Nenumaldomai sparčiai artėjant 150-osios kompozitoriaus gimimo metinėms, Čiurlionio namų direktorius, pianistas, M. K. Čiurlionio provaikaitis R. Zubovas atvirauja: jo didžiausias noras, kad M. K. Čiurlionis būtų prieinamas pasauliui.
„Vis sulaukiu užklausų, kur būtų galima gauti paskaityti angliškai Čiurlionio laiškus. Bet kuriam, kuris domisi Čiurlioniu kaip kūrėju, asmeniu, asmenybe, istorine figūra – laiškai yra nepaprastai svarbus aspektas, parodantis žmogaus charakterį, ryšį su aplinka. Tačiau šie laiškai nėra išversti... Žmonės nustemba. Turėjome šimtą metų, neišvertėme laiškų iki šiol... Dabar jau procesas vyksta, duok Dieve, kad pirmasis laiškų tomas būtų išverstas iki 2025-ųjų. Čiurlioniui padaryta kiaulystė – gyvenantys užsienyje, norintys susipažinti su kūrėju – turi išmokti skaityti lietuviškai. Taip pat ir su muzikiniais tekstais. Ačiū Dievui, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus susikaupė, išleido gražų Čiurlionio tapybos darbų albumą, jau galima pamatyti. Muziejus gražiai ruošiasi jubiliejui, deda pastangas, kad pasaulis galėtų susipažinti. Muzika ir laiškai yra tie, kurie laukia savo valandos“, – sakė R. Zubovas.
Yra linkę vogti kūrinius
Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) direktorė Radvilė Buivydienė sakė, kad užduotis sudėti kompozitoriaus muzikinę kūrybą į vieną visumą, – būtų labai didelė misija, turinti dvi puses.
„Viena pusė ta, kad kol kas ne visi kūriniai yra suskaitmenizuoti. LMIC kaip maža organizacija stengiasi kasmet atlikti daug skaitmenizavimo darbų. Esame pasidalinę darbus su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) leidybos centru, kad visa tai įvyktų greičiau. Kalbant apie paprastą vartotoją – reikia pripažinti: lietuviai yra linkę kūrinius vogti. Todėl [leidyba] tampa katastrofiškai nuostolinga. Apskritai sunku rasti motyvacijos, nes investuoti reikia labai daug, o grąža – dešimtimis tūkstančių į minusą. Bet šį procesą remia valstybė, tad darbai juda į priekį“, – kalbėjo R. Buivydienė.
Tačiau R. Buvydienė sutiko: susidomėjimas M. K. Čiurlionio kūryba – didelis. „Mūsų internetinėje parduotuvėje M. K. Čiurlionio rinkiniai fortepijonui plačiai perkami užsienyje, gerbiamas palikimas. Užtat Lietuvoje – didelė problema. Visiems reikia, bet įsigyti – neskubama, viskas yra vagiama, kopijuojama, tiražuojama, net ir mokyklose, koncertinėse organizacijose, nacionalinėse, remiamose Kultūros ministerijos“, – užkulisius praskleidė pašnekovė.
Nors ir norėtų tikėti, kad toks požiūris keisis, R. Buivydienė atvira – kol kas statistika negailestinga.
„Įsivaizduokite, Lietuvoje oficialiai yra šimtas muzikos mokyklų. Tarkim, išeina naujas leidinys, solidus, gražus, o mokyklos įsigyja tik dešimt vienetų, nors mokosi šimtai, tūkstančiai mokinių... Gerai matome skaičius, kopijavimo problema tiesiog nesuvokiamai didelė“, – pažymėjo ji ir pridūrė, kad M. K. Čiurlionio kūryba jau nebėra saugoma autorių teisių, bet galioja leidėjų ir aranžuotojų teisės, anotacijos teksto, viršelių autorių teisės.
Natų situacija – siaubinga
M. K. Čiurlionio palikimas platus, galbūt „surikiuoti“ jo kūrybą – misija ir neįmanoma? „Gal ir ne, visgi M. K. Čiurlionis jaunas išėjo... Tikrai yra autorių, kurių palikimas keliasdešimt kartų didesnis. Vytautas Landsbergis yra padaręs didžiulį darbą, suredagavęs daug kūrinių, jie netgi specialiai žymimi, kiekvienas kūrinys turi savo kodą. Teko su juo bendrauti, žino ir labai apgailestauja, kad ne viskas yra išleista... Bet, kaip ir minėjau, natų industrijos situacija yra siaubinga, projektai nuostolingi, Lietuvoje veikia vos vienas natų knygynas, todėl niekas taip ryžtingai ir nesiėmė“, – pažymėjo pašnekovė.
R. Buivydienė stebėjosi valstybės bejėgiškumu prieš piratavimo problemą – ji vyrauja ne tik natų sektoriuje, bet ir filmų, ir muzikos srityse. „Šie rodikliai Lietuvoje labai prasti. Iš tikrųjų, atsakingoms institucijoms reikėtų pasistengti visa tai uždrausti. Pavyzdžiui, natos nėra apibrėžtos įstatymuose kaip saugomas objektas. <...> Kažkas kažkada padarė spragą, užsisuko ydingas mechanizmas, jis duoda negerus rezultatus. Apie tai yra vis labiau kalbama. Turėtų būti „iš viršaus“ nuleistas įstatymas taip nebedaryti“, – atkreipė dėmesį ji.
Tačiau, anot R. Buivydienės, galima tik įsivaizduoti, kiek lėšų reikėtų, kad visų mokyklų, aukštojo mokslo įstaigų, koncertinių organizacijų bibliotekos būtų normaliai užpildytos taip, kaip tai daroma užsienyje.
„LMIC – organizacija, kurios produktų pirkėjų auditoriją sudaro 30 proc. užsieniečių. Iš tikrųjų, gerai matome statistiką ir pirkimo įpročius. Užsienio chorai arba ansambliai įsigyja tiek kūrinio kopijų, kiek yra atlikėjų, pavyzdžiui, 30-50 vnt., o Lietuvoje vis dar yra perkama po vieną ir nelegaliai tiražuojama... Užsieniečiams išleisti kelis šimtus eurų už natas – absoliučiai įprasta, net nesvarstytinas kitoks scenarijus, o Lietuvoje, deja, situacija vis dar kitokia“, – ryžtingų sprendimų iš valdžios atstovų pasigedo R. Buivydienė.
Gali įvykti masinis piratavimo aktas
Pašnekovė įžvelgė ir dar vieną didelę problemą – kitais metais vyksiantis Dainų šventės šimtmečio minėjimas, anot jos, gali tapti masiniu piratavimo aktu.
„Jeigu paaiškėtų, kad viešai atliekama muzika gali būti vogta, kyla rizika suteršti UNESCO suteiktą Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevro vardą. Niekas apie tai anksčiau nekalbėjo, pagaliau išdrįsome pasakyti apie visa tai garsiai“, – sakė ji.
Naujajame Dainų švenčių įstatyme, kaip pastebėjo R. Buivydienė, nėra nė vieno žodžio apie natas.
„<...> Yra aprūpinimas visais kitais ištekliais, bet apie natas – nekalbama! Organizuojant tokio masto renginį, turėtų būti skirta solidi finansavimo eilutė. Nors kai kada kopijos kainuoja juokingai, viena daina gali kainuoti kelis eurus, priklausomai nuo apimties, sudėtingumo, autoriaus. Kainodara sudaroma įvairiai, bet visa tai šiame įstatyme pražiūrima, neegzistuoja. Tą kainą sumoka autoriai, kompozitoriai, tekstų autoriai, poetai... Jie yra apvagiami kiekvienoje tokioje šventėje“, – sakė ji.
Jei šioje srityje įvyktų pokyčiai, R. Buivydienė įsitikinusi, būtų galima investuoti į palikimo išsaugojimą, prieinamumo didinimą: „Jeigu surenki kažkiek pinigų – juos gali skirti kito autoriaus archyvo, kūrybinio palikimo išsaugojimui, skaitmenizavimui. Jeigu visa tai vyktų taip, kaip turėtų, kaip vyksta užsienio šalyse – turėtume fantastišką rezultatą. Dažnas klausia, kodėl lietuvių kūrėjai nepadaro proveržio. Yra daug pamatinių dalykų, kurie maišo mums „iššauti“ į tarptautinę areną. Reikia tai susitvarkyti ir tikiu, tada ir įvyks proveržis.“
Nėra tradicijos
R. Zubovas pritarė išsakytoms R. Buivydienės mintims, kad piratavimo atvejai sustabdė leidybos įmones nuo iniciatyvų dėl galimų nuostolių. Tai, anot jo, svarbus problematikos aspektas.
„Iš tiesų, vis daugiau natų persikelia į internetinę erdvę, o Čiurlionis yra jau daugiau nei 75-erius metus miręs, todėl jo kūryba nėra saugoma autorių teisių, ji yra kaip ir bendro naudojimo. Bet yra ir kita problema, žvelgiant iš kitos pusės. Pačių garsiausių kompozitorių, ženklinių autorių, kuriuos mes galime įvardinti kaip tam tikros tautos balsą, – visa kūryba yra išleista vadinamuoju kritiniu akademiniu leidiniu. Vientisa seka – ir Mocartas, ir Bachas, ir Bethovenas... Nacionaliniai, epochiniai autoriai turi savo išleistas serijas, kurias sudaro visi visi muzikos kūriniai. Lietuvoje šitos tradicijos dar nėra, ji dar neatsirado“, – konstatavo R. Zubovas.
Pašnekovas svarstė, kad, ko gero, be M. K. Čiurlionio Lietuvoje nėra kito tokio autoriaus, kurio kūryba kaip visuma būtų svarbi visam pasauliui. Todėl yra labai svarbu, kad norintys su ja susipažinti bet kurie pasaulio mokslininkai – turėtų tokią galimybę. Dėl to, anot R. Zubovo, ir reikia išleisti vadinamąjį akademinį kritinį visų kūrinių leidimą.
Kitomis rankomis
Jis pastebėjo, kad kalbant apie M. K. Čiurlionio muzikinę kūrybą yra susidariusi paradoksali situacija: ir lietuvių redaktorių, ir jo kolegų kompozitorių akyse ji tarsi reikalavo pagerinimo.
„Garsi istorija, kad komunistinei partijai atstovaujantys kompozitoriai kreipėsi į Eduardą Balsį, kad šis pagerintų Čiurlionio „Jūrą“. Ir jis gerino kiek galėdamas. Iš meilės ir pagarbos autoriui – [ėjosi] sunkiai. Yra išlikę jo pasisakymai, kaip jam sunku pagerinti labai gerą darbą, bet partija prašė. Kompozitorių sąjunga liepė jam atlikti darbą, jautėsi įpareigotas. Tarsi paimti Vilniaus katedrą ir duoti geram architektui ją pagerinti. Katedra gera, bet kaip neįgyvendinti įpareigojimo? Kaip žinia, Sovietų sąjungoje įpareigojimo neįgyvendinimas – galėjo blogai baigtis. Tai E. Balsys pridarė: iki pat 20 a. pbg. Čiurlionio „Jūra“ skambėjo su papildoma jo orkestruote, taip pat ir keleto kitų kompozitorių. Pavyzdžiui, Vytauto Bacevičiaus. „Miške“ taip pat yra prierašų – kitomis rankomis padarytų.Toks unikalus dalykas, kad į autoriaus partitūrą yra prirašyta kitų kompozitoriaus papildomų balsų... Akademinė kritinė redakcija būtent labiausiai ir reikalinga tam, kad mes visi, kurie girdime „Jūrą“ trisdešimt, penkiasdešimt metų – išgirstume ją taip, kaip Čiurlionis iš tikrųjų ją parašė. Vėliau galime ginčytis, ar pagerino, ar pablogino – turime išgirsti autorių“, – pažymėjo R. Zubovas.
Akademinė leidyba, anot R. Zubovo, – M. K. Čiurlionio visumos atvėrimas visam pasauliui kritiniu, autoritetingu žvilgsniu.
„Užsienyje akademinė kritinė redakcijos tradicija yra gana įsišaknijusi, darbas su Čiurlionio rankraščiais – po truputį ateina ir į Lietuvą. LMTA tapo tuo centru, kuriame susirinko redakcinė kolegija, kuri pradėjo darbą, apimantį didžiausius Čiurlionio kūrinius. Prasidėjo procesas, kuris nepaprastai svarbus! Didžiosiose pasaulinėse bibliotekose, kuriose renkami kompozitorių palikimai, priimama tik kritinė akademinė visų leidinių leidyba. Jeigu mes nusiųstume Čiurlionio rinkinuką į britų biblioteką – nepriimtų. Bet jeigu rimta tarptautinė kolegija pasiūlys jiems visą rinkinį, jie tikrai įsigis, nes to rinkinio sudarymas jau reiškia, kad tas kompozitorius tampa išskirtiniu klubo nariu, – kurio visi kūriniai perleisti per rimtą, objektyvų kritinį mokslinį filtrą“, – pažymėjo R. Zubovas.