Klausytojai šiame koncerte išgirs net du koncertus su orkestru: vieną techniškai sudėtingiausių smuiko repertuare, bet tuo pačiu vieną lyriškiausių romantinio periodo kūrinių – P. Čaikovskio koncertą smuikui ir orkestrui bei garsųjį F. Chopino koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Vakarą vainikuos L. van Beethoveno simfonija Nr. 5.
Vienas vakaro solistų – smuikininkas V. Sokolovas – pasaulinė smuiko žvaigždė. Jis nuolat koncertuoja su pagrindiniais orkestrais, tokiais kaip Tokijo simfoninis, Ciuricho Tonhalle simfoninis, Seulo simfoninis, Klyvlendo simfoninis, Maskvos simfoninis, Nacionalinis Prancūzijos ir kiti orkestrai. Garsus prancūzų režisierius Bruno Monsaingeon, kūręs filmus apie legendinius muzikantus G. Guldą, S. Richterį, D. Oistrachą, Y. Menuhiną, G. Sokolovą, 2006 m. išleido filmą ir apie smuiko virtuozą V. Sokolovą, pavadintą „Natūraliai užgimęs smuiko talentas.“
Šio smuikininko pasirodymų laukia tokie prestižiniai festivaliai kaip Verbier ir Lockenhaus, bei svarbiausios užsienio scenos: Musikverein Vienoje, Lincoln Center – Niujorke, Prinzregenten – Miunchene, Mariinsky teatras Maskvoje, Wigmore Hall Londone. Smuikininkas savo įrašus leidžia išimtinai kompanijoje Erato (buvusi EMI Classics). 2015-16 sezone atlikėjo ryškiausi pasirodymai su šiandienos violončelės žvaigžde Gautier Capuçon, smuikininke Lisa Batiashvili, Singapūro, Paryžiaus, Hamburgo, Bournemouth simdoniniais orkestrais – Paryžiaus, Vienos, Amsterdamo, Londono ir kitose scenose.
V. Sokolovas gimė 1986 m. Charkove, Ukrainoje. Studijas jis tęsė Anglijoje Yehudi Menuhin School, 2005 m. laimėjo garsųjį George Enescu tarptautinį smuikininkų konkursą Bukarešte, Rumunijoje.
Specialiai šiam koncertui į Lietuvą atvyks Latvijos orkestras – Liepojos simfoninis orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Atvaro Lakstigalos. Orkestras nuolat bendradarbiauja su žymiais solistais, yra kviečiamas koncertuoti Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Malaizijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių scenose.
Koncertas vyks specialiai sukonstruotoje ir klasikinės muzikos koncertui pritaikytoje Gariūnų verslo parko erdvėje, vadinamoje Didžioji scena. Šioje erdvėje prieš metus vyko pirmasis Tarptautinis klasikinės muzikos festivalis „Intermezzo“, kuriame pasirodė garsiausi klasikinės muzikos atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių.
Šiais metais šioje erdvėje rengiamas Gariūnų klasikinės muzikos koncertų sezono atidarymo koncertas. Klasikinės muzikos gerbėjams Gariūnai jau gerai žinomi kaip tokios muzikos koncertų vieta, nes čia – kamerinėje salėje, prasidės jau trečiasis koncertinis sezonas.
Šioje salėje koncertuoja ir visame pasaulyje garsios klasikinės muzikos žvaigždės, ir jaunieji atlikėjai, džiugindami gausiai koncertus lankančius klausytojus. Aukščiausio lygio koncertus padeda užtikrinti ir naujas Steinway&Sons koncertinis fortepijonas, kurį salė įsigijo tiesiai iš JAV.
Pasaulyje pripažintas smuikininkas V. Sokolovas pirmą kartą pasirodys Lietuvoje, tad ta proga kalbiname atlikėją apie jo kelią, pasiekimus ir ryšį su muzika.
– Mokytis griežti smuiku pradėjote nuo penkerių metų. Sakykite, ar tai geriausias metas pradėti mokytis groti instrumentu, ar reikėtų startuoti dar anksčiau, o gal vėliau?
– Manau, kad penki metai yra pats tas pradėti. Fizinis įdirbis, įpratimas ir įgūdžių įgavimas yra tie pagrindai, leidžiantys vėliau lengvai valdyti instrumentą. Galima turėti neįtikėtiną talentą, tačiau meistrystės mokykla ir įgūdžiai, kurių dėka vystosi virtuoziškumas, formuojasi nuo ankstyvojo amžiaus. Tad kuo anksčiau – tuo geriau.
– Kas Jūsų šeimoje iniciavo, jog Jūs pradėsite groti būtent smuiku?
– Tiesa pasakius pirmiausia pradėjau mokytis baleto, tik visai laimei mane iš jo išvarė, o muzikos mokykla buvo už kampo. Į smuiko klasę tada priiminėjo dešimt mokinių, man pasiūlė tapti dešimtuoju ir mama sutiko.
– Galbūt Jūsų paties tėvai muzikantai?
– Ne, mano šeimoje tik geologai ir fechtavimosi žvaigždės, tėtis yra šio sporto meistras, o dėdė nusipelnęs Ukrainos treneris ir buvusios Sąjungos komandos narys.
– Įdomu, kaip berniukas iš su muzika nesusijusios šeimos staiga atsiranda muzikos kelyje ir maža to, pasirodo, kad jis yra, kaip dažnai kritikai apie Jus atsiliepdavo „genialių gabumų vaikas“, „vunderkindas“. Kaip Jūs manote, jeigu nebūtumėte tada patekęs į smuiko klasę, ar būtų Jūsų muzikinis talentas vistiek anksčiau ar vėliau prasiveržęs?
– Manau, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas kažkam. Juk iš pradžių mokinausi baleto ir buvau toks prastas, kad mane iš jo išmetė. Jei turi kažkam talentą ar gabumą anksčiau ar vėliau atsidursi būtent ten, kur ir turi atsidurti. Žinoma, geriau atsirasti ten anksčiau .
– Kelių metų Jūs sugrojote pirmąjį savo koncertą?
– Buvau trečioje klasėje, aštuonerių metų.
– Ir Jūs iškart jautėte meilę būtent šiam instrumentui?
– Norėčiau kaip nors romantizuoti savo vaikystę ir pažintį su smuiku. Tačiau viskas buvo kur kas paprasčiau. Pradėjęs mokytis, aš daug repetavau, grojau ir išties nedaug galvojau apie meilę arba ne meilę muzikai ir instrumentui. Man tiesiog patiko šis užsiėmimas.
– Nesunku buvo Jums vaikui nuolat repetuoti, kai Jūsų draugai žaisdavo kieme?
– Mano vaikystė buvo nuostabi, tėvai man suteikė viską, ko man reikėjo. Nejutau kažkokios prievartos mokintis, ir buvimo su draugais balansą visuomet išlaikydavome. Dabar, praėjus jau daug metų, aš esu tėvams dar dėkingesnis, kad jie sugebėjo mane kontroliuoti ir tuo pačiu tai daryti be prievartos.
Šiandien dėl to galiu jausti absoliučią techninę laisvę, o tai yra didelio darbo indėlis. Ir tuo pačiu esu laimingas turėdamas tokią profesiją, kuri man suteikia gyvenimo meilę, laimę ir kūrybinės laisvės pojūtį.
– Šiandien Jūs mėgaujatės pasauliniu žinomumu. Kas Jus atvedė į ant šios šlovės laiptelio?
– Ačiū už pasitikėjimą – taip, mano koncertinė geografija iš šalies žiūrint apima beveik visus kontinentus ir tai atrodo tarsi aukščiausia laimė. Tačiau tai sunkus darbas keliauti po visą pasaulį ir tuo pačiu išsilaikyti ten kur esi, patikti skirtingų kultūrų, temperamentų klausytojams. Už tai kur esu, taip pat turiu būti dėkingas savo dėstytojams Charkove, Brno, Monsenžone, scenos partneriams G. Formanui, L. Batiašvili, D. Matsuevui, o taip pat tokiems muzikams kaip B. I. Kušnir, G. Kremeris ir F. Andrijevskis.
– Sakykite, kaip Jūs manote, ar klasikinė muzika šiandienos žmogui apskritai yra aktuali?
– Klausimas, žinoma, labai taiklus ir svarbus. Iš tiesų, galbūt nemažai daliai žmonių pakanka naujųjų technologijų, telefonų, kompiuterių. Kartais apie tai susimąstau, tačiau stengiuosi per daug neįlįsti į analizę, o būti savo pasaulyje, savo kūryboje, kur man gera. Kur benuvykčiau, jaučiu, kad yra susidomėjimas klasikine muzika, žmonės ateina į koncertus ir manau to pakanka. Ši muzika neturi būti masinė, kiekvienas ją atranda pagal poreikį. O šį poreikį iš klausytojų aš kol kas vis dar jaučiu.
– O ką Jum pačiam reiškia klasikinė muzika?
– Kūrybą, ji – man sielos ir širdies atgaiva.
– Kokių kompozitorių kūryba Jums arčiausiai širdies?
– Šiandien labiausiai žaviuosi 1890-1940 m. laikmečio kūrėjais. Ir šalia jų dar F. Šubertu. Tačiau šio kompozitoriaus kūrinius groju kol kas tik sau. Manau, kad publikai atlikti juos galima tik pasiekus savo meistrystės epogėjų.
– Jūs vis dar tiek pat daug repetuojate, kiek ir vaikystėje?
– Žinote, taip, stengiuosi visą laiką labai daug groti. Čia kaip sporte, praleisi vieną dieną ir tai jau pats pajausi.
– Mokėtės skirtingose šalyse, daug keliaujate, kur Jūsų namai?
– Aš gyvenu Miunchene, dažnai būnu tėvų namuose Charkove arba Kijeve (Ukrainoje), kur vadovauju kameriniam orkestrui „Kijevo solistai“.
– Ar prie tokio užimtumo dar turite laisvalaikį?
– Laisvalaikį aš turiu, tik jį leidžiu ne sėdėdamas namuose, bet stengdamasis aplankyti naujas vietas, koncertus. Gyvenu visko pilname Miunchene, o šalia dar Ciurichas, Paryžius, nekalbant jau apie Vieną.
– Lietuvoje lankysitės pirmą kartą? Ko Jūs tikitės iš šio vizito ir ko gali laukti klausytojai?
– Ne, Vilniuje buvau prieš dvylika metų. Šiame mieste turiu nuostabius draugus, o apie miestą nešiojuosi pačius gražiausius prisiminimus. Tad mano lūkesčiai tik patys geriausi. Na, o klausytojai gali tikėtis išgirsti vieną gražiausių, romantiškiausių kūrinių muzikoje. P. I. Čaikovskis – vienas ryškiausių visų laikų kompozitorių, kurio muzika dėl savo jautrumo, jausmų perteikimo suprantama daugeliui žmonių.
Šis smuiko koncertas, kurį atliksiu – ne išimtis. Aš pažadu, kad pasistengsiu šio kūrinio nesugadinti savo atlikimu, o jei rimtai, tai esu grojęs jį labai daug kartų, nuo vaikystės, tad tikiu, kad kartu su Liepojos simfoniniu orkestru sukursime emocijų kupiną patyrimą klausytojams.
– Lietuvoje grosite gana neįprastoje klasikinei muzikai vietoje, kuri skirta pirmiausia prekybai. Ką galvojate apie tokias neeilines erdves koncertams?
– Labai įdomi idėja perkelti klasikinę muziką į netradicines vietas. Teko girdėti, kad būtent šioje erdvėje Gariūnuose, kur grosiu, puiki natūrali akustika, kas yra labai svarbu koncerto kokybei. Mane apskritai įkvepia tokios iniciatyvos ir žmonės, kurie savo gyvenime užsiima visiškai nuo klasikinės muzikos nutolusiais dalykais ir tuo pačiu supranta muzikos ir meno svarbą mūsų gyvenime bei jį palaiko taip remdami.
Sukurti erdvę klasikinės muzikos koncertams – didelis ir reikšmingas darbas, kuriam pasiryžta vienetai pasaulyje ir tai, kad Jūs turite tokią privačią iniciatyvą Lietuvoje, galite labai didžiuotis. Man bus didelis džiaugsmas groti būtent tokioje vietoje, kur klasikinė muzika ateina tarsi iš kitos planetos, bet tuo pačiu organiškai susigyvena su aplinka. Tai reiškia, kad muzikai svarbiausia, kad jos klausytųsi ir mylėtų, tada ji gyvens ir šildys sielas ir visiškai nesvarbu, kad ji skamba ne įprastoje salėje.