Personalinėje parodoje „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“ eksponuojama apie 100 architektūrinių eskizų, futuristinių pasiūlymų Kaunui, Kėdainiams, Klaipėdai ir Kintams bei darbinių architektūrinių brėžinių. Taip pat demonstruojamos kelios dešimtys machinų, sudarančių unikalią architekto J. R. Palio kolekciją.
Kuria Kauną
Architektas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas prof. J. R. Palys yra aktyvus dabartinės Kauno architektūros kūrėjas. Jis suprojektavo Vilniaus gatvės konversiją į pėsčiųjų gatvę bei gatvės dizaino elementus (su architekte R. Gudiene, 1986), bendrovės „Stumbras“ produkcijos sandėlius (1992), M. K. Čiurlionio tiltą per Nemuną (1990–2007) ir prietilčius, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto rekonstrukciją ir dizaino elementus (2006), „Europos“ viešbučio rekonstrukciją ir priestatus (su architektais I. Veilandiene, G. Keziu; 2000–2007), Sraigtasparnių bazę S. Dariaus ir S. Girėno oro uoste (su architekte I. Veilandiene, 2012) ir kt.
Jo darbai įvertinti apdovanojimais, tarp kurių – Architektūros Riterio ordinas.
Architektas J. R. Palys jau daugiau kaip 50 metų atkakliai nagrinėja miesto temą, siūlo idėjas, sprendinius.
Palio miestas
Parodos „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“ tikslas – įvairiapusiškai pristatyti architektūros srityje J. R. Palio nuveiktus darbus ir futuristines vizijas bei atkreipti dėmesį į jo holistinį miesto suvokimą, idealistinį kūrybinį metodą bei platų regos lauką.
„Kaunas man – tarsi vandens lelijos žiedas tarp dviejų upių, išsiskleidęs harmoningai ir gražiai, kur žiedlapiai tankėja nuo pakraščių į vidurį, o pačiame centre – pati sodriausia spalva ir pilnas meilės branduolys, kuriam neatsispiria nė vienas elfas. Čia nėra jokių nudžiūvusių žiedlapių, tuščių tarpų ar kirmėlių išgraužtų vietų. Bandykime pasvajoti kartu“, – apie parodą kalbėjo J. R. Palys.
Konstruodamas futuristines miesto vizijas ir urbanistines utopijas, architektas pasitelkia 7 autorines dimensijas: vietos kodas ir pagarba lokacijai; urbanistinis audinys ir įvairovė; kontekstualumas, darna ir klausa; funkcijos, procesai ir santarvė; zonavimas, tankis ir pauzės; mastelis, proporcijos ir ritmas bei vizualumas, panoramiškumas ir vietoženkliai.
Atverti upes žmonėms
Architektas akcentavo, kad Kauno žmonės nuo seno naudojosi upėmis: dirbant, buityje ar laisvalaikiu. Gyventojai ir dabar pailsėti, pasėdėti renkasi prie upių, nedidelių tvenkinių, vanduo teikia atgaivą ir kūnui, ir sielai.
„Visoje Europoje prie vandens esantys miestai, pvz., Marselis, Paryžius, Amsterdamas, Budapeštas, Dresdenas ir kiti – nuo seno yra labai gyvi. Ten įkurtos pagrindinės alėjos, krautuvės, restoranai, barai. Gyvenimas ten verda! Deja, Kaune to nėra… Reikia vystyti! Turime gamtines sąlygas, bet jas ignoruojame“, – apgailestavo J. R. Palys.
Aptardamas parodą, architektas pažymėjo, kad daugelį projektų jis tiesiog fantazavo, tai nebuvo darbo užsakymai.
„Man visą laiką rūpėjo miestas, jo aplinka, įvairovė, sandara, jungtys tarp atskirų elementų“, – tikino ir pridūrė, kad viską piešė ranka, iš atminties. Itin dideli eskizai išeidavo netyčia.
„Pradedu piešti – ir lape nebetelpa. Irklavimo bazės Nemune (Petrašiūnuose) eskizas išėjo beveik 5 m ilgio. Ten pavaizduota pagrindinė treniruočių salė, bendrabučiai ir viešbučiai irkluotojams, angarai. Pradėjau piešti, objektai tęsėsi, tęsėsi, kol baigėsi popieriaus ritinys ir eskizas tapo rekordinio ilgio“, – šypsodamasis kalbėjo J. R. Palys.
Prie Nemuno ir Neries – promenados, kavinės
Pašnekovas stabtelėjo prie dar vieno eskizo, jame kartu su architektu Audriu Karaliumi kūrė pasiūlymus prie Nemuno dešiniojo kranto, kur stovi Brastos kvartalas.
Kitame eskize matyti, kaip architektas įsivaizduoja miestą prie vandens.
„Čia vaizduoju, kaip abu krantus (Centrą ir Žemutinę Fredą) per Nemuno salą sujungia kanalas, tiltai. Šalia būtų ir laivų įlanka. Svarbu, kad Kauno centras nesibaigtų Karaliaus Mindaugo prospektu, o per kanalą pereitų į kitą krantą ir ten kurtųsi dalis miesto. (…) Eskize vaizduojamas krantinės užstatymas, keli pėsčiųjų tiltai, dar dalis statinių būtų saloje, kartu su „Žalgirio“ arenos kompleksu. Veiktų kavinės, restoranai. Esminė mintis – pritraukti miestą prie upės“, – idėjas vardino J. R. Palys.
Pastebėjimų jis turi ir Neries upės krantinei, anot pašnekovo, šią upę Kaunas, tarsi, visai užmiršo.
„Nerį esame visai pamiršę. Būtų galima koreguoti Jonavos gatvę: truputį susiaurinti. Išilgai Neries upės suformuoti pėsčiųjų promenadą, alėją, suoliukus, fontanus, įrengti kavines – panašiai, kaip prie Senos upės Prancūzijoje. Turėtume puikią gatvę išilgai upės“, – svarstė žinomas architektas.
Šimtas idėjų Kaunui
Architektas atviravo – jo galvoje verda bent šimtas idėjų, ką dar būtų galima suprojektuoti Kaune.
„Senamiestis nustekentas. Per remontus prieš 30 metų ir dar seniau visi pastatai buvo daugmaž perdaryti, pakeisti stogai – uždėtos čerpės, o juk anksčiau buvo kitokie stogai. (…) Reikia peržiūrėti, inventorizuoti Senamiesčio namus, įvertinti jų architektūrinę vertę, o ne itin vertingus – rekonstruoti“, – siūlė J. R. Palys.
Jį ne itin džiugina pakeistas Vilniaus gatvės grindinys.
„Buvo galima jį palikti arba akmenis išimti, sandėliuoti ir kitur panaudoti, o vietoj senųjų iškloti gatvę trinkelėmis. Ten kiekvienas akmuo rankomis tašytas, įsivaizduojate? Manau, čia neteisingai pasielgta“, – dalinosi pašnekovas.
Atsisveikindamas, architektas pasidalino dar viena idėja Kaunui – pokyčiais Šauklių gatvėje.
„Matau didelę nesprendžiamą problemą – Šauklių gatvę, kuri atkerta dalį Senamiesčio, toje gatvėje nesustosi, neišlipsi, neprieisi prie krautuvės. Tą reikia spręsti iš esmės: gal tuneliu po Ąžuolų kalnu, gal estakada prie Birštono gatvės. Čia problema, nes netenkame dalies Senamiesčio“, – teigė jis.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje paroda „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“ veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.