Dailininkas Vaidotas Žukas „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ sakė manantis, kad jų naikinti nereikėtų. Jos turėtų išlikti kaip tam tikros karikatūros ar karikatūrinės istorijos paveldas: „Jos turėtų likti gal net su tais pačiais narvais, į kuriuos juos dabar įdėjo nukėlėjai. Bet dar svarbiau – ką daryti su tomis tuščiomis vietomis, kurios degins mūsų žvilgsnius ir sąmonę. Čia reikėtų kažko ironiško, nes jos per ilgai čia stovėjo. Jau ketvirtis amžiaus esame laisvi, ir tuos 25-erius metus leidom matyti, kaip morališkai ir fiziškai jos pūva“.
Filosofas Leonidas Dosnkis teigia, jog „palikdami skulptūras parodytume, kad sovietinės praeities nebijome, nes jau esame Vakarų geopolitinės erdvės dalis. Toji skulptūrų baimė yra tarsi poimperinio mąstymo liekana“.
„Nesutikčiau su prof. L. Donskio nuomone. Man atrodo, kad šitos skulptūros spinduliuoja savo nuodą, savo sierą. Šitas spinduliavimas nejučia užkrečia ir Vilniaus svečius, ir pačius miestiečius. Tai fantomai, kurių geriau nerodyti nei vaikams, nei labilios psichikos žmonėms. Po Žaliuoju tiltu yra Kunoto Vildžiūno plieno skulptūra „Grandinė“, netoli jo – Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Manau, kad dabar, kai neliks tų stalinistinių statulų, krantinės „vamzdis“ daug geriau „susikalbės“ su šito tilto architektūra. Kaip minėjau, tuščiose keturiose tilto vietose tikrai reikėtų kažką statyti ironiško. O tas sarkazmas būtų net mūsų pačių atžvilgiu, kad mes taip ilgai taikėmės su okupantų primestos ideologijos kultūrinėm išraiškom. Tai mūsų sąžinės reikalai. Taigi, kuo užpildyti tuščias tilto vietas? Siūlyčiau pakilti truputį aukščiau Rapolo bažnyčios pusėn. Prie šventoriaus čia yra paminklas kunigui Kazimierui Vasiliauskui. Tai vienas geriausių nepriklausomybės laikais pastatytų paminklų žmogui. Riedulys, inkrustuotas bronziniais reljefais – jaukus, paprastas, lietuviškas, drauge ir modernus, ir visais atžvilgiais labai sėkmingas“, - sakė V. Žukas.
Laida „Ryto espresso“ transliuojama darbo dienomis nuo 6.05 val. iki 9.00 val.
