Skaitant žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad tik džiaugiatės dukters karjera. Bet turite nemažai ir asmeninių bei profesinių įsipareigojimų. Norint susitarti su Jumis dėl pokalbio tenka gerokai palaukti. Kuo gyvenate?
Esu dėkinga Dievui ir likimu, kad mano vaikai atsistojo ant kojų, abu baigė Valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir tearto akademija) ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Dukra savo begaliniu darbu ir talentu pasiekė tai, apie ką tyliai svajojau.
Buvę mano studentai dainuoja Lietuvos operos ir baleto teatre, kitose šalyse, dėsto muzikos mokyklose. Šiuo metu turiu devynis studentus. Norinčiųjų studijuoti buvo daugiau, bet katedros vedėjos prašiau manęs neapkrauti. Dirbdamas individualiai turi įdėti daug darbo. Studentai yra skirtingi, norint kiekvieną suprasti, tenka „pasikaustyti“ ir psichologiškai. Turiu ne tik aiškinti, bet ir įdiegti profesinius dalykus, koreguoti kalbą, reguliuoti kvėpavimą ir t. t.
Be to, prasidėjo „Dainų dainelės“ konkursai. Išėjus Virgilijui Noreikai, „Dainų dainelė“ liko be pirmininko, tad buvau paprašyta perimti šias pareigas. Įdomu stebėti mokytojų, tėvų, vaikų pastangas. Smagu, kad turime daug talentingų vaikų. „Dainų dainelėje“ dalyvauja vaikai nuo dvejų iki aštuoniolikos metų. Esame dainuojanti tauta ir tai nuostabu. Nors tenka važinėti po visą Lietuvą atrenkant geriausius, kiekvienam mieste išklausyti po keturiasdešimt-penkiadešimt kolektyvų, išsėdėti po dešimt ir daugiau valandų, vaikų entuziastingas dalyvavimas, jų nuoširdus dainavimas teikia atgaivą. Ačiū tėveliams, vaikučiams, o labiausiai mokytojams. Esu dėkinga M. K Čiurlionio muzikos ir meno direktoriui Romualdui Kondrotui, ant kurio pečių gula sunkus organizacinis darbas ruošiantis šiam svarbiam ir reikalingam „Dainų dainelės“ konkursui.
Kokia esate Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja?
Pirmiausia stengiuosi negailėdama laiko ir jėgų perteikti savo žinias. Iš studentų irgi reikalauju darbo, būti žingeidžiais, tobulintis šioje gana sunkioje specialybėje. Tam reikia lankyti spektaklius ir koncertus, klausytis geriausių pasaulio dainininkų įrašų, tobulinti kalbas ir taip toliau.
Spaudai baigiama rengti Jūsų knyga, kuri bus pristatyta Knygų mugėje. Kaip tam pasiryžote?
Esu be galo dėkinga talentingai žurnalistei, gidei, rašytojai ir nuoširdžiam žmogui Aurelijai Arlauskienei. Jos pastangomis ir jos suburtų rėmėjų dėka pasirodys knyga, kurią išleisti sutiko Rašytojų sąjungos leidykla. A. Arlauskienė pakalbino mane pažinojusius ir su manimi dirbusius kolegas, buvusius studentus, dainuojančius Operos ir baleto teatre, užsienyje bei surašė jų atsiliepimus. Skaitydama Sandros Janušaitės, Joanos Gedmintaitės, užsienyje dainuojančios Aušrinės Stundytės ir praėjusiais metais baigusios, dabar Italijoje besistažuojančios studentės Eglės Stundžiaitės atsiliepimus, negalėjau sulaikyti ašarų.
Lietuva turi senas dainavimo tradicijas. Ką reikėtų daryti, kad jų neprarastume?
Mūsų tauta daininga ir talentinga visose sferose: sporte, moksle, kultūroje. Pasaulyje
gerai žinomi Lietuvos režisieriai, pianistai, dirigentai, kompozitoriai, operos dainininkai, dailininkai ir kitų profesijų atstovai. Turime ką pasakyti pasauliui. Valstybė turėtų skatinti, remti ir padėti visapusiškai skleistis šiems talentams. Politika be kultūros bus skurdi.
Mes, dėstytojai, stengiamės, negailime savo laiko ir jėgų ruošdami studentus ateičiai ir
labai laukiame pagalbos iš valstybės. Nerimą kelia mokyklų, įskaitant muzikos, mažinimas ir naikinimas. Nežinau, kas turėtų rūpintis tuo, kad būtų išsaugota tai, ką turėjome geriausia. Mano nuomone, reikėtų stiprinti švietimo ir kultūros pozicijas, skirti tam daugiau supratimo, pastangų ir lėšų.
Esate kilusi iš muzikalios šeimos, pradėjote kaip kanklininkė iš Dzūkijos, pamažu siekėte karjeros, pelnėte apdovanojimų. Kokių asmeninių bruožų reikia operos solistui?
Užsispyrimo, tikslingo tikslo siekimo, kruopštumo negailint laiko, jėgų, darbo. Augau Dzūkijos kaimuose, tėvukas buvo pradinių klasių mokytojas. Būdama keturiolikos metų išvykau mokytis groti kanklėmis. Pirmiausia į Vilniaus J. Tallat -Kelpšos muzikos technikumą, vėliau į J. Gruodžio muzikos technikumą. Baigusi stojau į Lietuvos Valstybinę Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Būdama trečiame kurse įsidarbinau Kaišiadorių muzikos mokykloje liaudies instrumentų skyriuje.
Turėdama nemenkus muzikinio išsilavinimo pagrindus ir darbą, pasiruošusi solinio dainavimo stojamųjų egzaminų programą, stojau į solinį dainavimą. Buvau priimta į antrą kursą. Dainavimas nuo vaikystės buvo mano svajonė. Mano močiutė iš tėvelio pusės turėjo labai gerą balsą, jos įdainuotos dzūkų liaudies dainos įrašytos ir saugomos archyvuose Vilniuje.
Jaučiu, kad angelai mane globojo, vedė ten, kur ir esu. Esu dėkinga dėstytojams, ypač maestro prof. Zenonui Paulauskui, pas kurį studijavau, jo paskatinta dalyvavau tarptautiniuose konkursuose ir tapau laureate. Į Operos ir baleto teatrą mane paskatino dirigentas Rimas Geniušas, paklausęs, kodėl nedalyvauju perklausose, ar noriu važiuoti į Balbieriškį? Esu dėkinga daugeliui žmonių, režisierių, dirigentų, dainininkų, kurie padėjo mano nelengvame kelyje.
Šiandien Jūsų dukra koncertuoja žymiausiose pasaulio koncertų scenose, kelius į kurias pramynėte Jūs. Ar dalijatės įspūdžiais apie pastatymus, darbo niuansus, scenos užkulisius?
Taip, visada. Džiugu, kad mano nuomonė jai svarbi. Ne visada galiu dalyvauti jos premjerose, bet visada turiu jų įrašus, kuriuos išklausiusi patarimus ir pastabas išsakau labai atsargiai. Nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi jos pasiekimais. Tai sunkaus darbo ir talento rezultatas. Kaip žinome, kiekvienoje specialybėje didžiausias mokytojas yra laikas. Praktika, kurios įgyji dirbdamas, tobulindamas save, duoda didelių rezultatų. Be viso to, ji savo žinias gilino ir pas kitus operos dainavimo meistrus, pas garsų italų sopraną Mirella Freni, savo tėvą Gehamą Grigorianą, šiuo metu garsų Švedijos dainininką bei pedagogą Karl-Magnus Fredrikson. Ji tobulina užsienio kalbas, jas pritaiko dainavimui, kuriame galioja atskiros taisyklės. Kalba operoje labai svarbi.
Girdėjau, kad prieš porą metų ruošdamasi vaidmeniui Richardo Strausso operoje „Salomėja“ Austrijos „Salzburger Festspiele“ festivalyje, vokiečių kalbos Jūsų dukra mokėsi tardama žodžių skiemenis. Ar ir Jūs vaidmenų mokėtės gilindamasi į užsienio kalbą, žodžių tarimą?
Negana to, kad dainuoji svetima kalba, turi taisyklingai tarti, bet privalai išsiversti ir partnerio tekstą, kad tinkamai reaguotum. Šiandieninių galimybių mano laikais nebuvo. Mano dukra susirado vokiečių kalbos pedagogę, kuri dirbo su garsiais solistais ir gebėjo užsieniečiui paaiškinti, kaip pasiekti vokiečių kalbos dainingumo. Dainavime kalba turi taip būti išdėstoma, kad nenutrauktų melodinės instrumentinės linijos. Vokiečių kalba nėra daininga, tad pedagogui reikia žinoti ir tinkamai išaiškinti solistui, kaip dainuoti, kad tekstas lietųsi kartu su muzika.
Buvote dukters dėstytoja Muzikos ir teatro akademijoje. Ar lengva mokyti savo vaiką?
Mes iš pusės žodžių susikalbėdavome, nes Astulė puikias pamokas gavo nešiojama po mano širdimi. Mokslininkų įrodyta, kad vaikas perima tai, ką mama veikia nėštumo laikotarpiu. Laukdamasi dukters daug kartų buvau scenoje. Dainavau ir septintą, ir aštuntą nėštumo mėnesį.
Astutė, baigusi studijas kaip viena perspektyviausių sopranų buvo priimta į Lietuvos operos ir baleto teatrą. Ją pastebėjo ir agentai iš užsienio. Taip ir prasidėjo jos kelionė po užsienio peros teatrus.
Dėl didelio atsidavimo savo darbui šiuo metu ji dainuoja Londono „Covent Gardeno“, spektakliuose, kitais metais laukia Niujorko „Metropoliteno“ opera. Neseniai dainavo Italijos „La Scaloje“, viename garsiausių Zalcburgo festivalių Austrijoje ir buvo pakviesta porą metų iš eilės padainuoti R. Strausso „Salomėją". Tarptautinė spauda ją įvertino kaip vieną geriausių Salomėjos atlikėjų.
Labai džiugu, kad ir Lietuva įvertina jos laimėjimus, darbą šalyje ir užsienyje bei suteikė patį aukščiausią įvertinimą, Nacionalinės kultūros ir meno premiją.
Kam gimė mintis dukrą pavadinti Asmik, kurios susilaukėte ištekėjusi už garsaus Armėnijos tenoro Gehamo Grigoriano?
Asmik, armėniškai „jazminas“, vardo panoro G. Grigorianas. Nusileidau jam, bet norėjau panašaus lietuviško vardo. Jazminu mergaitės nepavadinsi, tad pasirinkau Astą. Iki šiol ją vadinu Asta arba Astute. Ir kai kurie draugai ją taip vadina.
Ar su jos tėvu G. Grigorianu aptarinėjote būsimo kūdikio likimą, profesijos pasirinkimą?
Niekada. Mažiems vaikams nepiršau minties, kad bus dainininkas. Turėjau tokią slaptą mintį, bet su niekuo nesidalijau. Abu vaikus leidau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kad gautų muzikinį išsilavinimą. Žinojau, kad prie muzikos prisilietę vaikai geriau mokosi ir kitose mokslo sferose. Anuomet tyliai mąsčiau, kad, jei sugalvos dainuoti, muzikinis išsilavinimas pravers.
Astutė mokėsi groti fortepijonu. Dukra po devynerių metų užsimanė stoti į baletą, bet nepriėmė. Užpyko. Mokytojai kalbėjo, kad mano dukra padykusi, pamokų metu karstosi po medžius. Buvo labai judrus vaikas. Metė M.K. Čiurlionio gimnaziją, nuėjo mokytis į paprastą vidurinę mokyklą. Vis dėlto devyneri metai M. K. Čiurlionio menų mokykloje jai daug davė daug. Dėl to šiuo metu daug lengviau išmokti naujus vaidmenis.
Sūnus Irvidas taip pat baigė M. K. Čiurlionio meno ir muzikos mokyklą, grojo obojumi, vėliau įstojo į Meno ir muzikos akademiją ir ją sėkmingai baigė, bet pasuko kitu, ne muzikanto keliu. Turi verslą ir didelę šeimą.
Kokias vertybes bandėte perduoti vaikams juos augindama?
Sakoma, kad vaikų auklėti nereikia, pačiam reikia būti pavyzdžiu... Išskirčiau darbštumą, sąžiningumą, tiesą, jautrumą.silpnesniam. Nenorėčiau, kad jie kartotų visas mano gyvenimo klaidas, nesėkmes...
Kaip jautėtės sužinojusi, kad dukra nutarė tapti operos soliste?
Nuo mažų dienų žinojau, kad turi gerą balsą. Kai baigė vidurinę mokyklą nusprendėme,
kad reikia pabandyti stoti į dainavimą. Dėstytojai nenorėjo jos priimti į savo klases, nenorėjo atsakomybės, juk tai Grigoriano ir Milkevičiūtės vaikas. 1999 m. įstojus į LMTA solinio dainavimo klasę pas dėstytoją I. Milkevičiūtę, magistro studijas baigė 2006 m.
Kaip šiandien dalyvaujate dukters gyvenime? Ar turite laiko pasikalbėti?
Ji daug dirba ir keliauja. Dviese pabūname nedažnai, nebent per šventes, kai susirenka visa šeima. Manau, kad vaikus reikia paleisti, kai jie užauga, kaip iš lizdo išskridusius paukščius.
Kaip bendraujate su kitais šeimos nariais?
Kasdien už juos meldžiuosi. Atsikeliu anksčiau ir porą valandų skiriu sau: mankštai, maldoms. Dėkoju, kad likimas, angelai, Viešpats globoja mano vaikus, anūkus, artimuosius. Per Aukščiausiąjį siunčiu ramybės ir šviesos savo mirusiems tėvams, seneliams, Astutės tėčiui Gehamui Grigorianui, mano sūnaus Irvido tėvui Vidmantui Česaičiui.
Man, kaimo vaikui, gyvenime labai pasisekė: dainavau pačiose garsiausiose operos scenose, „La Scaloje“, „Metropolitene“, beveik visuose žymiausiuose buvusios SSRS operos teatruose, koncertų salėse, profesoriauju LMTA. Tikiu, kad mano maldos išklausytos.
Kaip nuo Jūsų „aukso amžiaus“ šiandien pasikeitė opera?
Opera, sceninis muzikinis veikalas, kuriame drama turi pasiduoti muzikai, susilieti su ja, o
ne atvirkščiai. Muzika diktuoja ritmą, laiką, nuotaikas, joje atsispindi džiaugsmas, skausmas, viltis, neviltis, mirtis, gimimas, didelė žmogaus jausmų, veiksmų amplitudė, o žodis yra pagalbinė priemonė paryškinti muzikinius niuansus. Taigi pirmiausia yra muzika ir dainavimas. Garsus vokiečių kompozitorius, pianistas, vargonininkas ir dirigentas F. Mendelsonas yra sakęs, kad muzikai žodžių nereikia, o žodžiams reikia.
Kai operų statyti imasi muzikinio išsilavinimo neturintys arba mažai muzikalūs režisieriai, opera labai nukenčia. Pastarieji dažnai prasilenkia su pagrindiniais muzikos akcentais, jų sugalvoti ir dainininkui įpiršti veiksmai nesutampa su muzikos diktuojama dramaturgija. Klasikinė opera turi atspindėti laikotarpį, kada buvo kuriama, turi derėti to amžiaus apranga, dekoracijos. Priešingu atveju daug prarandama, visa tai tampa panašu, jeigu paimtume garsių dailininkų Leonardo da Vinci, Rembranto ar M.K. Čiurlionio paveikslus ir nuspalvintume juos kitomis spalvomis. Ir dar. Operai būtina puiki akustika. Lietuvos operos ir baleto teatro akustika yra prasta. Spektakliuose girdžiu mikrofonus, o to neturėtų būti. Operoje neleistina jokia mikrofonizacija. Pavyzdžiui, Niujorko „Metropoliteno“ arba „La Scalos“ operoje akustika puiki, ten išgirsti nedeformuotą, natūralų operos solisto balsą, susiliejantį su orkestru.
Kaip Jūs vertinate šiuolaikines operų interpretacijas: operos „Salomėja“ pabaigoje Asmik sėdi ant nulinčiuoto nuogo Jono Krikštytojo torso, o paskutinę ariją atlieka stovėdama vandenyje?
Yra šiuolaikinių sprendimų, kurie netrukdo. Austrijoje statyta „Salomėja“ būtent tokia. Klausiausi puikaus dukters atlikimo, kaip ji pereidavo nuo žemiausių iki aukščiausių garsų, nuo tyliausio pianissimo iki išraiškingo neforsuojančio forte, didžiavausi ja. Ji psichologiškai įsigilino į vaidmenį ir jį puikiai perteikė. Stebėjau puikią jos vaidybą, mačiau ir girdėjau aukštą profesionalų nepaprastai sunkios rolės atlikimą. Man tai paliko didžiulį įspūdį. Gal esu per daug sentimentali, žvelgdama į ją verkiau pasikūkčiodama. Jūsų minimų detalių nepastebėjau, tiksliau jos nemaišė, o gal net sustiprino įvaizdį.
„Salomėjos“ režisierius Romeo Castellucci gyrė aktorinius Jūsų dukters gebėjimus? Ar tai paveldėta iš Jūsų?
Sakoma, kad vaikai perima tėvų, senelių,protėvių genus.
Ar stebėdama dukrą matote, kad vieni bruožai – iš Jūsų, kiti – iš G. Grigoriano?
Taip ji turi mano akių spalvą, nosies formą, G. Grigoriano kūno sudėjimą ir tvirtumą. Pavyzdžiui, Astutės nosis – iš mano močiutės, mano tėčio mamos. Lietuviška, dzūkiška. Mano tėvas, dzūkas, buvo tamsaus gymio ir tamsių akių. Astutės akys žydros. Armėnai tvirtina, kad tikri armėnai - žydraakiai. Pastebėjau, kad laikui bėgant žmonės keičiasi. Vienu metu esi panašus į mamą, kitu – į tėtį. Atradau vieną nuotrauką, kurią parodžiau Astutei ir ji pasakė: „Mama, kokia aš čia panaši į tave.“
Tiesa, skaičiau, kad vaikai paveldi senelių iš mamos pusės genus, o emocijas perima iš tėvo šeimos. Nors ką čia gali žinoti... Fenomenalią atmintį ir gebėjimą mokytis kalbas dukra perėmė iš tėvo. Man šie dalykai sekasi sunkiau.
Stebina, kiek teksto turi išmokti operų solistai. Ar turite savo metodiką?
Priklausau vadinamiesiems zūbrintojams, kurie tekstą atmintinai mokosi kaldami. Pirmiausia išsiverčiu tekstą, kad suvokčiau prasmę. Tada pasiimu ausines, natas ir klausausi įrašų. Galiausiai sėdu prie instrumento ir bandau įdainuoti kūrinį savo balsu. Kol kūrinys gerai, gražiai, bel cantiškai sugula balse, o tam reikia ne mažai laiko, maždaug keleto savaičių, tik tada mokausi atmintinai. Mokymosi procesas gerokai užtrunka. Esame dainavę užsienio kompozitorių parašytas operas, išverstas į lietuvių kalbą. Vertimo akcentai dažnai nesutapdavo su muzikos akcentais. Siekiant nenutolti nuo originalo tekdavo „nusidėti“ Lietuvių kalbos taisyklėms, kad nenukentėtų muzikinio teksto diktuojami svarbūs akcentai.
Kas kelia nerimą stebint stulbinančią dukters karjerą?
Kai dainininkas pasiekia aukščiausią profesionalumo lygi, jis puikiai žino, kaip jam elgtis su savo balsu ir nesiima to, kas pakenktų jo balsui. Aš manau, kad Astutė jau subrendo ir puikiai supranta, ką ji gali dainuoti ir ko ne. Žmogaus balso stygos – ne instrumento stygos, jų nepakeisi...
Tas pačias profesijas pasirinkusieji šeimos nariai paprastai ir laisvalaikiu kalba apie darbą. Ar tai būdinga ir Jūsų santykiuose su Asmik bei jos vyru, režisieriumi Vasilijumi Barchatovu?
Aptariame įvairius dalykus. Su dukra panyrame į muzikinius dalykus. Dažniausia ginčijamės, abi turime savo nuomones. Tai yra natūralu, šitaip gimsta tiesa...
Vasarį Jūsų dukrą išvysime Operos ir baleto teatro pastatyme „Lošėjas“, kovą – Londono „Covent Gardeno“ operoje dainuos „Jenufoje“. Kokių dar jos premjerų šiemet laukti?
Opera „Lošėjas“, kurią režisavo dukters vyras Vasilijus Barchatovas, pastatyta 2018 m. Bazelyje. Spektaklį matė Operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas, jam patiko ir nutarė jį kartu su brangiomis dekoracijomis perkelti į Vilnių. Po to vasaros pabaigoje planuojama „Normos“ premjera Austrijoje.
Pastaruoju metu rengiate pasirodymus kartu su aktore Birute Marcinkevičiūte-Mar ir drabužių dizainere Jolanta Talaikyte? Kam gimė mintis surengti šį projektą?
Susiburti pasiūlė idėjų nestokojanti pianistė Rūta Mikelaitytė-Kašubienė. Sėkmingai koncertavome Lietuvoje. Esame pakviestos koncertuoti Švedijoje pas Lietuvius.
Kokių asmeninių kūrybinių planų turite?
Prasidėjo studentų egzaminai, kelionės po Lietuvos miestus atrenkant pačius geriausius dainorėlius „Dainų Dainelei“, kovą laukia opera „Pikų dama", reikia prisiminti ir pakartoti Grafienès vaidmenį.
Kaip prieš metus nusprendėte dainuoti „Pikų damoje“ su dukra?
Tai ne mano balsui, vaidmuo – žemam mezzosopranui, o aš – sopranas. Dukra, pasitarusi su puikia režisiere Dalia Ibelkauptaite, mane prikalbino.
Kokių dar planų turite?
Sakoma: kaip Dievulis duos...