Apie Maestro augintinį Arielį sklando legendos ir Panevėžyje netgi organizuojami panašiausio į jį šunelio konkursai. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojai surinko režisierių artimai pažinojusiųjų prisiminimus, iš kurių matyti, koks ypatingas ryšys Maestro siejo su keturkoju draugu.
Kartą J. Miltinis buvo išsiųstas į Maskvą, kad atsikratytų Prancūzijoje įgytos „supuvusios Vakarų kultūros“ ir studijuotų Lenino raštus. Maestro, kaip ir įprastai, buvo nepalenkiamas. Milžiniškoje SSRS valstybinėje V. Lenino bibliotekoje rado užsienietiškų leidinių skyrių ir, būdamas poliglotas, skaitė kūrinius originalo kalbomis – anglų, prancūzų, italų ir kt. Saugumiečiai per patikrinimus prikibti negalėjo – bibliotekos antspaudas knygose buvo įrodymas, kad režisierius tikrai studijuoja.
Šuo filosofas
Tokios „atostogos“ J. Miltiniui buvo tik į naudą – grįžo iš Maskvos prisistudijavęs Vakarų kultūros, susidraugavęs su vietos teatro elitu ir toliau kaip niekur nieko vadovavo Panevėžio dramos teatrui.
Po stažuotės režisierius išdidžiai pareiškė – nori škotų terjero. Ne bet kokio – juodo. Maskvos teatro bendruomenė tokį prašymą priėmė kaip įsakymą.
Ilgai netrukus į Panevėžį atidardėjo traukinys. Iškilmingai nugriaudėjus Panevėžio dūdų orkestrui, J. Miltinis pasitiko naująjį augintinį ir jį pervedė per šiai progai specialiai ištiestą raudoną kilimą.
Šunelis buvęs guvus, judrus, kiek išsiblaškęs, dėl to Maestro davęs jam Arielio vardą. Arielis – tai Viljamo Šekspyro pjesės „Audra“ veikėjas, oro dvasia. J. Miltinis teigdavo, jog Arielis – filosofijos mokslų daktaras. Šunelį režisierius supažindino su Antikos klasikais – pradedant Sokratu, baigiant Platonu ir Aristoteliu, vakarais jam skaitė filosofų raštus. Maestro džiaugėsi, kad Arielis yra dėmesingas studentas.
– Šiandien imsimės Aristotelio, ar sutinki? – klausdavo.
O šuniukas tik linkt, – vadinasi, suprato.
Arielių universitetas
Ši legenda vėliau perkelta į sceną. 2014 m. festivalyje „Bonjour Maestro“ įsteigtas Arielių universitetas, į Panevėžio Laisvės aikštę suburti ir mantijomis aprengti gražiausi miesto škotų terjerai. Jiems aktorius Laimutis Sėdžius dėstė antikinę filosofiją, davė komandas: „Tūpt!“, „Sėst!“
Uolus mokymasis neliko neįvertintas – Arielių universiteto dekanas, Panevėžio dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas mažiesiems „studentams“ įteikė diplomus.
Kartą J. Miltinis užsigeidė batų savo mylimam augintiniui. Šią neįprastą užduotį jis patikėjo teatro batsiuviui. Noras buvo kaipmat įgyvendintas – šunelio letenėles papuošė dailūs odiniai bateliai. Bet ilgai džiaugtis neteko – jie akimirksniu virto skuteliais, tad avalynės idėjos atsisakyta.
Arielis buvęs katiniškai ramaus būdo. Nedidelis, meilus, aristokratiškai išdidžios laikysenos, retai lojantis, bet išsiblaškęs – komandas pamiršdavo akimirksniu, jų taip ir neišmokęs. Atrodė žaismingai, gal net komiškai: mažas barzdotas snukelis, trumpos kojytės, ilgas, šepetį primenantis kailiukas, kuris tarsi šluodavo grindinį žygiuojant su Maestro.
Urgzdavo dėl taurelės
Arielis buvo tikras smaližius. Gavęs saldėsių, šokinėdavo iš laimės ir vizgindavo uodegą. Tiesa, saldumynų ragaudavo retai – kada nematydavo J. Miltinis. Pavaišinę šuniuką narsuoliai būdavo išbarami – režisierius ypač rūpinosi Arielio sveikata. Ko nemėgo mažasis terjeras? Ogi alkoholio kvapo. Jei mylimas šeimininkas grįždavo namo išlenkęs kelias taureles, urgzdavo, kąsdavo, slėpdavosi, nesileisdavo paimamas į rankas.
O J. Miltinis, kaip tikras prancūzų kultūros mylėtojas, mėgo sakyti, kad jo venomis teka ne kraujas, bet vynas. Režisieriaus kolegos ir draugai puikiai žinojo – pas J. Miltinį į svečius be raudonojo geriau neiti. O jei nepamiršdavai ir geltonų rožių, Maestro būdavęs labai laimingas.
Pietūs pagal augintinį
Arielis puikiai jautė Maestro emocijas. Didžiausias džiaugsmas jam buvo matyti šeimininką laimingą. Jei J. Miltiniui pasisekdavo premjera, šunelis nenustygdavo prie buto durų, bandydamas jas atidaryti pats. Tada puldavo džiaugsmingai sveikinti ir laižyti veidą. Jei spektaklis nepavykdavo ar būdavo sunkumų, jausdavo dar prieš režisieriui praveriant namų duris. Tada tiesiog slėpdavosi po foteliu, atsargiai stebėdamas aplinką ir laukdamas, kol Maestro nurims ir priims jo draugiją.
Šią savybę J. Miltinis ypač vertino ir Arielį vesdavosi kone visur – net į repeticijas. Šuniukui sulojus būdavo daroma trumpa pertrauka. Tuo ne sykį naudojosi ir užsitęsus repeticijoms išalkę aktoriai. Kūrybišką sprendimą rado aktorius Algirdas Paulavičius – slapta pamėgdžiodavo Arielio lojimą. J. Miltinis išsyk reaguodavo: „Draugai, vadinasi, jau pietūs. Arielis nori pietų. Einam valgyti!“
Apie išdaigą režisierius sužinojo tik po ilgo laiko, tačiau labai nepyko. Jį nustebino, o gal net sužavėjo šis aktoriaus talentas, todėl šunybė buvo greitai pamiršta. Arielį Maestro pasiimdavo visur – į teatro repeticijas, gastroles, į Kauną rinktis audinių teatro kostiumams.
Kad ir kaip būtų, dažnos išvykos neįpratino šunelio prie kelionių. Jei vairuotojas paspausdavo greičio pedalą, Arielis išsigąsdavo ir slėpdavosi ant automobilio grindų. Gyventi jis visai neskubėjo – nugyveno nešuniškai ilgus metus ir išėjo taip pat nešuniškai – pralaimėjęs kovą su leukemija.
Parengta pagal Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos surinktą medžiagą