolektyvas, kurį atstovauja Lukas Mykolaitis (gim. 1992 m.), Severina Venckutė (gim. 1997 m.), Mikas Zabulionis (gim. 1993 m.), Julija Račiūnaitė (gim. 1989 m.) ir Margarita Žigutytė (gim. 1992 m.). 2020 metais susibūręs kolektyvas tyrinėja archyvavimo procesus, atveriančius galimybę reaktyvuoti žinias, dekonstruoti istorinį pasakojimą bei pateikti jį kaip daugiasluoksnį spektrą: nuo istorijos iki šių dienų realybės ar ateities spekuliacijų, nuo istoriografinių šaltinių iki metafizinių duomenų, sapnų ar prisiminimų. Fizinis tyrimo objektas – šiuo metu rekonstrukcijos procesuose esanti Kauno Apskrities Viešoji Biblioteka, kurios virsmo procesus bus galima išvysti parodoje. Tam tikra prasme perkeldami KAVB archyvus į ŠMC pastatą, menininkai siekia užmegzti dialogą ir tarp šių dviejų vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdžių ir plėsti jį parodos metu vykstančiomis dirbtuvėmis su kviestiniais, laikinai į kolektyvo gretas įsitrauksiančiais tyrėjais bei diskusijomis atviromis publikai.