Parodos kuratoriais tapę Arūnas Sakalauskas ir Jolanta Dapkūnaitė: užsikrėtus menu darosi vis įdomiau ir įdomiau

Aktorių pora – Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas – kuria naują debiutinę istoriją: pavadinti parodos kuratoriais šypsosi į ūsą, tačiau patikino, kad į nepažįstamą veiklą nėrė su užsidegimu. Šiandien abu kuruoja vizualaus meno parodą „Pasikartojimai“.

„Contour Art Gallery“ steigėjai Vilmai Mačianskaitei pasiūlius, sutikome. Pasidavėme šiai avantiūrai, ėmėmės jos, nes kaip tik turėjome laisvo laiko.Tai buvo ir iššūkis, nes kuratorystės sritis mums visiškai nežinoma. Pradžioje galvojome, kad bus sunku, bet nebuvome palikti vieni, parodą rengėme kartu su Vilma. Be jos niekaip nebūtume suradę kai kurių menininkų. Kitus pažinojome patys, Jolanta domisi daile – važinėjome po menininkų dirbtuves, rinkome darbus“, – apie naujai atrastos veiklos tyrlaukius pasakojo A. Sakalauskas. Savo ruožtu J. Dapkūnaitė pamėtėja tarsi burtažodį, atrakinantį jų kuruojamą ekspoziciją: „Reikia užsikrėsti menu – tada darosi vis įdomiau ir įdomiau.“

Nenorėjome konkuruoti su pristatomų dailininkų darbais

Neatsispiriu pagundai garsiąją aktorių porą pavadinti parodos „veidais“, kurie dėl rinkodaros sutiko pavaidinti kuratorius. Tačiau A. Sakalauskas provokacijai nepasidavė, nuoširdžiai ėmė pasakoti apie procesą, kuris, panašu, nebuvo lengvai įveikiamas. „Rinkomės darbus, buvo net ir ginčų! Parodoje dalyvauja trylika menininkų, eksponuojami 33 kūriniai. Atrinkti darbus nėra sunku, bet pasirinkti vieną kurį nors – labai. Pasakyti menininkui, kad noriu to, o ne ano kūrinio – sunku“, – apie kitą, emocinę kuratorystės pusę prabilo aktorius.

Surinkus visus darbus į krūvą – paaiškėjo kita bėda. A. Sakalauskas sakėsi jau pamanęs, kad suderinti visus parsivežtus kūrinius tarpusavyje taps neįmanoma misija.

„Jolanta ėmė rūpintis parodos koncepcija, pradėjo galvoti, kaip sujungti eksponuojamus kūrinius į vienį. Ji savaitę, po kokią valandą filmavo mūsų miegamąjį prieš mums užmiegant: tai kažką skaitinėjam, tai peržvelgiame savo tekstus, – apie sumanymą pasakojo aktorius, pridurdamas, kad taip atsirado parodos tema. – Esame pora, gyvename kartu jau trisdešimt metų, o per tą laiką buvo visko!“

Tačiau ši paroda, anot aktorių poros, nėra apie juos. „Nors vienoje parodos anotacijoje internetiniame portale ir parašyta, kad įsileidome į savo miegamąjį. Bet tai ne mūsų miegamasis, tai mūsų visų gyvenimas – jūsų, mano, kaimynų, draugų. Tai mūsų gyvenimas ir gyvenimo pabaiga“, – apie gilesnius kodus prakalbo A. Sakalauskas.

Nenorėdama konkuruoti su pristatomų vizualiųjų menų atstovais, J. Dapkūnaitė pasakojo, ir sugalvojusi būdą, kaip neužgoždami kitų, jie galėtų pasidalinti savo istorija ir mintimis.

„Prisiminiau britų menininkės Joannos Hogg filmą „Exhibition“ („Paroda“), kurį ji pati pristatinėjo „Skalvijoje“. Tai filmas apie menininkų porą, kuri gyvena itin moderniame name, skirtinguose aukštuose, beveik nesimatydami. Tas namas juos pradeda veikti, – trumpai turinį nupasakojo J. Dapkūnaitė. – Labai geras filmas. Staiga tik klikt! Mes turime būti ta pora. Tada ir filmavome šešis vakarus, pastatę kamerą miegamąjame.“

J. Dapkūnaitė kuratorystę sudėtingumu prilygino vaidybos menui, šis darbas, anot jos, nėra lengvas. „Maniau, kad tai paprasčiau, bet ne... Plius atsakomybė ir visa kita – iš pradžių buvo malonu važinėtis po dailininkų dirbtuves, su jais bendrauti, o vėliau supranti – reikia koncepcijos. Reikėjo pasukti galvą“, – patyrusi kūrybinių kančių prisipažino ji.

Pristatydami parodą jautė „lengvą pasaulio abejingumą“

Parodoje rodomi menininkų darbai jau buvo eksponuoti. „Priėjome prie išvados – kaip mes kartojame tekstus, repetuojame, lygiai taip pat ir meno kūrinį galima kabinti eksponavimui antrą kartą, nes jis užsimiršta. Žmonės pamato, koks geras darbas, nors tuo metu – galbūt jo tiesiog nepastebėjo“, – pažymėjo A. Sakalauskas.

Aktoriams taip pat kilo mintis vizualių darbų įprasminimui panaudoti tekstus, kuriuos vaidindami jie kalbėjo pjesėse.

„Pjesės rašomos ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams, skaitytojams. Aktoriai į pjesę žiūri kaip į darbo įrankį, o žiūrovas – į dailės kūrinį – tarsi atskirtą nuo savęs. Bet taip nėra, jis nutapytas jam. Jam siunčiama žinia. Vieniems dailininkams pasiseka sukurti energetiškai labai stiprius kūrinius, kaip aš sakau, „sugeba paleisti šunis“, o kiti labiau koncentruojasi į kruopštumą, subtilumą“, – apie meno priėjimą prie kiekvieno asmenybės kalbėjo aktorius.

A. Sakalauskas pripažįsta – nėra menotyrininkas ar tikras kuratorius: „Jokiu būdu. Per parodos atidarymą jaučiau „lengvą pasaulio abejingumą“ (tarp kitko, šie žodžiai vieno iš tekstų). Jaučiau atlaidų, geranorišką skepticizmą. Lyg žaisčiau kažkieno kito smėlio dėžėje, bet paroda man atrodo gera, turinti daug prasmių. Tekstai sujungia visus paveikslus, žinoma, jeigu jų žiūrovas netingės perskaityti. Tuomet viskas atsistoja į vietas.“

Ši paroda turėtų ypač patikti tiems, kurie jau yra matę spektaklius, kuriuose aktoriai vaidino. „Reikia ir skaityt, ne tik žiūrėt“, – įspėjo aktorius.

Paveikslus „atrakinti“ padeda tekstai iš Erico Lacascade`o sceninės adaptacijos pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“, Jono Vaitkaus „Helverio nakties“, Sigito Parulskio pjesės „Keltininkas“, Gintaro Varno režisuoto spektaklio pagal Albert Camus, „Svetimas“.

A. Camus kūrinio „Svetimas“ pagrindinio herojaus Merso tekstas, A. Sakalausko įsitikinimu, tinka visiems parodoje eksponuojamiems darbams įprasminti. Jis čia pat pacitavo savo herojaus žodžius: „Šią naktį ,pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas.“

Pasaulio abejingumas? „Kiek benorėtume įsiamžinti, daryti įtaką šiandieniniam gyvenimui, mes vis tiek nebūsime svarbūs. Dauguma žmonių bus abejingi tam, ką tu darai. Abejingi tau... Yra vienas kitas iš artimųjų, gali apsibrėžti ratą iš tų trijų, keturių ar penkių žmonių, bet ir tie tave pamirš po dviejų, trejų metų. Kaip paskutinėje „Labas Sonia Nauji metai“ dainelėje pagal Aleksandrą Vvedenskį: „o kiek numirusių gailėt, kad mirė jie visi, gyveno tiktai tiek.“

Kalbame apie tą patį, tik kitokia kalba

„Įlindom į kitą sritį, bet supratau, kad visi esame labai susiję ir susirišę. Mes vienodi, kalbame apie tą patį, tik kitokia kalba. Yra gyvenimas, gyvenimo prasmė, jausmai – praeinantys, ateinantys. Kaip jie veikia, kaip lemia likimą, kiek yra duobių, pakilimų, kritimų – visi apie tai kalba“, – bendražmogiškus saitus vardijo A. Sakalauskas.

Teatras, pasak J. Dapkūnaitės, – siužetų vieta, todėl paroda, anot jos, tapo tokia literatūriška, kupina dramaturgijos. „Darbai susijungė tik tada, kai atėjo mintis įdėti mūsų tekstus iš spektaklių. Manoma, kad Markučių galerijos erdvėse 18 a. buvo gaminamas parakas, popierius, miltus malė malūnas, vėliau buvo salyklo fabrikas, spirito varykla… Ir tai padiktavo namų idėją. Bent jau man tapo pačiai įdomiau, kai užpildėme tekstais šią parodą, čia yra net būsimo spektaklio fragmentas“, – intrigavo aktorė.

J. Dapkūnaitė ragino atkreipti dėmesį, kokiais spektaklio žodžiais prasideda paroda, kokiais baigiasi. Kokie skirtingi pjesių fragmentai, kuriantys mūsų galvose skirtingas interpretacijas. Ką gali pasakyti – netrūksta dramos! Spektaklyje „Helverio naktis“ J. Dapkūnaitės įkūnyta Karla nunuodija Arūno personažą Helverį. „Čia tiek daug visokių lygmenų, tai tarsi kvietimas pasinerti į literatūrą ir meną. Pasiskolinome eksponuojamų paveikslų kontekstus, pritraukėme juos prie savo istorijos“, – dalijosi įspūdžiais aktorė.

Paklausta, ar šitoks veiklos formatas neįtrauks ilgam, J. Dapkūnaitė šypsodamasi tikino, kad projektas – baigtinis. Tačiau neneigė, kad gali atsirasti kitokių projektų.

Įtampos kupiną „namų“ parodos scenarijų kuratoriams kurti padėjo menininkų Birutės Stulgaitės, Birutės Zokaitytės, Dainiaus Trumpio, Dianos Remeikytės, Eglės Kuckaitės, Eglės Vertelkaitės, Jono Gasiūno, Kęsto Grigaliūno, Laisvydės Šalčiūtės, Linos Jonikės, Mato Janušonio, Remigijaus Treigio, Viktoro Paukštelio kūriniai.