Šia proga DELFI publikuoja vieną menotyrininko Helmuto Šabasevičiaus išverstų recenzijų, kurios pasirodė po „Didvyrių aikštės“ gastrolių Varšuvoje. Spektaklį Lietuvos žiūrovai galės pamatyti naujajame LNDT sezone.
„Rzeczpospolita online“ straipsnyje „Paskutinė vakarienė Didvyrių aikštėje“ lenkų teatro kritikas Dionizy Kurzas pastebi, kad pastaraisiais metais K. Lupa specializuojasi Thomo Bernhardo kūrinių inscenizacijomis:
„Dramos veiksmas vyksta tuo metu, kai ji buvo parašyta (1988), tad „Didvyrių aikštė“ tapo didžio rašytojo ir dramaturgo, mirusio kitų metų vasarį, atsisveikinimu – niūrios iškalbos atsisveikinimu, – rašo D. Kurzas. – Veikalo tekstas puikus, o autoriaus žinia – universali. Tai visų didžių kūrinių bruožas. „Didvyrių aikštė“ – tradiciškai T. Bernhardo naudojamas temų rinkinys: politinio, intelektualinio, meninio elito krizė, kuri būdinga visai Europai, o autoriaus manymu, labiausiai akivaizdi jo šalyje.
Žinoma, pirmajame, natūraliajame asociacijų sluoksnyje žiūrovai galėjo iškart atpažinti savo politikus, kurie yra „socialistų karikatūros“, taip pat ir tokius, apie kuriuos T. Bernhardas rašė, kad iš jų rinktis yra tas pats, kas rinktis „iš juodų ir raudonų kiaulių“. Pirmine didžiosios sceninės Šusterių dramos priežastimi vis dėlto buvo Profesoriaus ir jo šeimos nuolat juntamas Austrijos antisemitizmas, kuris, pasak profesoriaus brolio Roberto (neblogas Valentino Masalskio vaidmuo) praėjus penkiasdešimčiai metų po Hitlerio apsilankymo Vienoje ir jam pademonstruoto karšto šimtų tūkstančių austrų sutikimo būtent Didvyrių aikštėje visiškai nesumažėjo. Šalia tos aikštės profesorius nusipirko butą, kad įsitikintų, jog yra stiprus ir nebijo prisiminimų. Taip pat norėjo parodyti, kad neišsipildys nuojauta, kad „tas Hitleris mane antrą kartą išvarys iš mano namų“.
Spektaklyje žiūrovai sužinojo, kad profesorius savyje kaupė visus negatyvius jausmus, telkė savyje skausmą ir svetimumo jausmą vietoje, kuri juk buvo ir jo vieta. Deja, pralaimėjo ir pasidavė. Iššoko pro langą prieš kelionę į Oksfordą, kur šeima praleido karo metus ir kur vėl ketino išvykti, nes „Oksforde nėra Didvyrių aikštės, Oksforde niekada nebuvo Hitlerio, Oksforde nėra vieniečių ir Oksforde neklykia minia“.
Veikale galima lengvai atpažinti patį autorių, tai būdinga T. Bernhardui, kuris joje tapo paradoksaliai nesančiu pasakotoju – Profesoriumi, kalbančiu savo brolio Roberto balsu. Menininkas „Didvyrių aikštėje“ pateikė netgi savo laidotuvių vaizdą (!), tai patvirtina faktas, jog Profesorius buvo palaidotas be nekrologo išspausdinimo ir be viešo pranešimo apie jo mirtį – lygiai taip pat pageidavo ir pats T. Bernhardas.
Spektaklis trijų dalių. Pirmoji scena buvo lėta ir ilga. K. Lupa stengėsi jam būdingu būdu preciziškai modeliuoti kiekvieną vaidybos detalę. Visi, netgi smulkiausi, aktorių gestai scenoje turėjo savo reikšmę. Pavyzdžiui, nuolatinis žvelgimas pro langą į Didvyrių aikštę turėjo parodyti visišką nuostabą ir nesupratimą, kodėl Profesorius nusprendė nusižudyti, o iškilmingas marškinių lankstymas taip, kaip mėgo Profesorius, priminė jo įpročius. Deja, tas pasakojimo lėtumas mane migdė ir tiesiog nusibodo. Kilo įspūdis, kad skaičiau T. Bernhardo veikalo tekstą (iš tikrųjų buvo rodomi dvikalbiai titrai, o aktoriai vaidino lietuviškai), o scenoje dvi moteriškės ramiai dirbo kasdienius darbus. Ir tai buvo viskas.
Tik antra ir trečia scena spektakliui suteikė gyvybės. Antroje dalyje režisierius veiksmą nukėlė į Vilnių, apie tai bylojo fone rodoma miesto panorama su Gedimino bokšto vaizdu. Čia man patiko Viktorijos Kuodytės kūrinys – ji dinamiškai vaidino Profesoriaus dukrą Aną. Aktorė tiksliai nupiešė paveikslą moters, kuri asmeniniame gyvenime patyrė nesėkmių (skyrybos), o prasmės pojūtį jai teikė vien tik mylimas darbas bibliotekoje. Paradoksalu, tačiau Ana neprarado rūpinimosi dėl žemiškų dalykų jausmo, tai išryškėjo daugkartiniais įkalbinėjimais, kad dėdė pasirašytų protestą prieš kelio tiesimą, kuris turėjo perkirsti pusiau jų giminės valdas Noihauze.
Trečioje scenoje K. Lupa grįžo prie jau „Kirtime“ (režisieriaus spektaklis, - vert.) patikrinto paveikslo sumodeliavimo, kai laukiama svarbaus svečio, kuris – nomen omen (pranašiškas ženklas, - vert.) – vėlavo dėl Nacionalinio teatro artisto. Gedulingos vakarienės dalyviai analizavo situaciją, taip pat Profesoriaus mirties priežastis, diskutavo apie giminės ateitį. Visa tai vainikavo vakarienė, primenanti Leonardo „Paskutinę vakarienę“. Žinoma, tai buvo paskutinė vakarienė bute prie Didvyrių aikštės, kurią K. Lupa užbaigė puikiu, galingu ir dramatišku finalu, kuriame idealiai susipynė trys teatrinio reginio elementai: aktorių vaidyba, šviesa ir muzika.“