„Tik pažinus šio reiškinio Lietuvoje istoriją, galime geriau suvokti save dabartyje. Tai leidžia kelti aktualius klausimus, kuriuos mes, kaip istorijos muziejus, padedame žmonėms apmąstyti. Vienas svarbiausių tikslų yra paneigti tebeegzistuojantį įsivaizdavimą, kad migracija yra vien neigiamas procesas, vedantis prie Lietuvos nykimo – parodoje mes kalbame apie Pasaulio dydžio Lietuvą ir jos pasiekimus“, – sako muziejaus generalinė direktorė, parodos idėjos autorė dr. Rūta Kačkutė.
Tai bus pirmoji visa apimanti paroda, skirta Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai keliaus per skirtingus amžius ir skirtingus žemynus kartu su išvykusiais iš Lietuvos bei atvykusiais į ją herojais ir taip geriau supras tuos, kurie palieka savo šalį ir įsikuria svetur.
Parodos globėju tapęs ir pats asmeninę emigracijos istoriją išgyvenęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus atkreipia dėmesį, jog sunkiausia anuomet buvo nežinia, ar pavyks vėl pamatyti savo šalį, o stiprinanti ir vienijanti moralinė jėga buvo tautiečio petys, žodis, išgirstas gimtąja kalba ar lietuviškas leidinys: „Nuoširdžiai linkiu, kad tai išsaugotų ir naujosios emigracijos bangos. Galime neabejoti – visada bus žmonių, ieškančių svetur laimės, sotesnio kąsnio, geresnio gyvenimo. Ir tai – neatimama jų teisė: keisti gyvenamąją vietą, tarnybą, kaimynus. Tačiau niekada niekam nebus galimybės kuo nors pakeisti ryšį su Lietuva. Neužmirškite ir nenuvertinkite to fakto, kad Jūsų istorinės ir kultūrinės šaknys – Vilniuje ir Kaune, Šeduvoje ir Šiauliuose, įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose“.
Pradėjome kaip nelegalūs migrantai
Migracijos istorijos pasakojimas parodoje pradedamas nuo XIX a. vidurio, kurį galima laikyti masinės migracijos Lietuvoje pradžia. Lietuva tuomet priklausė Carinės Rusijos imperijai, pramonė vystėsi lėtai, žmonėms trūko žemės ir darbo, vyravo nepriteklius. Ypač sunku būdavo nederliaus ir bado metais.
„Tai skatino žmones ryžtis ilgai ir pavojingai kelionei, kuri dažniausiai būdavo nelegali. Rusijos–Vokietijos sieną geresnio gyvenimo ieškantys lietuviai kirsdavo kontrabandininkų išbandytais keliais, palydimi vedlių, kuriems už paslaugą turėdavo užmokėti nemažą savo santaupų dalį. Dėl epidemijų prevencijos Vokietijoje jų laukdavo specialios sanitarinės stotys, bet po šio etapo jau atsiverdavo daugiau galimybių – iš didžiųjų Europos uostamiesčių į Ameriką kursuojantys laivai“, – pasakoja muziejaus istorikė, parodos kuratorė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė.
Skaičiuojama, kad iki Pirmojo pasaulinio karo vien į JAV galėjo išvykti apie 600 tūkstančių gyventojų iš Lietuvos. Tarpukariu iš besikuriančios valstybės ieškoti galimybių išvyko per 100 tūkstančių gyventojų. Trečiąją migracijos bangą iššaukė Antrasis pasaulinis karas: žmonės bėgo nuo represijų. Per 5–6 dešimtmečius šalis neteko beveik milijono gyventojų. Po 1990 metų iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkstančių gyventojų, o nuo 2018 m. pastebima vis didesnė imigracija ir mažėjantis emigrantų skaičius.
Lietuviai pasaulyje
Parodos autorių parinktos istorijos ir pristatomos asmenybės lankytojams padės įsitikinti, jog migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą.
„Migracijos procesas veikia ne tik patį migruojantį žmogų, bet ir jo aplinką: šeimą, tautą, valstybes, iš kurių išvykstama ir į kurias atvykstama. Tam tikra prasme jis daro įtaką viso pasaulio istorijai. Migruodami žmonės „perneša“ idėjas, požiūrius, materialinius dalykus, kultūrines patirtis ir žinias. Akumuliuodami skirtingų šalių ir kultūrų žinias jie neretai tampa pokyčių iniciatoriais, atradėjais ir kūrėjais“, – sako istorijų pasakotoja, viena iš parodos bendrakuratorių Milda Varnauskaitė.
Paroda primins asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje. Lankytojus nustebins faktas, jog garsią vyriškų drabužių kompaniją „Burton“ įkūrė žydų kilmės imigrantas iš Lietuvos Mošė Davidas Osinskis, jog Antano Kazimiero Žemaičio (tapusio Tony Zemaitis) kurtomis gitaromis grojo tokios roko žvaigždės kaip Erikas Klaptonas ir Džimi Hendriksas, o už šiuolaikinį greitąjį nėštumo testą turime būti dėkingi lietuvių kilmės mokslininkei dr. Judith Vaitukaitis.
Už Atlanto gyvenantys lietuviai kultūriniais pasiekimais kartais pralenkdavo pasilikusius gyventi Lietuvoje, kuriems teko kentėti carinės Rusijos suvaržymus, tačiau apie juos kalbame žymiai rečiau.
„Įprasta pirmuoju periodiniu leidiniu laikyti Aušrą, bet ketveriais metais anksčiau Amerikoje išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis Gazieta lietuviska. 1889 m. gruodį Amerikoje – net dešimtmečiu anksčiau nei „Amerika pirtyje“ Palangoje – buvo suvaidinta komedija „Be sumenės“. JAV iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo leista 175 skirtingų pavadinimų periodinė spauda“, – primena G. Milerytė-Japertienė. Ji priduria: „Tai nėra kurių nors nuopelnų neigimas kitų sąskaita. Priešingai – žinojimas apie jų pasiekimus yra būtinas, nes plečia Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje“.
Pasaulis Lietuvoje
Paroda parodys, kad tapti globalaus pasaulio dalimi padeda ir pas mus atvykstantys žmonės.
„Labai svarbu matyti ne tik save pasaulyje, bet ir priimti pasaulį savyje. Žinant, kiek svetur gyvenančių žmonių laiko save lietuviais ir kiek atvykusių į Lietuvą užsieniečių čia rado namus, galima sakyti, kad Lietuva jau seniai išaugo iki pasaulinio dydžio. Tik nuo mūsų pačių gebėjimo įsiklausyti į kiekvieno individualią istoriją priklausys, kiek tokia Lietuva bus stipri ir auginanti“, – teigia M. Varnauskaitė.
Nors parodoje daugiausiai dėmesio skiriama istorinei migracijai, stengtasi atspindėti ir dabar vykstančius procesus – pabėgėlių krizę Europoje ir Lietuvoje, karo pabėgėlių iš Ukrainos gyvenimus.
„Nuosekliai pažvelgus į mūsų migracijos istoriją, tampa akivaizdu, kad per kelis amžius išgyvenome visą migracijos priežasčių ir patirčių amplitudę: gelbėjantis nuo bado teko tapti nelegaliais migrantais iš Carinės Rusijos, vėliau bėgome nuo karo, gyvenome pabėgėlių stovyklose, buvome tremiami, migravom ieškodami ir rasdami geresnį gyvenimą, o dabar tampame migrantus ir pabėgėlius priimančia valstybe. Tai kelia iššūkių, tačiau būtent istorinės patirties reflektavimas gali padėti surasti sprendimus ir sutarimą“, – sako R. Kačkutė.