Neiliustruojant to, ką mato
Prieš išvystant dueto D. Zelčiūtės ir M. Kiaušaitės darbus parodoje „Palengva (ati)tirpsta“, dabar rodomą Vilniaus fotografijos galerijoje Stiklių gatvėje, galima būtų ir iki šiol manyti, kad pagal savo prigimtį poezija tarsi pasmerkta būti ribojama to, ką primeta kadras – net jei šis ribojimas yra sąmoningas fotografo pasirinkimo rezultatas. Kaip yra rašęs prancūzų eseistas Paulas Valéry, „fotografija pripratino akis matyti tai, kas iš tikrųjų yra, o ne ką nors įsivaizduoti, kaip apmąstant paveikslą“.Tačiau, kita vertus, fotografija nuo pat pradžių žavėjo vaizdavimo preciziškumu ir unikalumu.
„Poezijos su vaizdais ir anksčiau yra buvę. Žanro atžvilgiu, tai nėra kažkas naujo. Bet man asmeniškai tokia patirtis – ne tik kūrybinis bendradarbiavimas, bet ir bendravimas – buvo nauja“, – sakė viena parodos bendraautorių M. Kiaušaitė.
Fotomenininkė pasakojo su D. Zelčiūte artimiau susipažinusi pastaraisiais metais, kai dirbo Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl teko daugiau išgirsti, perskaityti jos kūrybos.
„Toji kūryba sukelia rezonansą. Atrodytų, Dovilė kalba apie asmeniškus išgyvenimus, tačiau tie jausmai, kurie išreiškiami jos poezijoje – universalūs, daugeliui atpažįstami. Būtent dėl to ir yra mylima skaitytojų, kadangi tai nėra sukonstruota poezija, o paliečianti. Ir kai ji pasiūlė pamėginti šitaip pabendrauti vaizdais ir eilėraščiais, be abejo, ta mintis suintrigavo, nutarėme pabandyti“, – pačią sumanymo pradžią prisiminė M. Kiaušaitė.
Kitąsyk vaizdas taip pat gali padiktuoti kokį nors poetinį pastebėjimą, tačiau, anot D. Zelčiūtės, jųdviejų darbo pobūdis buvo griežtas – jokiu būdu neiliustruoti to, ką mato.
„Tai turėjo būti vidinis atliepas, suradimas būsenos, kada pasaulis (ati)tirpsta – per prisiminimą, vaizdą, žodį, niuansą, ir čia pat sugriebti tą akimirką. Gyveni praradimais – net dabar – kalbamės su jumis, o gyvenimas tirpsta. Esu labiau dramatiškesnių impulsų rašančioji, tos būties suvaldymo pratybos per žodį, man didelė mokykla. Susikalbėjimas su Milda – ambicinga užduotis, ji nebijo būti nepopuliari, neturi jokio popsiškumo, tuo įdomi. Abipusiai reikėjo pasistengti“, – apie kūrybinių iššūkių kupiną „fotopokalbį“ pasakojo D. Zelčiūtė.
Kai matome tekstą ir vaizdą, dažnai vienas iš jų veikia kaip iliustracija. Arba tekstas komentuoja vaizdą, arba vaizdas antrina tekstui. Tačiau M. Kiaušaitė tikino nenorėjusios tokio dubliavimo:
„Nutarėme viena kitai pasiūlyti temą, ir jei ši užkabina – pabandyti į tai atsakyti – eilėraščiu ar fotografija. Visas atsakymo sudėtingumas – tu turi išgirsti kitą, o ne sakyti monologą. Reaguoti, kad atsirastų tam tikri sąlyčio taškai. Būtent tai buvo įdomiausia, kėlė daugiausia iššūkių.“
Sulaikytas alsavimas
Paklausta, ar turėjo pakankamai laiko atsakymams ieškoti, M. Kiaušaitė šypsodamasi sakė, kad „viena kitos nespaudė, nesmaugė“: „Tiesiog vykdavo pokalbis, ir buitiškai bendraujant, ir kūrybiškai – kartais pokalbis rišasi, o kitąsyk tiesiog keitiesi mintimis, atsiranda tam tikra dinamika. Kartais tiesiog atrodo, kad visko aplink yra per daug ar per mažai – norisi patylėti. Būdavo su Dovile savaitgalį susirašome po keliolika laiškų ir žinučių, kartais du mėnesius tylime – gyvename sulindusios į savo gyvenimus.“
Kadangi kūrėjos priklauso skirtingoms kartoms, turi kitokią pasaulėžiūrą, anot M. Kiaušaitės, į kai kuriuos D. Zelčiūtės klausimus buvo ganėtinai sunku atsakyti.
„Į tuos eilėraščius, kurie liečia šeimą, vaikus. Pati Dovilė sukūrusi šeimą, prižiūri anūkus, o mano gyvenime šitas etapas nėra atėjęs, todėl man belieka fantazuoti, interpretuoti. Parodoje rodome ne visus mūsų pokalbius, atrankos būta, tai visiškai natūralu, nes bendraujant kartais lengvai susikalbi, o kartais – nepavyksta pasakyti to, ką nori. Buvo ir šita dalis“, – pastebėjo fotomenininkė.
Buvo ir tokių nuotraukų, dėl kurių D. Zelčiūtė pasakojo neabejojusi. Užtat Mildai tai regėjosi juodraštiniais variantais.
„Sako, ne, netinka tai techninė pusė, tai dvasinė... Kas mane labiausiai žavi Mildos kūryboje – nesudėjimas taškų, sulaikytas alsavimas. Kai pamatai ant ledo čiuožiančius vaikus vaikystės čiuožykloje, prieš akis pradeda byrėti vaizdiniai, įskaitant vaikystės pirštines – tėvus, mamą... Buvo iššūkis nesusentimentalinti, išvengti perdėtos lyrikos. Žinoma, jei rašytųsi, kodėl ne? Bet vidinės disciplinos norėjosi, tam, kad skambėtų“, – dalijosi pajautimais poetė.
Visgi, pirminį sumanymo įsivaizdavimą, D. Zelčiūtė atviravo, teko pakeisti. „Maniau, kad mano dramatiškai, sunkiasvorei, keliaprasmei, truputį sodinančiai skaitytoją į dugną poezijai, fotografija bus toks pakeliantis, šviesinantis atliepas. Visgi pasirodė, kad Mildos darbai ne ką lengvesni už mano. Buvo įdomu matyti, kaip jaunas žmogus visiškai nepataikauja žiūrovui, nėra jokio bandymo patikti, tik yra bandymas būti savimi. Kai tą suvokiau – pritrenkė, reikėjo iš naujo persiorganizuoti. Jauti, kad žmogus jautrus, gilus, trapus, bet ji nemeluoja nei sau, nei kitam – nė akimirkos. Jei netinka – ne. Jokių kniksų. Kai kur buvo ir tokių aštrių sukibimų, kurie man, rašančiai, – į sveikatą“, – sakė D. Zelčiūtė.
Bet kuriuo atveju, kaip patikino parodos autorės, abi kurdamos jautėsi gerai, nors teko patirti ir tam tikrą irzulį.
„Vėlai vakare gauni Mildos nuotrauką. Galvoju, aš tikrai į šitą neatsakysiu – viskas verčiasi prieš – per tamsu, per daug raizgalynų, slogumo... Vis dėlto, ta nuotrauka taip mane užvaldydavo – ir viena naktis, ir antra, ir trečia – staiga pajuntu, kad paimu ir parašau. Vadinasi, į vidų įdėta! Menininkų dialogas (jau leidžiu apie save taip sakyti, atleiskit), jisai nebūtinai turi būti iš spontaniško meilės kalbėjimo. Dialogas vyksta netgi konfliktuojant, nepritariant – laiškuose ar bendraujant, iškeliant priešingas kibirkštis negu tau siunčiamos; svarbu kad įvyktų sukibimas, gyvybė“, – ieškojimų ir atradimų akimirkas tikino patyrusi D. Zelčiūtė.
Paklausta, per kurį bendrą jųdviejų darbą labiausiai šis „sukibimas“ atsiskleidžia, D. Zelčiūtė sakė, kad net ir ten, kur nepavyko susikalbėti, jisai yra matomas.
„Laikau save urbanistine poete. Ir staiga Milda atsiuntė fotografiją, kurioje – stulpas miesto kryžkelėje. Tokia aštri, dreskianti nuotrauka, bloškianti į nesaugumo pajautą“, – rodydama M. Kiaušaitės fotodarbą pasakojo D. Zelčiūtė, ir čia pat perskaitė kaip atsaką gimusias eilutes:
Nededant taško
Parodoje rodomi 24 darbai, kuriuose fotografija ir eilėraščiai koreliuoja tarpusavyje.Vis dėlto, vieną vienintelį darbą, anot D. Zelčiūtės, būtų sunku išskirti. Tačiau poetei iškart tapo aišku, kad šios parodos nebus be M. Kiaušaitės fotografijos „Tave atpūtė vėjas“.
„Ši fotografija su mergyte – ašis toje sulaikyto skaudėjimo neviltybėje, kurios yra daug šioje ekspozicijoje. Šviesus darbas – mergaitė užmigusi laive... Atsakymas iškart pasirašė, per asmeninius patyrimus“, – atviravo poetė.
Tave atpūtė vėjas atplukdė / lietus / ir niekad o niekad / mūsų laivas daugiau nesustos / jei plauksim / tai tiesiai į dangų / tave išmeldė keliai šaltoj akmeninėj bažnyčioj / klaupto duobė / ir palaimino rankos bevaikio kosinčio kunigo / mergyte užgimusi po mano mirties / užmigusi po gimimo / dėkoju tai upei / savo sapnui / kurį leista sapnuoti
D. Zelčiūtė stebėjosi fotomenininkės M. Kiaušaitės reiklumu sau, sakėsi, kad norėtųsi to iš jos pasimokyti.
„Ji fotografuoja juosta, o ne skaitmena! Rask žmogų, kuris pleškintų baisingai didelius pinigus, investuotų į kokybę... Tai visai kita darbo disciplina – juostoje kadrai suskaičiuoti, turi atsirinkti – paspaudi užrakto mygtuką tik tada, kai tai neišvengiama. Šviesaus atminimo Romualdas Rakauskas šitaip dirbo. Gerbiu šitą požiūrį“, – sakė D. Zelčiūtė.
Poetė visiems, tuo pačiu ir sau, rekomendavo nedėti taško bemanant atradus savo stilių. „Kai manome, kad rašantys, fotografuojantys, tapantys atradome kažkokias gaires, savo stilių, pirmiausia rekomenduoju nedėti taško – reikia atsiverti visoms galimybėms. Aš tiek daug ko nemoku! Kol tu darai tai, ko niekada nedaręs, per tą laiką tu mokaisi kitaip gyventi. Aš su Milda mokiausi truputį kitaip gyventi – nuosaikiau, ramiau, pažvelgdama į gyvenimą iš tolo. Banali frazė – nebijoti iššūkių, bet kuriantis žmogus turėtų atvirai juos priimti, netgi jų ieškoti, kad patikrintų visas savo galimybes, ribas, patirtų kūryboje didžiausius išbandymus – kas priimtina, kas ne. Kai įsibėgėji keliauti viena kryptimi – pats sau esi nuspėjamas – pats savęs neperkuri. Pokalbis su Milda davė galimybę kurti save“, – pasidžiaugė bendradarbyste D. Zelčiūtė.
Daugiaprasmiški tie pokalbiai, kurie užsibaigia nutylėjimais. Atrodytų, kad tuokart viskas lyg pasakyta, bet kartu ir ne... Galimybės, kad šis pokalbis bus pratęstas, D. Zelčiūtė nepaneigė – galbūt kai kurie iš tų eilėraščių pateks į naują poezijos rinkinį, o su paroda autorės dar pakeliaus po Lietuvą.
M. Kiaušaitė prisipažino bijanti ateities planų: „Arba jie įvyksta, arba jiems įvykti dar ne laikas. Kažkas kažkaip susiklostys, o kai susiklostys – tada ir matysim. Abi su Dovile esame archaiškos autorės, kurios rūpinasi ne tiek globaliomis problemomis ar dalykais, apie kuriuos kalbėti lyg tai socialiai įpareigoja, yra privalu... Mes tiesiog grįžtame prie senojo kūrybos meno sampratos, kai svarbu yra tiek estetinis, tiek vidinis potyriai. Labai daug meno sukonstruojama, o tai, ką mes bandome padaryti – pačios išjausti savo kūrybą, ir pakviesti ją išjausti kitus.“
Ištrauka iš menininkių pokalbio:
Toks atsargus dangus
ant veido
nusileido rūkas
jaunystė suburkavus
nutūpė į liepą
tavęs sulaukti čia man buvo liepta
aš pražilau
ir akyse jau rūkas
ir atsargus ant veido
bučinys
Nesakyk tuštuma
sakyk upė
pilna gyvybės
skuba teka
juodas mėnulis
esi ar buvai
Prie upės –
pamiršau vardą –
ji viską atsimena
būnu
be judesio
tik akys
seka tėkmę
jau neskauda
jau – nieko