Palūšėje bažnyčioje atrastus piešinius vadina tikra sensacija: spėjama, kad tai – labai žymių meistrų darbas

Medinėje Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje (Ignalinos r.) po storu aliejinio dažo sluoksniu atrasti piešiniai ant lubų ir sienų, kurie, anot restauratorių, datuojami XVIII amžiumi – yra vėlyvojo baroko bažnytinio meno artefaktas. Restauratorius Aidonas Valkiūnas sakė, kad radinį galima pavadinti tikra sensacija, nes piešiniai – molbertinės tapybos lygio. „Tapyba atlikta ant bažnyčios sienų, išlaikant visas molbertinės tapybos technikas. Spėjame, kad tai turėtų būti labai rimtų ir žymių meistrų darbas, aišku, šį klausimą dar gvildens ir menotyrininkai, ir istorikai. Turime savo minčių, bet kol kas nenoriu jų garsiai sakyti, kol nėra patvirtinta, bet manau, kad atidengus šią tapybą turėtų paaiškėti ir autorius. Galbūt rasime signatūras, tai, ko gero, europinės galerijos verta tapyba“, – spėjo A. Valkiūnas.

Bažnyčia kaip meno galerija

Restauratorius pažymėjo, kad panaši molbertinė tapyba ant bažnyčios sienų ir lubų Lietuvoje tikriausiai neturi daug analogų.

„Bažnytinė tapyba, apskritai, sienų tapyba, tai yra monumentalusis menas. Menas, skirtas žiūrovui – žvelgti iš tam tikro atstumo, su tam tikru atsitraukimu. Yra tam tikros taisyklės, dėliojamos kompozicijos. O čia yra viskas labai detaliai ir kruopščiai atlikta. Kiek mums pavyko atidengti zondavimo metu – tapyba atlikta profesionaliai, tai mus labai nustebino“, – sakė A. Valkiūnas ir pridūrė, jog po šio atradimo bus sunku nuspręsti, kuo Palūšės bažnyčia bus reikšmingesnė – ar kaip maldos namai, ar kaip meno galerija.

Liaudies architektūros formų Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia – medinė. A. Valkiūno pastebėjimu, tai būdinga to meto bažnyčioms, mediena buvo lengvai prieinama, paplitusi statybinė medžiaga.

„Įdomu ir tai, kad bažnyčia pastatyta senųjų meistrų technika, rąstų, lentų sunėrimai neprikalti vinimis, o užtaisyti mediniais kaiščiais. Tokia senąja technika statytų bažnyčių Lietuvoje reikėtų gerai paieškoti. Šita bažnyčia ir savo architektūra, ir statybos, konstrukciniais ypatumais įdomi pati iš savęs, o prie viso šito – turėsime ir tapybą“, – bažnyčios išskirtinumus pabrėžė restauratorius.

Milimetras po milimetro

Paklaustas, ar imantis restauruoti vertingą meno kūrinį, nėra baimės jį sugadinti, A. Valkiūnas tikino, kad ne, – šio meno ir paslapčių mokomasi ilgus metus.

„Galbūt didžiausia baimė restauratoriui išgirsti, ar nebuvo kas nors iki tol taisyta. Jei buvo taisyta – restauruoti sunkiau, buvusius taisymus reikia šalinti, įvertinti, kiek jie vertingi. Čia mes turime dar nepaliestą tapybą – jokių pertapymų, taisymų. Aišku, ji yra uždažyta aliejiniais dažais, tad atidengimas galbūt bus imliausia laikui operacija. Kol atidengiamas apatinis aliejinis dažas jo nepažeidžiant, – šita procedūra užtrunka bene ilgiausiai laiko“, – apie procesą pasakojo pašnekovas.

Uždažytasis sluoksnis, anot restauratoriaus, šalinamas „milimetras po milimetro“: „Su skalpeliais, įvairiomis cheminėmis priemonėmis, šepetėliais, teptukais – valomi likučiai. Tada prasideda dažo tvirtinimas. Jį reikės sutvirtinti, nes daugelyje vietų yra atsiklijavęs nuo rąstų, nuo pagrindo. Plyšiai tarp rąstų buvo užtaisyti, tačiau dabar daug kur patrupėję. Plyšiai, matyt, buvo taisyti, kitose vietose jie eina ir per pačią tapybinę kompoziciją. Plyšiai, regis, buvo paruošti pakankamai gerai ir tvarkingai, kai kur drobės netgi buvo paklijuotos tarp rąstų ant plyšių, tapyba atrodė įdomiai.“

Apie bažnytinį paveldą pasufleravo lubų lentos

Tapybą pirmasis pastebėjo Palūšės Šv. Juozapo parapijos klebonas Vidas Smagurauskas – tvarkant lubas buvo rastos lentos, kurias apvertus pasimatė, kad jos yra ištapytos.

„Klebonas mums atsiuntė keletą nuotraukų, pasikvietė. 1995-aisiais buvo padaryta keletas zondų, bet taip ir liko iki galo neišsiaiškinta, kiek yra tos tapybos. Nebuvo aišku, kokio jinai lygio, kokio reikšmingumo. Šįkart pradėjome žiūrėti, pasirinkome tokią metodiką, kad išsiaiškintume, kiek įmanoma daugiau apie pačios tapybos mastą. Padarėme arti trijų šimtų zondų – tai užtruko. Kai kuriose vietose tyrėme ultravioletine spinduliuote – jokių pakitimų neradome, klausimų, kad piešiniai pertapyti, nekilo. Pavyko išsiaiškinti, kad ištapytas beveik visos bažnyčios plotas“, – tyrimo rezultatais dalijosi A. Valkiūnas, vadovaujantis restauratorių grupei „Opus Optinum“.

Kokiu laikotarpiu uždažyta ši bažnyčioje esanti unikali tapyba, anot restauratoriaus, sunku pasakyti. „Turime vizitacijos aktus, be to, „pasiknisome“ archyvuose, radome informacijos. Minima, kad XIX a. pabaigoje ji jau buvo uždažyta. Vėliau, matyt, niekas nebesismulkino, uždažė dar kartą... Paskutinis uždažymas įvyko jau mūsų Nepriklausomybės atkūrimo metais“, – konstatavo jis.

Tapyba su turiniu

Atradimo džiaugsmas, anot A. Valkiūno „veža“ visus restauratorius, tačiau vėliau seka juodas darbas. „Džiaugsmo šūkiai lydi bet kokį atrastą ženklą... o, čia ranka! O, čia užrašas!... Visi buvo per tyrimus „užsivedę“, vyko vos ne rungtynės...“, – apie restauratoriams svarbų atradimo džiaugsmą kalbėjo pašnekovas, leidžiantį pasijusti pačiais tikriausiais lobių ieškotojais.

Paaiškėjo, kad Palūšės bažnyčią puošianti tapyba išsiskiria ne tik savo technika, bet ir turiniu, tai ne tik dekoras.

„Dažnai sutinkame dekorą, kuris būna ir labai gražus, ir įdomus. Bet šičia – tapyba su turiniu, tačiau jį bus galima atskleisti tik visą atidengus. Greičiausiai toje tapyboje yra užkoduotas didaktinis turinys, juk apaštalai piešiami ne šiaip sau, taip buvo siunčiama tam tikra žinutė, kurią jie turi perduoti – savo žvilgsniu, charakteriu, pačia kompozicija. Religiniuose, ypač bažnytiniuose paveiksluose – visada yra prasmė. Bet kuris menininkas, kūrėjas siųsdavo žinutę ateities kartoms. Ta žinutė, manau, bus antrasis atradimas, sužinosime, ką gi mūsų protėviai mums norėjo pasakyti“, – sakė A. Valkiūnas.

Restauratorius taip pat atkreipė dėmesį, kad be iniciatorių, nebūtų ir šių atradimų: „Nebūna taip, kad patys restauratoriai nutartų ekspromtu nuvykti į Palūšę, esą ten kažką atrasim... Taip nėra, mus turi kažkas pakviesti, inicijuoti tokį dalyką. Šįsyk mus pakvietė bažnyčios klebonas, Ignalinos r. savivaldybės atstovė Rasa Juodagalvienė, kuri labai tuo rūpinosi, o klebonas mums net pietus atnešdavo vos tik užsiminus, kad išalkome... Tai pavyzdys ir kitiems žmonėms, jeigu jie kažką nujaučia, kažką pamato, kad kviestų profesionalus. Tuomet ir atradimų bus. Svarbi pati pradžia, – kas sėklą į tą dirvą numeta.“