Pasieniečių dailininke vadinama Beata Kurkul: Ukrainoje viskas šaukia apie gyvenimą, net ir pati žemė

Nuo karo kenčiančioje Ukrainoje gyvenanti ir kurianti lietuvių dailininkė Beata Kurkul atvira: šiandien tenka vadovautis lotyniška fraze iš Horacijaus poemos – carpe diem. „Kiekvieną dieną gyveni taip, tarsi būtų paskutinė. Tu nežinai, kada į tave gali atskristi raketa. Stengiesi padaryti kiek įmanoma daugiau“, – pasakojo dailininkė, Ukrainos nepriklausomybės dienos proga atvykstanti į gimtinę su paroda „Aš – gyva!“, kuri rodoma Seimo rūmų Didžiajame kieme.

„Miestai, kurie yra daugmaž apsaugoti – gyvena savo normalų gyvenimą, beveik nesiskiria nuo ikikarinio laiko. Tik, aišku, daug kariškių, karinio transporto. Iškart gali pastebėti žmones, kurie atvyko iš aktyvios karo zonos. Supranti pagal žvilgsnį. Jei nuleidžia akis, kalba tyliai – greičiausiai, atvyko iš Mariupolio ar kitų okupuotų regionų, jeigu krūpteli nuo bet kokio garso – Chersono arba Charkivo, labai apšaudytų miestų“, – savo pasakojimą pradėjo dailininkė.

Visko buvo – ir depresijų

Einant antriems plataus masto karo metams B. Kurkul tikino jau galinti pasakyti, kad adaptavosi prie situacijos.

„Dar praėjusiais metais visi matė dvi išeitis: prisitaikyti, dirbti, bandyti gyventi pilnavertį gyvenimą, kiek įmanoma, arba išvažiuoti. Trečias variantas – eiti kariauti. Kiekvienas sau pasilieka spręsti. Aišku, Kyjive paskutinį pusmetį gan komfortiškai gyvename, ačiū mūsų oro gynybai, ko gero, ji viena stipriausių Ukrainoje. Taip, vakar buvo trys ar keturi oro pavojai...“, – nutęsė menininkė.

Ar nekilo minčių sugrįžti į Lietuvą? „Lietuvoje gyvena mano tėvai. Kartą tokia mintis atsirado... ir iškart išnyko. Gal dėl tinginystės... pagalvojau, kaip važiuosi su dviem katėmis, – rado jėgų pajuokauti B. Kurkul. – Pagrindinė priežastis, aišku, dėl kurios likau – sutuoktinis. Nuo 2014-ųjų dirbu su Ukrainos pasieniečiais. Galima sakyti, kad jie tapo antrąja šeima... Galvoju, kaip čia taip – ilgą laiką mane vadina pasieniečių dailininke, kaip aš išvažiuosiu? Išdumsiu į Europą, o visi mano draugai, artimieji – lieka fronte? Negražu taip daryti, nusprendžiau ir pasilikau.“

Paklausta, ar karo atmosfera nepaveikė gebėjimo kurti, juk menininkai apskritai – jautresnės asmenybės, B. Kurkul sakė, kad jai vienaip, o kolegoms yra buvę visokių atvejų.

„Labai individualiai, apie tai galima daug pasakoti, visko buvo – ir depresijų, kai kuriems prireikė metų reabilitacijos, net ne Ukrainoje, o užsienyje, kol jie sugrįžo prie savo kūrybos. Bet įmanoma ne tik kurti, bet ir dirbti. Pirmasis mano išsilavinimas – medicininis, esu bendrosios praktikos slaugytoja – septyneri metai darbo stažo. Galima sakyti, kad turiu šiokį tokį pranašumą prieš savo kolegas dailininkus – stipresnė psichika. Plius, kaip minėjau, nuo 2014-ųjų dirbu su kariškiais, tai irgi turi savo poveikį – supratimui, situacijos vertinimui ir t.t.“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad piešimas jai pasitarnauja ir kaip antistresinė veikla.

Aš – gyva!

Parodos, su kuria B. Kurkul atvyksta į Lietuvą, koncepcija ir pavadinimas „Aš – gyva“, anot autorės, gimė staiga.

„Savo darbais noriu parodyti, kad Ukraina tikrai labai gyva. Čia nėra taip, kad viskas pilka, uždengta dūmais ir dulkėmis. Ne, gyvenimas tęsiasi, net rajonuose prie pat karo zonos. Vyksta apšaudymai, o dirba ir paštas, ir parduotuvės, kai kur – net gamyklėlės. Ukrainoje, mano supratimu, viskas šaukia apie gyvenimą – mes gyvi. Net ir pati žemė! Sakoma, įkišk lazdą į žemę, ji pradės žydėti, medis išaugs“, – sakė kūrėja.

Ji prisiminė dar pačioje karo pradžioje kalbėjusi su drauge, kuri išvedė įdomią teoriją. „Buvusi Rusijos pilietė, bet turinti ukrainietiškas šaknis – 2016-aisiais atvyko gyventi į Ukrainą, dabar jau turi pilietybę. Ji man aiškino: Rusija garbindama komunistinius numirėlius palaiko mirusiųjų kultą. Iš civilių ir kariškių teko išgirsti įdomių dalykų. Pirmaisiais karo metais prieš rusus sukilo pati žemė! Esu turėjusi tokią patirtį birželio pradžioje, vaikštome aplink namą, pučia nemalonus, piktas piktas vėjas, o po kelių minučių prasideda artilerijos susišaudymas. Supratome, kad trasoje mūsiškiai šaudo į eilinę rusų koloną. Visa tai truko dvidešimt minučių, o po to vėjas pasikeitė, jis pasidarė šiltas. Pasakojama, kad kažkur prie Kyjivo numušė lėktuvą, o pilotas žuvo nukritęs ant vienintelio medžio, kuris stovėjo visame tame didžiuliame lauke. Aišku, neišgyveno. Kaip tai įmanoma? Sklinda daug visokių istorijų. Čia žemė gyva ir kai rusai pradėjo veržtis su tomis mutantinėmis sovietinėmis nuostatomis – prieš juos sukilo visa, kas gyva – genetiniame lygmenyje. Žodžiais tai išanalizuoti sunku“, – dalijosi pajautimais B. Kurkul.

Gyvenimas verda, B. Kurkul tęsė, net sunaikintame Bachmute: „Kariškiai atsiuntė nuotraukų, taip, miesto beveik nėra, bet vienoje vietoje – išgyveno rožės, jos žydi. Paroda būtent ir skirta tam – Ukraina gyva šalis, čia gyvi žmonės, o ne kažkoks elementas šachmatininkų lentoje.“

Prisiminti burtai

Savo kūryboje dailininkė pasitelkia mitologinius motyvus, kurie ukrainiečiams yra svarbūs, vertingi ir savi, todėl, anot jos, tikėtina, taps atrama kariams.

Mitologijos pasakojimų yra begalė. Paklausta, kuo ukrainietiški mitai panašūs ir kuo skiriasi nuo lietuviškų, B. Kurkul sakė, kad pagrindinis mitologinis panteonas – beveik visose kultūrose vienodas: „Perkūnas, Žemės deivės, gamtos dievaičiai – struktūra vienoda – ir Ukrainos, ir lietuvių mitologijoje. Kalbant karo kontekste – fronte šiuo metu susipynė grynai ukrainietiška mitologija su skandinavų, bet ji ir anksčiau buvo populiari – vikingai, Odinas, ir t.t. Įdomus dalykas, tikiuosi, kad kada nors tai ištirs ir kultūrologai. Tarp kariškių – ko tik nėra. Neseniai susipažinau su ukrainiečiu, kuris išpažįsta afrikiečių šamanizmą! Viename apkase gali būti ir Odino pasekėjas, ir katalikas, ir ateistas, stačiatikis – visa tai susipina. Tai suteikia papildomos energijos, prisiminti visi simboliai, burtai. Viskas buvo pasitelkta karui su rusais. Įdomus elementas – tradicinė ukrainiečių lėlė „Motanka“, kuri padaroma be adatos, vyniojama iš materijos gabaliukų. Jeigu iš senovinių močiučių, promočiučių drabužių – labai gerai. „Motanka“ – šeimos globėja, namų saugotoja. Tačiau dabar ji įgavo kitą kontekstą – ir keršytoja. Taikinga lėlytė iškariavo į karą.“

Karas yra maratonas

Dailininkė pastebėjo, kad ukrainiečiai pradėjo labiau domėtis mitologiniais simboliais, daugiau apie tai kalbėti.

„Mitologiniai motyvai atsirado dailininkų kūryboje, tai organiška, natūralu. Savo darbais noriu padėti kariškiams – juose yra elementų, tokių kaip saulėgrąžų laukai, kurie pažįstami, kurie juos sujaudina. Noriu, kad jie jaustų, – visa tai apie juos, kad mano darbai ne tik palaikytų, bet turėtų gydomosios galios. <...> Mano pasirinktas kelias toks, didžiuojuosi, nes darbai jau praėjo laiko išbandymą, aktualūs, padeda“, – darė išvadą ji.

B. Kurkul neabejoja – karas vis tiek turės kažkada baigtis. „Šalyje – karo padėtis. Jei karas nepasibaigė per kelis mėnesius, vadinasi, jis užtruks. Karas yra maratonas. Kaip veikia maratono bėgikai? Jie tausoja savo jėgas, jas apskaičiuoja. Turi gyventi ir dirbti, daryti tai, ką gali. Kada karas baigsis – sunku pasakyti, tokių prognozių niekas neduoda, net mūsų žvalgyba šito nedaro. Jie sako – yra toks ir toks scenarijai. Kaip bus – žiūrėsime. Tikrai žinau, ką veiksiu po karo – su vyru išvyksime reabilitacijai. Artimas draugas iki šiol rusų nelaisvėje... Kai grįš – reikės su juo dirbti, reikės daug jėgų, pinigų, teks stipriai taisyti sveikatą, skirti dėmesio adaptacijai... Turiu gyventi ir dirbti taip, kad liktų resursas padėti patiems artimiausiems“, – sakė menininkė.