„InterSe“ leidyklos knyga – tarsi šeštojo–septintojo dešimtmečio ir bohemos dokumentas, meno, literatūros istorijos vadovėlis. Šmaikščios, linksmos, simpatijos ir draugiškumo įkvėptos eilės taikliai apibūdina sovietinės bohemos „žvaigždes“: literatūros, muzikos, dailės, kino klasikus.
Rašytojo, dramaturgo, vertėjo, kino scenarijų autoriaus tekstai priartina to meto kultūrinės bohemos atstovus. 1929 m. Jonavoje gimusio, 1993 m. į Izraelį išvykusio G. Kanovičiaus epigramas vyresniosios kartos menininkai cituoja iki šiol.
Paskatino S. Krasauskas
Rusų kalba rašiusį rašytoją G. Kanovičių imtis trumpų epigramų paskatino „Neringos“ kavinėje dažnai laiką leisdavęs Stasys Krasauskas. Kultinis to meto dailininkas pats piešdavo kolegas ir bičiulius menininkus ant popierinių servetėlių.
G. Kanovičius yra sakęs, kad prisimena, kaip S. Krasauskas įkalbėjo jį paimti servetėlę ir parašyti posmą „mūsų lakštingalai – Virgilijui Noreikai“.
Vilniaus kavinė „Neringa“ su architektų brolių Nasvyčių sukurtu interjeru laikoma istorine Lietuvos intelektualų ir kultūrininkų kavine.
Valgydami „Kijevo“ kotletą arba bifšteksą menininkai diskutuodavo neideologizuotų žmonių kompanijoje. Dažnas žinojo, kas vyksta už geležinės sienos, nes klausėsi Vakarų radijo ir skaitė lenkų spaudą. Ano meto „Neringos“ atmosferą menantys menininkai teigia, kad čia nebuvo žmonių be humoro. Sąmojis padėdavo bendrauti, reaguoti.
„Neringos“ kavinės dvasia
Kaip Neringos Jonušaitės knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ (Mažoji leidykla, 2014 m.) teigė Leonidas Donskis, viena vertus, „Neringa“ pratęsė Konrado kavinės tradiciją, gimusią ikikarinės Lietuvos sostinėje Kaune – inteligentijos ir bohemos kūrybinių diskusijų, kitamanystės, laisvės, politikos ir kultūros tiltų tradiciją. Tokios intelektualų kavinės XX amžiaus Europoje klestėjo Vienoje ir Budapešte – miestuose, kurių kavinėse būdavo parašomi žurnalistiniai reportažai, romanai, politiniai pamfletai, satyros, polemikos, laiškai. Tad intelektualų kavinės Europos sostinėse buvo kažkas nepalyginamai daugiau nei vien pokyliai ir bohemiškas šėlsmas.
Kita vertus, tiek Konrado kavinė Kaune, tiek „Neringa“ Vilniuje buvo paženklintos svarbaus fakto – kad ir skirtingose situacijose bei visiškai nesulyginamose valstybėse, jose brendo politinė kitamanystė, nesutikimas, konformizmo ir oportunizmo atmetimas.
Intelektualų kavinėse telkdavosi ne tik rūmų menininkai, bet ir ne iki galo atsiveriantys režimo kritikai ar net atvirai jį smerkiantys meno ir kultūros žmonės.
Sunkus žanras
Literatūros kritikai ir rašytojai sutinka, kad epigrama ir parodija – sunkus, rašytojų ne itin mėgstamas žanras. Paradoksalu, kad šiame rinkinyje kaip lietuviškos satyrinės poezijos virtuozas atsiskleidžia rusų kalba parašytais romanais išgarsėjęs klasikas.
Anot literatūros kritiko Prano Bražėno, 1964 m. pasirodžiusi knyga „Linksma akim“ ėjo iš rankų į rankas. Visiems buvo aišku, kad apie tokios knygos pasirodymą prieš dešimtmetį negalėjo būti nė kalbos: nors Stalinas jau buvo miręs, bet asmenybės kultas dar nepasmerktas.
Grafikui Vytautui Jurkūnui, kuris po karo kūrė socialinės tematikos grafiką (Būsiu melžėja, Paukštininkė ir kt.), iliustravo K. Donelaičio, T. Tilvyčio, M. Valančiaus ir A. Baranausko knygas, G. Kanovičius skyrė tokį ketureilį:
„Nuo šaržų nieks, kaip žinoma, nemiršta.
Jei įsižeidžia, niršta neilgai.
Tačiau tegu Krasauskas neužmiršta —
Aš irgi moku piešti neblogai.“
Per rankas ėjusi knyga
1981 m., kai pasirodė „Nuogi olimpe“, G. Kanovičius jau buvo žinomas rašytojas, pradėjęs savo didįjį romanų ciklą. Viešai pajuokauti, ypač apie žinomus žmones, tada mokėsi ne tik rašantieji, bet ir skaitantieji.
Parašyti epigramą „Minčių laisvadienis“, skirtą poetui Vaciui Reimeriui, paskatino jo paties sukurta eilutė: Šiandien visos sunkios mano mintys paskyrė sau laisvadienį staiga.
Atliepdamas į tai, G. Kanovičius rašė:
Palioviau aš kas vakarą kankintis
ir vargti nuo apmąstymų taurių.
Tariau aš taip: „Keliaukit, mano mintys,
aš šiandien jums laisvadienį skiriu.“
Tiktai nepasileiskit, nesugižkit,
tiktai nemirkite per daug vyne.
Ne pas Baltakį, ne pas Bložę grįžkit.
Sugrįžkite, maldauju, pas mane.
Aš namą jums nurodysiu ir gatvę,
ir butą, kur aš laukiu pastabus.
Užtikrinsiu jums saulėtą senatvę
ir — jei sugrįšit — pensiją perpus.
Poetės Vilijos Šulcaitės eilutės: „O jeigu būčiau paukštis — Būčiau Tiktai žuvėdra“
įkvėpė G. Kanovičių parašyti epigramą „Noriu būti žuvėdra“:
Žinau Sigitą Gedą, Vincą Giedrą.
Aš jais nenoriu būti, Dieve gink!
Aš noriu būti Baltijos žuvėdra,
skraidyt ir skambiai krykštauti aplink.
Gamtos mylėtojai! Aš jus prašyčiau
(nes esama visokių asmenų)
nemėtyt į žuvėdrą akmenų,
kad ir toliau plazdėčiau ir skraidyčiau.
Tegu mane myluoja jūros vėtra.
Tegu mane siūbuoja ant bangų.
Aš noriu būti Baltijos žuvėdra,
o būt Šulcaite aš nesutinku.
Poetas, prozininkas, „Nemuno“ ir „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Antanas Drilinga, sukūręs eilutes: „Aš basas, visą laiką basas. (....) Viskas, kas nuoga, gražu“, sulaukė G. Kanovičiaus „Baso novatoriaus“:
Tu basas, visą laiką basas.
Ar tau, mielasis, nebaisu?
Supyks, sakykim,
K. Ambrasas ir basas liksi iš tiesų.
Nors tai, kas basa, tai, kas nuoga,
gražiausia, Antanėl, užvis,
batuotas vaikščiojo B. Sruoga,
su batais plūkė P. Širvys.
Ne veltui padermei drąsiųjų,
matyt, drauguži, priklausai.
Esi pirmasis tarp basųjų ir
tarp nuogųjų pirmasai…
Laikas juoktis iš savęs
Kai Briuselyje gyvenantis sūnus Sergejus virtualiu būdu Tel Avive gyvenančiam tėvui pasakė, kad vyresnysis Dmitrijus nusprendė dar kartą išleisti jo ir S. Krasausko „Linksma akim“ bei pasiūlė ta proga parašyti dar vieną epigramą, G. Kanovičius atsakė: „Nieko neberašau, atėjo laikas juoktis iš savęs.“
Nepaisant to, neseniai pasirodžiusi knyga baigiama 2018 m. birželį sukurta G. Kanovičiaus epigrama:
Aš epigramų parašiau daugokai,
bet niekas man nekeršijo už juoką,
neslėpsiu nuo skaitytojų to fakto –
linksmas akis kamuoja katarakta.
Seniai su epigramom baigta,
nes atėjo laikas juoktis iš savęs.
Laimė duoti
Knygą „Linksmos akys“ išleisti padėjo Kanadoje gyvenantis rašytojo sūnus Dmitrijus. Anksčiau jo pagalba buvo išleistos knygos „Žvakės vėjyje“, „Miestelio romansas“, „Šėtono apžavai“ ir vertimai į anglų kalbą. 2014 m. tėvo dienos išvakarėse verslininkas išleido tėvo kūrybos penkiatomį rusų ir lietuvių kalbomis. Šios dovanos vertė – pusė milijono litų.
JAV dirbantis literatūrologas Michailas Krutikovas G. Kanovičių yra pavadinęs „vieninteliu vedliu į tą visiškai nuo žemės paviršiaus nušluotą Lietuvos žydų tapatybės pasaulį“. Literatūros kritikas Petras Bražėnas G. Kanovičių vadina vienu talentingiausių Lietuvos rašytojų.
Paklaustas, kodėl remia tėvo knygas, D. Kanovičius atsakė: „Laimė duoti“.
Prasmingo humoro pavyzdys
Knygą „Linksmos akys“ elegantiškai sumaketavo Jokūbas Jacovskis.
Leidinys skirtas ir S. Krasausko, kurio gimimo 90-osios metinės bus minimos 2019 m., atminimui.
Gedimino prospekte įsikūrusi „Neringa“ šiuo metu restauruojama, dauguma menininkų, kuriems buvo skirti šmaikštūs G. Kanovičiaus posmai ir juos įkvėpę bei palydėję S. Krasausko bei A. Cvirkos šaržai, jau iškeliavę į Anapilį.
P. Bražėnas viliasi, kad ir ten bus malonu prisiminti draugiškus kolegų pašmaikštavimus. Jaunesniesiems, gal net neprisimenantiems tų laikų, bus smagu nors trumpai pabūti prasmingo humoro jonų prisodrintoje atmosferoje. Atėjo laikas juoktis iš savęs.
Tel Avivas, 2018 birželis
Sudėtos dvi knygos - 1964-ųjų "Linksma akim" su S. Krasausku ir beveik po dviejų dešimtmečių išleista "Nuogi Olimpe" su A. Cvirkos šaržais. Ir tai ne viskas.
„Mano galva Jokūbas Jacovskis sukūrė, atleiskite už įgimtą kuklumą, dizaino šedevrą, o Audros Kairienės biogramos apie epigramų ir šaržų herojus suteikia unikalią galimybę susipažinti su to meto kultūrinės bohemos – dailininkų, skulptorių, poetų, kritikų, prozininkų, dainininkų pagrindiniais personažais“, - rašoma S. Kanovičiaus paskelbtame tekste feisbuke.
Unikali knyga, laikmečio ir jo bohemos dokumentas – meno, literatūros istorijos vadovėlis kūrybingam mokytojui ar dėstytojui. Knyga skirta šviesiam a.a. S. Krasausko atminimui.