Parodą kuruoja Laima Kreivytė, dalyvauja menininkės Jurga Barilaitė, „Cooltūristės“, Nezaket Ekici, Kristina Inčiūraitė, Aurelija Maknytė, Sigita Maslauskaitė, Neringa Rekašiūtė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Laura Zala. Per atidaryma vyks „Cooltūrisčių“ ir „Sheep Got Waxed“ performansas „Himnų kova. Skaldyk ir valdyk“.
Kodėl karas? Net jei nenorime apie tai galvoti, jis jau yra čia. Ne tik mūšio lauke ir pabėgėlių stovykloje, Ukrainoje ir Sirijoje, televizijos ekranuose ir socialiniuose tinkluose. Anot Paulio Virilio, vyksta pasaulinis pilietinis karas – nes kovojama su piliečiais nepaisant valstybių sienų. Miestas tapo mūšio lauku, kuriame juda gyvi taikiniai ir gyvos uždelsto veikimo bombos. Šis asimetriškas transpolitinis karas veikia visus, ir įsivaizduojama mažos šalies ramybė nėra išsigelbėjimo pažadas.
Paroda nėra karo propaganda ar siekis įbauginti – tiesioginių kraupių vaizdų transliacijų pilnas internetas. Tai veikiau bandymas sulėtinti srautą, sustabdyti ir įsižiūrėti į konfliktišką tikrovę abipus ekrano. Šiandien virtualybė primeta realybei žaidimo taisykles – pirmiausiai surežisuojamas šokiruojantis paveikslas, tada jis atliekamas gyvai. Vaizdai žudo ne tik perkeltine prasme – jei teroro aktas iš anksto konstruojamas kaip reginys, bet kokia vaizdų gamyba tampa politiška.
Kodėl šioje parodoje dalyvauja tik menininkės? Karas žaloja visus nepaisydamas lyties. Bet kiekvienas karas tampa lyčių karu, kai į ginklų arsenalą įtraukiami masiniai moterų prievartavimai. Karas nėra tik galios demonstravimas, teritorijų grobimas, didvyrių kultas ir užkariavimų istorija. Nors požiūris keičiasi, moterų liudijimai vis dar lieka didžiojo karo diskurso paraštėse kaip „netiesioginės žalos“ liekanos. Parodos menininkės nėra tiesioginės karo liudininkės (nors kai kurios Sausio 13-ąją matė Vilniuje tankus). Jos analizuoja dabartinę situaciją ir kintančius karo pavidalus remdamosis savo patirtimi ir menine praktika.
Kiekvienas karas yra vidinis – jis prasideda galvoje ir turi ten baigtis. Tai, kad vidinis karas Virilio prasme nurodo ne geopolitinį, o metropolitinį pobūdį (ne išorines sienas, o miesto tankmę), nepanaikina vaizduotės svarbos ir galios. Menininkės savo kūriniais neišspręs karinių konfliktų. Bet gal žiūrėjimas į juos pradės vaizduotės demilitarizavimą.