Reikalavimai su kiekviena knyga auga
Knygos autorės prisipažino – kurti naują knygą buvo nė kiek ne lengviau nei pirmąją, nes reikalavimai sau su kiekviena knyga tik auga.
„Kažkaip norisi nenuleisti tos kartelės. Tas būna ir gerai, bet, iš kitos pusės, truputį ir pristabdo. Bet aš labai norėjau vėl padirbėti su Aušra kartu, sukurti naują knygą, nes man labai patinka šita kelionė – ir kuriant knygą, ir paskui jau važinėjant su ja pas vaikus. O tai, kad Aušrai tiko ta istorija, man iš karto buvo sėkmės ženklas, kad viskas bus gerai“, – pasakojo E. Daciūtė.
A. Kiudulaitė patikino, kad ši Evelinos sukurta istorija jai iš karto labai krito į širdį. „Iš tikrųjų man antras kartas nebuvo lengvesnis nei pirmas. Visgi, tie lūkesčiai iš mūsų dueto buvo gana dideli – gal dėl to tarp tų knygų yra toks nemažas laiko tarpas“, – svarstė ji.
Užduotis – rasti reikiamas emocijas
Dailininkė pasakojo, kad sukurti iliustracijas užtrunka labai ilgai – šitai knygai prireikė pusantrų metų.
„Ne tik su šita knyga, bet su šia ypač, man buvo svarbu ne tik surasti tuos kažkokius personažus, bet per iliustracijas papasakoti emocijas – juk šita knyga yra apie jausmus. Man tai buvo toks gal rimčiausias iššūkis per tą mano karjerą, istorijoje reikėjo ne tik surasti personažą, bet ir reikiamas emocijas – toje knygoje yra ir visas gyvenimo ciklas, ir visi metų laikai. Pavyzdžiui, reikia surasti išraišką, kai draugai išsiskiria galbūt ilgesniam laikui. Suaugę supranta, kad šnekama apie mirtį, o vaiko tu nenori labai išgąsdinti, bet nori perteikti tą kažkokį išsiskyrimą, išėjimą – tokie yra užkulisiai. Daug juodo darbo, bet kadangi turiu puikią, kantrią porininkę ir kantrią leidyklą, dirbau ir tiek“, – sakė A. Kiudulaitė.
Poezijos ir miuziklo įkvėptas personažas
„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ – istorija apie katiną Rumtumtugerį, kuris labai nemėgsta žiemos.
„Pavasarį jis sutinka tulpę, su kuria susidraugauja. Iš pradžių jie nebūna draugai, vienas kitą net erzina, bet vėliau susidraugauja. O tulpės gyvenimas juk nėra labai ilgas: yra svogūnėlis, išdygsta, sukrauna pumpurą, pražysta, tada yra tas gražusis laikas, o tada jau numeta žiedlapius. Viena mergaitė kartą manęs paklausė, kodėl tulpė, o ne rožė, ir aš atsakiau, kad kai tulpei krenta žiedai, tai atrodo labai dramatiškai: jų nėra daug ir tas kiekvienas žiedas yra didelis pasikeitimas“, – pasakojo E. Daciūtė.
Kai tulpė nuvysta, katinas Rumtumtugeris pirmą kartą susiduria su tokia netektimi, išsiskyrimu, draugo netekimu.
„Bet jis, protingas, išmintingas, jau pagyvenęs katinas ir žino, kad tulpė vėl išdygs. Tad jis pradeda bendrauti su kitomis gėlėmis, bet kitos gėlės neatstoja tulpės. Jis sulaukia pirmo sniego ir nudžiunga, kad ateina žiema, nes po žiemos ateis pavasaris ir vėl išdygs tulpė“, – siužetą atskleidė rašytoja.
Ji taip pat išdavė, kad katino Rumtumtugerio vardas atsirado iš poeto T. S. Elioto eilėraščio apie kates – pagal šiuos eilėraščius Brodvėjuje yra sukurtas garsusis miuziklas „Katės“. O A. Kiudulaitei kuriant iliustracijas galvoje nuolat skambėjo daina iš šio miuziko „Memories“, tad ji netgi nusprendė vienoje iš iliustracijų paslėpti užkoduotą šią melodiją.
„Tuo momentu man pasirodė taip gražu, kad kai katinas ilgisi savo tulpės, su kuria jis susitiks tik kitais metais, jis net pradeda eiliuoti eiles iš ilgesio ir meilės, o man taip tiesiog skamba ta melodija iš miuziklo“, – pasakojo A. Kiudulaitė.
Ruošia vaikus gyvenimui
E. Daciūtė pasakojo, kad, panašiai kaip ir knygoje „Laimė yra lapė“, knygų siunčiama žinutė yra apie išsiskyrimą.
„Mūsų gyvenimas yra pilnas susitikimų ir išsiskyrimų. Mes susitinkame ir išsiskiriame labai greitai, pavyzdžiui, prasilenkiame gatvėje, galime susidraugauti ir išsiskirti – tie išsiskyrimai tada yra ryškesni, kartais žmonės išsiskiria visam gyvenimui, ar išvažiuoja į kitą šalį, o gal iš viso baigiasi kažkieno iš jų gyvenimas, ir, man atrodo, kad vaikus reikia tam visą laiką ruošti. Nes jei tu esi paruoštas, esi apginkluotas. Nereikia to slėpti nuo vaiko, nes, man atrodo, taip yra saugiau – neauginti burbule, o ruošti juos per pasakojimus, per paveikslėlių knygas“, – kalbėjo ji.
A. Kiudulaitė pridūrė, kad jų knygos jai atrodo ypatingos tuo, kad yra su dviem adresatais.
„Jos nėra skirtos tik vaikams – jos visą laiką yra skirtos ir skaitančiam suaugusiam. Vaikas tas istorijas perskaitys tikrai labai paprastai, na, buvo katinas, buvo tulpė, prieš tai buvo lapė. O suaugęs, kuris skaito, jis supranta, kad čia gyvenimiška, čia apie tai, kas mums būna gyvenime, kas mūsų vaiko laukia. Ir nors man patinka tas Evelinos pasakymas, kad paruoštas vaikas yra apginkluotas, bet dar mes visą laiką savo knygoje kalbame apie begalinę gyvenimo viltį – tai yra labai svarbu“, – sakė dailininkė.