Naują pastatymą režisuoja jaunosios kartos operos režisierius Gediminas Šeduikis, augęs kartu su „bohemiečių“ kolektyvu ir už Engelberto Humperdincko operos „Jonas ir Greta“ pastatymą su Vilniaus miesto opera 2015 m. gavęs Lietuvos teatro pasaulyje aukščiausią talento pripažinimo ženklą – „Auksinį scenos kryžių“. Paskutiniame repeticijų etape prisijungusi Dalia Ibelhauptaitė džiaugėsi sklandžiai vykstančiais kūrybiniais procesais ir akcentavo didžiulį G. Šeduikio, kurį vadina lygiaverčiu partneriu, indėlį ruošiant „Bohemą“ pajūryje.
„Svarbu garsiai pasakyti, kad spektaklio režisierius yra Gediminas. Jis ne asistuojantis, ne padedantis ar pakeičiantis. Jis – „Bohemos“ režisierius. Pradinis pastatymas buvo mano, bet dabar dirba Gediminas. Vyresnio ir jaunesnio režisierių tandeme būtina sudaryti galimybę jaunesniam kūrėjui eiti ant ledo pačiam, duoti jam šansą dirbti savarankiškai. Opera – labai brangus žanras, tad tokios galimybės jauniems režisieriams paprastai yra nulinės, ne dėl to, kad nenorima rizikuoti, bet dėl to, kad tiesiog negalima rizikuoti“, – pasakojo D. Ibelhauptaitė.
Visuose „bohemiečių“ projektuose dalyvavęs G. Šeduikis, režisierės nuomone, yra pozityvus pavyzdys to, kad sukūrus tinkamas aplinkybes ir skiriant daug individualaus dėmesio kūrėjui, galima pasiekti įspūdingų rezultatų, šiuo atveju – padėta užaugti nepaprastai talentingam operos režisieriui.
„Žiūrėdama atgal į pažinties pradžią prisimenu Gediminą kaip labai tylų. Pamenu, kad jis tylėjo, stebėjo ir viską dėjosi į galvą. Dar pamenu, kad jo niekada nereikėdavo nieko prašyti, niekam raginti – jis viską numatydavo iš anksto ir padarydavo pats. Tokiu būdu neleisdavo kilti probleminėms situacijoms, nes tiesiog užkirsdavo kelią jų atsiradimui. Jis visada atsirasdavo ir būdavo ten, kur jo reikėdavo. Iškart supratau, kad tai ypatingos auros žmogus, kuris pasieks tikrai daug“, – apie savo kolegą pasakojo D. Ibelhauptaitė.
Anot režisierės, G. Šeduikis išsiskyrė ir labai tvirta asmenybe, gebėjimu įkvėpti kitus. Jos nuomone, asistento ar antrojo režisieriaus pozicija, kurią pažinties pradžioje užimdavo G. Šeduikis yra viena nedėkingiausių: „tai – sunkus, ištvermės reikalaujantis darbas. Šis žmogus mato visą mano stresą, frustraciją, negatyvią energija. Jis tai sugeria ir, nepaisant visko, visada yra šalia. Tai sunku, ypač žinant mano tempą – galiu dirbti nesustodama ir nieko nepaisydama 20 valandų, tiek kiek reikės“.
Jau kurį laiką G. Šeduikį režisierė vadina savo lygiaverčiu partneriu ir didžiuojasi jo pripažinimu tarp kritikų ir žiūrovų. „Laikau didele dovana tai, kad jis yra su manimi, mūsų kolektyvo gretose. Kalbant apie mokinio ir mokytojo santykį – man svarbu ne tik turėti mokinį, bet ir leisti jam užaugti į lygiavertį partnerį. Kad tai nutiktų, reikia sudaryti sąlygas jam eiti vienam. Kai sukuri kolektyvą, tam tikrą mokyklą, norisi, kad ji galėtų gyvuoti ir be tavęs“, – apibendrino D. Ibelhauptaitė, pridurdama, kad bandant tinkamai įvertinti G. Šeduikio gebėjimus svarbu prisiminti ir tai, kad operos žanras yra vienas sudėtingiausių, kuriame režisierius prilygsta aukštos klasės pilotui.
Sudėtingiausia iš režisūros sričių – operos režisūra
„Režisuodamas Šekspyro dramą turi nemažai laisvės: panorėjęs gali sukeisti kūrinio struktūrines dalis, keisti teatrinį laiką – tas nebūtų įmanoma operoje. Ji apriboja, tarsi įspraudžia į korsetą ir reikia sugebėti į jį įtilpti, perskaityti muzikoje kompozitoriaus užkoduotas potekstes. Žodinis tekstas teka kaip ir dramoje, bet tai, kas yra po juo – atskiras niuansų kupinas pasaulis. Būtent dėl to ne visi režisieriai – kino ar dramos – gali dirbti operoje“, – būtiną muzikinės dramos pojūčio turėjimą paaiškino pats G. Šeduikis.
D. Ibelhauptaitė papildė kolegą pridurdama, kad opera išsiskiria ir savo fiziniu masteliu: „režisieriui operoje gali tekti dirbti su šimtais žmonių. Viena dirbti su trimis žmonėmis scenoje, o visai kas kita – kai jų 80. Reikia sugebėti juos laisvai valdyti, kiekvienam skirti individualaus dėmesio – daryti tą konkrečiai ir greitai“.
Režisierės nuomone jauni žmonės ne visada turi vidinius, dvasinius ir intelektualinius gebėjimus apimti vienu metu aprėpti tokio masto darbą, o tuo pat metu labai gerai žinoti ir visas smulkias detales. „Žinau, jog Gediminas įsigilina į kiekvieną niuansą. Kaip režisierius jis turi tvirtą ranką ir tvirtas kojas. Gediminas sukelia žmonių pasitikėjimą ir tikėjimą siekiamu tikslu. Jis turi unikalų, visai nuo manęs skirtingą režisūrinį braižą, moka siekti tikslo ir tą daro kitaip, kitais metodais nei aš, bet visada atsiduria ten, kur norėjo“, – pagyrų kolegai negailėjo režisierė.
Emocionali, karšto temperamento D. Ibelhauptaitė ir santūrus G. Šeduikis darbuodamiesi sutaria darniai, be pykčio, „mūsų komandos paslaptis – pusiausvyra, papildome, kompensuojame vienas kitą“, – kalbėjo G. Šeduikis. Jis pats dirbdamas siekia kontroliuoti savo emocijas, įsiklausyti į kitus, nors, kaip pripažino, kartais ir jis „užverda“, o D. Ibelhauptaitė išlieka rami.
Kad ir skirtingo braižo bei temperamento abu kūrėjai, jų darbe ginčų nebūna, „nuolat diskutuojame, bet niekada nesiginčijame. Teatre negali būti pykčio – aštrių kampų pakanka scenoje. Galime vienas su kitu nesutikti, bet su laiku išmokstame atrasti ir suprasti. Suformuoti tokį profesinį santykį – ilgas ir sudėtingas procesas“, – gebėjimą kalbėti ir susikalbėti akcentavo G. Šeduikis, o D. Ibelhauptaitė papildė jį sakydama, kad svarbu ne tik siekis nesipykti, bet ir siekis sutarti, „mūsų tikslas – būti absoliučioje santarvėje. Dėl to žmonėms lengva dirbti su mumis – jie mato absoliučią harmoniją. Nesvarbu ar repeticijoje aš, ar Gediminas – mes esame kūrybinis vienis. Juk mūsų visų tikslas – genialus spektaklis“.
Abu režisieriai tikino patys nustembantys kai imasi skaičiuoti bendrai nuveiktus darbus ir su jais prabėgusį laiką, „bet kokia partnerystė turi būti įdomi ir išlikti šviežia. Kai darosi nuobodu – imi skaičiuoti laiką. Man asmeniškai su Gediminu dirbti ir bendrauti yra įdomu“, – kalbėjo D. Ibelhauptaitė. Jos nuomone per ilgus metus pasiektas tikras, nesuvaidintas santykis, leidžiantis abiem jaustis patogiai ir saugiai, kuomet net susitikus po kelių nesimatymo mėnesių pokalbį galima tęsti nuo to momento, kur sustota, „kai pradėjome kartu dirbti, man buvo svarbu Gediminą, kaip jauną žmogų, apsaugoti. Norėjau leisti jam užaugti, pas mane pačią oda kieta. Net nepastebėjau kai atėjo laikas, kai nebebijau būti silpna, kai nebebijau pasakyti, kad nežinau, kad kažkas negerai Galimybė būti be kaukės – didžiulė prabanga“, – sakė režisierė.
Atgimsianti „Bohema“ – tarsi simboliškas per dešimtmetį nueito kelio pasitikrinimas. Jos karkasas tas pats, bet susirinkusių žiūrovų laukia nauja, unikali meninė patirtis. „Pasikeitė 99 procentai visos spektaklio sudėties, tie patys liko tik dekoracijos ir kostiumai. Operos šerdis, svoris yra visai nauji, tad ir ši „Bohema“ – naujas spektaklis. Mūsų uždavinys – ne įkišti naują solistą į seno vėžes, o naujam solistui sukurti organiškai tinkantį vaidmenį, per kurį dar geriau būtų atskleidžiama istorija“, – pasakojo G. Šeduikis.
Su „Bohema“ prieš dešimtmetį buvo įsiveržta į lietuviško operos teatro erdves. D. Ibelhauptaitė žada genialų spektaklį ir dabar: „mūsų spektaklis negali būti tik geras – tai reikštų, kad jis vidutiniškas. Dėl tokio nebūtų verta dirbti dieną ir naktį, suvilkti talentingus žmones iš viso pasaulio. Gal mūsų sprendimai kartais aštrūs, o metodai, kuriais siekiame tikslo – radikalūs, bet mūsų svarbiausias tikslas – kad viskas būtų geriau nei gerai, kad būtų genialu“.
„Bohemos“ kūrėjus į pajūrį pakvietė naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Šia opera bus pradedamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kartu tai simbolinis didžiulės rekonstrukcijos laukiančio teatro ambicijų ir kokybės pažadas ateinantiems metams.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atliks naujos kartos operos žvaigždės Merūnas Vitulskis ir Viktorija Miškūnaitė. Operą diriguos Vladimiras Ponkinas. Scenografiją sukūrė Dickas Birdas, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius.