Priešingai nei didžiuosiuose festivaliuose, šioje dešimties filmų kino programoje viskas koncentruota. Žiūrovai pamatys mylimų režisierių (Pedro Almodóvaro, François Ozono) filmus, sinefilų simpatijas ir apdovanojimus pelniusias juostas.
„Į kino sales po šiltojo sezono grįžta kinas. Kad žiūrovams nereikėtų blaškytis po repertuarą, atrinkome dešimt filmų iš pagrindinių pasaulio kino festivalių. Daugumą filmų programoje bus galima pamatyti pirmiau nei tų filmų premjeros įvyks jų sukūrimo šalyse“, – apie kino programą pasakoja jos sudarytoja Giedrė Krikščiūnaitė, daugiau nei 10 metų Lietuvoje rodanti festivalinius filmus.
Filmų platinimo kompanija „Lokys, liūtas ir šakelė“ per metus Lietuvos kino teatruose parodo apie 20 filmų iš pasaulio kino festivalių. Tokie filmai kaip „O tada mes šokome“ (rež. Levan Akin), „Jaunystė“ (rež. Paolo Sorrentino) ar „Undinė“ (rež. Christian Petzold) – „Lokio, liūto ir šakelės“ dėka rodyti kino teatruose.
Spalio pradžioje vyksianti kino programa atspindi kompanijos filmų atrankos kriterijus. „Kasmet stengiamės parodyti vieną dokumentinį filmą apie mus žavinčią asmenybę. Rodėme juostas apie dainininką Charles Aznavourą, kino režisierę Agnès Varda, atlikėją Amy Winehouse. Nors daugiausia dirbame su europietiškais filmais, tačiau kad visi pajustų pasaulinį kino kontekstą, norisi parodyti ir ką nors egzotiškesnio. Esame rodę juostas iš Irano, Maroko, Čilės, kitų šalių. Rodome meistrų – Yorgos Lanthimos, Jimo Jarmuscho ir kitų – filmus, tačiau ne dideli vardai ar prizai svarbiausia, o aukšta meninė kokybė, šiuolaikinė kino kalba ir, žinoma, filmo poveikis – filmas turi sukelti jausmus, priversti jį įsimylėti“, – apie programos atrankos kriterijus pasakoja G. Krikščiūnaitė.
Kanų laimėtojai
Kino programoje „Lokys, liūtas ir šakelė“ spalio pradžioje bus parodyti šeši nauji filmai iš Prancūzijos Rivjeros. Programos atidarymo filmas – „Paryžius. 13-as rajonas“. Nuolatinis Kanų kino festivalio konkurso dalyvis (ir auksinės šakelės laimėtojas už „Dypaną“) prancūzų režisierius Jacquesas Audiardʼas šiemet pristatė kūrinį apie jaunus žmones, seksą ir miestą. Nespalvotame ekrane stebime Paryžiaus tryliktojo rajono gyventojus, prasilenkiančius aistros, geismo ir meilės kryžkelėse. Trys merginos ir vaikinas perrašo šiuolaikinės meilės apibrėžimą.
Šių metų Kanus susprogdino ir „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo tarantiniškas smurto, sekso ir pulsuojančios muzikos pliūpsnis. Režisierė Julia Ducournau (antroji moteris istorijoje, pelniusi aukščiausią Kanų prizą) filme „Titanė“ pasakoja jaunos merginos, kurios galvoje įmontuota titano plokštelė, istoriją. Įsivėlusi į nusikaltimus ji priversta slapstytis, o tai daro apsimetusi seniai dingusiu vaikinu.
Aukščiausią kritikų įvertinimą ir „Fipresci“ prizą bei „Auksinę šakelę“ už režisūrą pelnė japonų režisierius Ryusuke Hamaguchi ir jo juosta „Drive My Car“. Pagal Haruki Marukami to paties pavadinimo apsakymą pastatytas filmas pasakoja apie teatro aktoriaus gyvenimą prieš ir po žmonos mirties. Murakamiški veiksmo posūkiai, šiuolaikinė Japonija, neįprasti teatro metodai ir amžinas meilės ir išdavystės klausimas – pagrindinės „Drive My Car“ linijos.
Vienas produktyviausių prancūzų režisierių François Ozonas praktiškai kasmet sukuria po filmą. Šių metų Kanų konkursinėje programoje jis pristatė juostą apie eutanaziją „Viskas praėjo gerai“. Ozonas apie vis dar tabu laikomą temą pasakoja savo stiliumi – be sentimentų, su humoru ir šiek tiek netikėtumo. Įspūdingas aktorės Sophie Marceau vaidmuo – ji vaidina dukrą, kuriai tėvas po insulto paveda surengti eutanazijos procedūrą Šveicarijoje.
Sąjungininkų išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos, Hansas keliauja tiesiai į kalėjimą. Pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso straipsnį Nr. 175 jis – nusikaltėlis. Bausmė – įkalinimas. Nusikaltimas – homoseksualumas. Kalėjime Hansas susiduria su tradiciniu nusikaltėliu Viktoru. Panieką keičia draugystė, o įstatymams pasikeitus paaiškėja ir tikroji laisvės prasmė. Kanų kino festivalyje žiūrovų numylėtiniu tapęs ir „Ypatingo žvilgsnio“ programoje Žiuri prizą pelnęs filmas, kuriame vaidina vienas talentingiausių šių dienų vokiečių aktorių Franzas Rogowski, nehumaniškoje tamsoje sugeba įžiebti ryškią laisvės šviesą.
Charlotte Gainsbourg ir Jane Birkin – lygiavertės prancūzų kino ir muzikos ikonos. Bet visų pirma jos – mama ir dukra. Šiltoje ir jautrioje dokumentikoje „Charlotte apie Jane“, Charlotte atgręžia kamerą į savo garsiąją mamą, pakviesdama ją, o kartu ir žiūrovus, leistis į intymią kelionę, kurioje dvi talentingos moterys atsiveria ne tik publikai, bet ir viena kitai.
Režisierius Gasparas Noé mėgstamas dėl savo kino provokacijų. Psichodelinėje juostoje „Lux Æterna“, kurią užsakė mados namai „Saint Laurent“, prancūzų aktorės Charlotte Gainsbourg ir Béatrice Dalle įkūnija pačios save. Jos dalijasi istorijomis apie keistas patirtis filmavimo aikštelėse ir... raganas. Filmo premjera įvyko 2019 m. Kanų kino festivalyje, tačiau dėl pandemijų iki šiol nerodytas kino teatruose.
Venecijos šviežiena ir Berlinalės dovanos sinefilams
Rugsėjo 11 d. pasibaigsiančio Venecijos kino festivalio konkurse varžosi italų kino meistro Michelangelo Frammartino filmas „Urvas“. M. Frammartino tik maždaug kas dešimtmetį sukuria naują filmą, tad sinefilų pasaulyje tai tampa įvykiu. Filme-paveiksle vaizduojama, kaip šeštajame dešimtmetyje Italijos pietuose jaunieji speleologai leidžiasi į giliausią 700 m gylio Europos olą. Juos iš aplinkinių kalnų stebi senas kaimo piemuo.
Kitas programos filmas iš pernykščio Venecijos kino festivalio – mylimo ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro debiutas anglų kalba „Žmogiškas balsas“. Maestro angliškame debiute vaidina kino mūza Tilda Swinton. Jos vaidinama moteris ir šuo laukia sugrįžtančio mylimojo. Skausmingą vienatvę ji dalijasi su balsu telefono ragelyje ir šunimi, nesuprantančiu, ar šeimininkas paliko jį. Trumpametražio filmo seansus lydės režisieriaus ir aktorės pokalbio įrašas apie filmo kūrybinį procesą.
T. Swinton balsą programoje galima bus išgirsti ir filme „Paskutiniai ir pirmieji žmonės“. Tai pirmas ir paskutinis 2018 m. anapilin iškeliavusio islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono filmas, įkvėptas fotografo Jano Kempenaerso knygos „Spomeniks“. Joje menininkas užfiksavo buvusios Jugoslavijos gamtoje pastatytas didingas brutalistines skulptūras. Ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba balansuojantis kūrinys sujungia muziką, vaizdą ir Tildos Swinton pasakojimą.
„Šis filmas iš Berlinalės Lietuvoje buvo rodomas tik internete vieną dieną per „Scanoramos“ uždarymą, o jis neabejotinai reikalauja didelio ekrano ir gero garso, todėl įtraukėme jį į kino programą „Lokys, liūtas ir šakelė“, – sako G. Krikščiūnaitė.
Kitas filmas iš šių metų Berlyno – sinefiliškas desertas, pasiilgusiems kokybiško nepriklausomo kino. Šveicarų dvynių režisierių Ramono Zürcherio ir Silvano Zürcherio juosta „Mergina ir voras“, apdovanota kritikų „Fipresci“ prizu, rodo merginos kraustynes iš vieno buto į kitą. Banalūs kasdienybės ritualai talentingų režisierių rankose virsta meilės, ilgesio, išsiskyrimo nerimo ir pavydo simboliais. Visi filmo veikėjai flirtuoja vienas su kitu taip, kaip režisieriai flirtuoja su savo žiūrovu – erzindami, kurdami intrigą, palikdami atvirus klausimus ir norą sužinoti daugiau.
Didieji kino meistrai filmus kuria kino teatrams – dideliam ekranui, kokybiškam garsui ir bendruomeniškai patirčiai.
„Mums svarbu, kad autorinius filmus žmonės žiūrėtų būtent kino teatre. Suprantame dalies žmonių nerimą dėl saugumo, tad planuodami šią kino programą atsisakėme gyvų pristatymų, vakarėlių ir kitokių susitikimų, įprastai vykstančių aplink kino renginius. Svarbiausia kinas. O kino teatrai yra bene saugiausios viešosios erdvės, nes visi žiūrovai žiūri į vieną pusę ir daugumoje salių per seansą oras perventiliuojamas kelis kartus“, – apie kino rodymą pandemijos sąlygomis pasakoja G. Krikščiūnaitė.
Kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“, rodysianti atrinktus Berlyno, Venecijos ir Kanų kino festivalių filmus, vyks spalio 5 – 10 d. kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje.