Tikrovė, kurioje gyvename, Tau siūlo temas, bet Tu nekuri visko iš naujo, remiesi konkrečiais kūriniais. Po „Voiceko“ ir toliau tęsi savo pradėtą kelią: imi klasiką ir bandai interpretuoti jos idėjas. Kas skatina tokį pasirinkimą?
Apmaudu, bet tikrovė savo neįtikėtinais, tiesiog prieš akis besirutuliojančiais scenarijais artėja prie fikcijos. Kai teatras susidomėjo pasiūlymu sukurti „Alisą“, dar nežinojau, kokia ji bus. Ir 2019 metų balandį užsidegė Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ji degė apie penkiolika valandų. Puikiai prisimenu: plaukiu keltu iš Helsinkio į Taliną, ir telefone stebiu tą nesibaigiantį bandymą gesinti katedrą. Galvoju, tai kokia gi ta reali situacija: kažkas užsidega, kažkas kažką nužudo, kas su tuo susiję, kas, paprastai tariant, narplioja tą tikrovės mazgą, kas ieško kaltų? Tie žmonės – ne herojai, jie tiesiog eiliniai žmonės, esantys tam tikrose nesuvokiamose, su tikrove prasilenkiančiose situacijose.
Staiga supratau, kad Alisai reikia atsidurti tokioje neišsprendžiamoje situacijoje, nes ji tokia rūpestinga, mylinti ir drąsi. Alisos esminis bruožas yra herojiška stovėsena, kuri neleidžia nusigręžti tik į savo problemas. Tragedijos akivaizdoje mums reikia tokios herojės. Kas benutiktų Lewiso Carrollo parašytoje istorijoje, Alisa pro viską kiaurai praeina. Ji susiduria su sveiką protą peržengiančiomis situacijomis, bet visada eina toliau. Jie lieka „Stebuklų šalyje“.
Alisa yra labai šiuolaikiška, herojiška ir, sakyčiau, kontroversiška. Mums dažnai rūpi mąstyti apie jausmus, ne apie didesnius dalykus, susitelkti tik į savo vidinį pasaulį. O kas turi pakankamai drąsos spręsti globalias krizes? Kai užgeso Paryžiaus Dievo Motinos katedra, nusprendžiau, kad Alisa bus advokatė. Pakviečiau Lauryną Adomaitį, šnekėjomės. Atradome realią istoriją, į kurią galėtume pasikviesti Alisą – tai faktinis teismo procesas. Alisa – asmuo, turintis neeilinių savybių, neeilinį moralinį kodeksą, neeilinę vertybių sistemą.
Gal fikcija yra labiau koncentruota, ir mus žavi tam tikra jos siurrealybė? Tai skatina žiūrėti atviromis akimis į pasaulį ir galbūt truputį prasižiojus aikčioti iš nuostabos – kaip gali vykti tai, kas vyksta?
Žmonės tolsta vieni nuo kitų, pasaulis sustoja, mes sustojame kartu su juo, visi lėktuvai nusileidžia ant žemės, niekas nebeperka naftos, užsidaro visos kavinės. Ar tai ne fikcinis siužetas? Visada mąstau apie žmones, atsiduriančius pačioje žiauriausioje tikrovės suirutėje. Kas jie? Šiame spektaklyje tai – Alisa.
Atsigręžiu į fikciją ir matau, kad yra kūrinių (taip buvo statant „Voiceką“, taip ir dabar, statant „Alisą“), kur apie tai labai rimtai mąstoma. Lewisas Carrollas Alisą nukėlė į fantastinį pasaulį, kuriame viskas labai painu, ir negalima tiesiog paklausti, kaip mums mąstyti, kaip mums susikalbėti. Ir tada supratau, kad yra tam tikras raktas tai suvokti. Dabartis yra ne ką mažiau paini, todėl pasikviečiau subrendusią Alisą iš Stebuklų šalies pabendrauti ir pagyventi dabartyje.
Gal galėtum būsimam žiūrovui trumpai pristatyti kūrinio turinį?
Paprastai kalbant, spektaklyje permąstoma teisingumo sąvoka. Tai yra tema. O fabula – šitame spektaklyje susipina trys pasauliai. Tai yra tikra istorija, įvykusi 2015–2016 metais, susijusi su teroro išpuoliu „Bataclan“ teatre Paryžiuje ir kitose vietose, kai buvo nužudyta 130 žmonių. Tai – likusio gyvo teisiamojo istorija. Kalbame apie teisinį procesą, pažeistas žmogaus teises, kaip advokatai kovojo, kaip jie ėmėsi bylos, vėliau jos atsisakė... Alisa – jauna advokatė – dalyvavo šioje byloje.
Kita dalis – Lewiso Carrollo Alisos pasaulis – mūsų košmarų, tiesą reiškiančio vidinio balso pasaulis, balso, kuris jaučia, kad kažkas yra ne taip. Tai yra Alisos, bet ir visų nukentėjusių, traumuotų žmonių sapnų pasaulis. Jame pasirodo Baltasis Triušis, turintis savų interesų. Visi demonai, kuriuos mes nešiojamės, trauminės patirtys, kurios lydi mūsų visus veiksmus, – visai tai yra paliečiama per Carrollo kūrinius „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa veidrodžių karalystėje“.
Ir trečias spektaklio pasaulis – Prancūzijos revoliucijos pasaulis. Tai yra šiuolaikinės liberalios demokratinės visuomenės ir žmogaus teisių kūdikystės laikas. Spektaklyje pasirodo Robespjeras ir Marija Antuanetė. Jie sako kalbas, kurios pastatė modernios Vakarų valstybės pagrindus. Jos tiesiogiai tinka bylos kontekstui. Kaip atstatyti teisingumą po žiaurios revoliucijos? Ir kaip tai apdaryti po teroristinio išpuolio? Pirmuoju atveju buvo imtasi giljotinos. O kaip bus šiandien?
Pasaka virsta realybe. Kur yra riba? Kur peržengiama iš vieno būvio į kitą?
Siekiu pateikti tokią situaciją, kurioje žiūrovas galėtų pamatyti, kad fanatizmas būdingas bet kuriam žmogui. Tai kyla tik iš aplinkos. Tai yra vidinio palaipsnio radikalizavimosi istorija, jos skerspjūvis. Šis radikalėjimo kelias man yra įdomus.
Kūrinyje svarbi tiesos, teisingumo tema. Vis dažniau stebiu tai, kad žmonės, o ypač menininkai, kalba apie dorovinius, dvasinius, teisinius dalykus, bet patys būna anaiptol ne tokie. Kaip galima būtų paaiškinti šį kontrastą?
Didžiausią įtaką tam daro nešvari sąžinė, mintys. Nešvari sąžinė labiausiai akina mąstyti apie šiuos dalykus: teisingumą, tiesą, neteisybę žmonių atžvilgiu. Linčo teismas širdyje vyksta, jeigu kažkas prasikalto prieš tavo žmonių grupę. Nuo linčo saugo teismai ir įstatymai. Linčas neįvyksta, o tam tikri vidiniai, gamtos principai, kurie būna nepatenkinami, jie kaupia nuodingą frustraciją sieloje, ir žmonės kenčia.
Kančia virsta visokiais spazmais. Kentėti nuo neteisybės yra stipriausia šiuolaikinė egzistencinė kančia, nes mes turime savo tikrovę, bet dėl visiškai atviro informacinio srauto kenčiame dėl to, kad kažkur yra geriau nei čia, kažkur viskas teisingiau, geresnis oras, spalvingesnė kultūra. Dažnai to neartikuliuojame, bet tikrai kenčiame.
Aš galvoju – tiesa, teisingumas... Aš apie tai mąstau, man tai yra svarbu, bet būtent bergždžios pastangos pasiekti teisingumą man yra dar svarbesnės, ir visa tai kyla dėl to, kad mano minčių sąžinė nėra švari, aš nuleidžiu rankas kaip žmogus. Gal aš nesu pasielgęs neatleistinai, baudžiamai, bet mano mintys yra nešvarios, ir visų žmonių mintys yra nešvarios.
Jau ne pirmą kartą į pagalbą kvietiesi Lauryną Adomaitį. Tekstas Tavo spektakliuose labai svarbus. Į ką Tu pats labiausiais kreipi dėmesį, tarkim, šiuo atveju užsakydamas medžiagą Adomaičiui?
Su Laurynu mes pažįstami jau dešimt metų. Manau, kad jis, kaip rašytojas, kaip mąstytojas „popieriuje“ yra visiškas bebaimis teksto atžvilgiu. Ir, manau, vienas galvočiausių mano kartos žmonių. Aš juo visiškai pasitikiu. Mūsų darbas kartu buvo labai glaudus ir lengvas, nes mūsų buvimo pasaulyje stiliai sutampa, todėl malonu tai konvertuoti į meninę kalbą.
Gal galėtum plačiau pristatyti kitus šio spektaklio kūrėjus? Kaip Tu juos pasirinkai?
Prie mūsų su Laurynu prisijungė labai stiprūs ir ambicingi menininkai. Pirmiausia, tai visas Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių žvaigždynas – Vytautas Anužis, Giedrius Savickas, Vainius Sodeika, Elzė Gudavičiūtė ir kiti.
Labai džiaugiuosi jaunos aktorės Aistės Zabotkaitės intuicija, vidine kultūra ir drąsa. Jai teko pagrindinis Alisos vaidmuo. Tai formuojantis vaidmuo, kuriame tiriamas šiuolaikinis ambicingas žmogus.
Lauryna Liepaitė sukūrė scenografiją ir magišką atmosferą, kuri pakėlė spektaklio konceptualumą į naują lygį. Ji pačią sceną pavertė „Veidrodžių karalyste“, kuriame pasaulio vaizdas staigiai susikuria ir taip pat staigiai subyra. Man labai svarbu buvo pakviesti dirbti kostiumų dailininkę Flore Vauville, kuri yra prancūzė, ir puikiai atkūrė mums reikiamą stilių. Stilius ypatingai svarbus „Alisoje“, kaip ir visoje Prancūzijoje. Agnė Matulevičiūtė sukūrė ir įrašė originalų garso takelį su šiuolaikinio džiazo ansambliu. Tai buvo netikėta, bet Agnė meistriškai pataikė į dešimtuką. Spektaklis man skamba kaip simfonija, kur susipina džiazas, subtili elektronika ir aktorių balsai. Videografė Saulė Bliuvaitė yra aukščiausio lygio filmų kūrėja, scenaristė. Jos kaip kino filmų režisierės žvilgsnis į sceną labai svarbus visumai. Dainius Urbonis ir Aistis Byla – apšvietimo sprendimų meistrai, jais visiškai pasitikiu. Negalėjome turėti geresnės komandos „Alisai“, ir tai bus akivaizdu, vertinant spektaklio kokybę.
Tavo spektakliuose estetika vaidina svarbų vaidmenį. To sieki sąmoningai?
Taip. Į spektaklio sceną žiūriu, kaip į paveikslą. Buvo labai svarbu atkurti autentišką stilių, būdingą aukšto lygio prancūzų teisininkams ir politikams. Lietuvoje tokio stiliaus, deja, neturime. Turiu omenyje ir atrodymo, ir iškalbos stilių.
Stebint Tavo kūrybą jau galima įžvelgti Tavo siekį tam tikro adrenalino, kurį turi pajausti žiūrovas. Ką Tau svarbu sujudinti žmoguje, kad jis būtų aktyvus?
Norisi pasidalinti skausmu, nes tai apvalo. Pasidalinti pralaimėjimu, netektimi... Pastangomis, kurios neatnešė jokių vaisių. Aš esu patyręs netekčių, žmonės taip pat yra patyrę netekčių. Jie galvoja, kad gali kažką pasakyti ar pasiūlyti pasauliui, bet pasaulis visiškai jų nepaiso, – tai ir yra baisiausia. Pasaulis nepaiso visiškai nieko.
Nors kūryba visada išsiskyrė individualumu, bet, pastebiu, tuo pačiu mene vis dažnėja atvejų, kai bandoma viską suniveliuoti, kad tik žiūrovas greičiau suvoktų. Kaip Tu bandai išlaikyti pusiausvyrą tarp išraiškos ir suvokimo?
Spektaklio metu žiūrovas gali stoti į kieno nors pusę. Svarbu, kad žiūrovui būtų suteiktas laikas, kai jis galėtų apsispręsti, su kuo jis yra, ar lieka tik su savimi. „Alisoje“ pateikiame dvi pasaulio vizijas, dvi teisingumo sampratas. Manau, kad žiūrovai dar ilgai po spektaklio mąstys apie tai, kurioje pusėje stovi jie.
Ką mąstai apie šiuolaikinį teatrą?
Šiuolaikinis teatras yra uždarytas teatras. Ir susitikimas su žiūrovu dabar yra retas. Reikia tik įsivaizduoti, kiek daug spektaklių dėl pandemijos pasaulyje neįvyko, kiek emocijų, kiek informacijos nebuvo pasklidę scenoje, kur turėjo pasklisti. Tai beprecedentis įvykis, turbūt nenutikęs nuo graikų laikų.
Bet didžioji dauguma intelektualų teatro nepasigedo.
Šiuolaikiniame teatre matau būdą kurti kompleksinius, eklektiškus pasaulius, galinčius papasakoti turbūt apie nepapasakojamus dalykus, sąmonės evoliuciją. Teatras visada buvo neatsiejamas nuo intelektualinio pasaulio. Filosofija ir teatras XX a. ėjo koja kojon, ypač Prancūzijoje. Aš matau teatrą intelektualinio pasaulio smaigalyje. Galbūt kažkas mato skirtingai, bet matyti skirtingai yra kiekvieno mąstančio žmogaus prerogatyva.
Apie teatrą pradėta galvoti, kad jis turi juokinti...
Man patinka juoktis teatre. Juokas padeda užsimiršti, ypač juokiantis nuoširdžiai. Tai yra pats gražiausias dalykas. Bet reiktų prisiminti, kad į teatrą gali būti einama dėl vieno ir vienintelio dalyko – susitikimo. Teatras savo tikrąja esme yra tiesiog susitikimas, ir niekas jame nenori nieko įrodyti ar įžeisti, specialiai prajuokinti. O tai yra tam tikras to vienintelio dalyko, kurį turime gyvenime – laiko – praleidimo būdas, kai mes pasidaliname erdve, mintimis, žodžiais, spalvomis, emocijomis. Ir tai mūsų neturėtų atskirti vienas nuo kito. Juokas yra tik viena iš priemonių, kuri suartina. Man svarbiausias dalykas yra suartėjimas su problema, su medžiaga – spektaklio materija. Jeigu tai sėkmingai padaroma per juoką, puiku. Bet jeigu juokas yra be materijos, tai gali būti banalu.
Tik ką matėme Tavo darbą, sukurtą pagal Saaros Turunen pjesę „Normalumo fantomas“. Kokios patirties pasisėmei, dirbdamas su suomiais?
Esame laisvi trisdešimt metų, o suomiai – septyniasdešimt, ir mane nustebino, kaip šie papildomi metai pakeičia vidinį jaunų žmonių mentalitetą ir požiūrį į pasaulį, gyvenimą, vidinę laisvę. „Normalumo fantomas“ yra apie suomiškas visuomenines šeimos situacijas, skaudulius, ir tai meistriškai nagrinėja Saara Turunen. Suomiams tai – opi tema. Pamačiau, kokį mes žengėme beprotišką žingsnį mentaliteto tvirtėjime per 1990–2020 laikotarpį. Ir dabar visa tai – pasimetime. Gal tai yra identiteto trūkumas, bet tuomet kokia ateitis laukia, kokie mes būsime?
Dėkoju už pokalbį ir linkiu prasmingo spektaklio!
Spektaklis „Alisa“ spalio 23, 24 d. ir lapkričio 17 d. bus rodomas „Menų spaustuvėje“, Vilniuje. O spalio 24 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje. Daugiau informacijos – www.teatras.lt