Parkas – vienas įdomiausių kraštovaizdžio architektūros ir jausmų istorijos fenomenų, turinčių ypatingą reikšmę XVII–XVIII a. Europos kultūroje. Tai vieta, kur žmogus susitinka su gamta be fizinių pavojų, tačiau iškyla kitos, ne mažiau pražūtingos grėsmės: būti sužeistam Kupidono strėlės, suviliotam, paliktam, išduotam...
Prancūziškojo parko koncepcija įsitvirtino XVII a., valdant Liudvikui XIV. Tuometinio parkų architekto André Le Nôtre’o projektuose – reprezentacinės erdvės, didingi pastatai, paviljonai ir skulptūrinės grupės, fontanai, išdėstyti pagal griežtą simetrijos ašį, plačios alėjos, negailestingai apkarpytų augalų rikiuotės, o sykiu ir lauko teatrai, labirintai, bosketai, kabinetai ir atokios altanos, apaugusios augalais ir teikiančios patikimą priedangą įsimylėjėliams. XVIII a. pirmoje pusėje parke prieglobsčio nuo kasdienybės ieškantys tapytojo Antoine’o Watteau režisuojamų galantiškų švenčių (les fêtes galantes) herojai ištobulino flirto ir ženklais bei jausmų atspalviais grįstos meilės meną.
Įkvėptas Mozarto ir senųjų meilės romanų
Choreografas A. Preljocajas gimė Prancūzijoje 1957 m. Pradėjęs nuo klasikinio baleto, vėliau pasuko į šiuolaikinį šokį, kurio mokėsi pas Karin Waehner, Zeną Rommett, Merce’ą Cunninghamą, dar vėliau – pas Violą Farber ir Quentiną Rouillier. Po studijų būsimasis choreografas tapo Dominique’o Bagouet šokio trupės nariu, o 1984 m. gruodį įkūrė savo trupę. Šiuo metu „Ballet Preljocaj“ pasirodymuose dalyvauja 30 nuolatinių šokėjų, kasmet jie parodo apie 120 spektaklių visame pasaulyje.
Per savo karjerą A. Preljocajas sukūrė apie 60 originalių darbų – nuo solo numerių iki didelėms trupėms skirtų baletų, kuriuos choreografui užsako žymiausi pasaulio teatrai.
Baletą „Parkas“ A. Preljocajas pastatė prieš 30 metų – tuo metu, kai meilės samprata išgyveno tam tikrą krizę, vis labiau tapatindamasi su kūniškomis aistromis. Choreografą įkvėpė Wolfgango A. Mozarto muzika (spektaklyje skamba gražiausi jo koncertų fortepijonui adagio) ir XVII–XVIII a. prancūzų rašytojų –Madeleine’os de Scudéry, Madam de La Fayette, Pierre’o Carlet de Marivaux, Pierre’o Choderlos de Laclos kūriniai, perteikiantys rafinuotą, iš jausmų ir intrigų nuaustą atmosferą, kurioje atsispindi reikšmingos politinės ir socialinės epochos saulėlydis, estetizuojami ilgesys ir melancholija.
Po 1994 m. premjeros Paryžiuje „Parką“ pastatė „Deutsche Oper“ baleto trupė Berlyne (1998), Bavarijos valstybinio baleto trupė Miunchene (2003), „La Scala“ baleto trupė Milane (2007), vėliau jis buvo atnaujintas Paryžiaus operoje (2010).
Bendradarbiavo su žymiausiais meistrais
Kurdamas „Parką“, A. Preljocajas bendradarbiavo su nuolatiniu savo kūrybos bendražygiu scenografu Thierry Leproustu ir nepralenkiamu aukštuomenės mados žinovu Hervé Pierre, o taip pat šviesų dailininku Christianu Kassu.
Baleto scenografija primena sodą, kuriame linksminasi įsimylėjėliai, arba labirintą metaforiškoms uždraustojo vaisiaus slapstynėms. Vis dėlto gamta čia struktūruota: krūmai suformuoti iš deglų ir medžių šakų, kurios taip nugenėtos, kad tampa narvais nugalėtoms širdims. Nuo debesų apsunkęs dangus slegia iškankintas sielas artėjančios audros grėsme.
Šioje nesvetingoje erdvėje ketvertas sodininkų – šiuolaikiniai kupidonai su juodais akiniais (meilė akla!) – stebi, kaip įsimylėjėliai vienas kitą gundo, geidžia ir atstumia. Padedant darbštiesiems sodininkams, išdidumo tvirtovės ima eižėti ir išlaisvina pernelyg ilgai slopinamas aistras...
Premjerinius „Parko“ spektaklius Vilniuje diriguos pastatymo muzikos vadovas Yannis Pouspourikas ir Adomas Morkūnas-Budrys.
