Paskyrus laikinąjį Senojo teatro vadovą – žeria kritiką ministrui: tai yra spjūvis į konstitucines vertybes

Dar šių metų liepos pabaigoje paaiškėjo, kad konkursą Vilniaus senojo teatro (VST) vadovo pareigoms užimti laimėjo kultūros politikos ekspertas Audronis Imbrasas. Tačiau anksčiau šias pareigas ėjusi Olga Polevikova su konkurso rezultatais nesutiko, tikindama, kad įvykęs konkursas į vadovo postą buvo neskaidrus, tad šį sprendimą apskundė teismui. Šiomis dienomis, Kultūros ministerijai pranešus, kad laikinuoju VST vadovu kultūros ministras Simonas Kairys skiria A. Imbrasą, O. Polevikova vėlgi išreiškė susirūpinimą, anot jos, „toks žingsnis kelia abejonių dėl sprendimo teisėtumo“.

„Tai galima vertinti kaip savivaliavimą, teismo autoriteto ignoravimą, netgi, sakyčiau, išankstinės nuostatos formavimą“, – sakė ji.

Tačiau ministras su šia nuomone nesutinka, jo įsitikinimu, teatrą palikti užmarštyje metus ar dvejus, kol vyksta teismo procesas – būtų neatleistina, o su konkursą laimėjusio A. Imbraso programa ir mintimis ministerija yra susipažinusi. Be to, esą ką nors pasikviesti į pareigas neapibrėžtam laikui, esant neapibrėžtai situacijai, – nėra taip paprasta.

O. Polevikova: tai yra spjūvis į konstitucines vertybes

O. Polevikova pabrėžė, – yra pradėtas teisminis procesas dėl konkurso skaidrumo: „Nesvarbu, laimėtų trečias ar ketvirtas kandidatas, mes kalbame apie konkursų skaidrumą, tai yra labai svarbu. Šituo žingsniu, kaip ne vieną kartą sakiau, mes norime paskatinti Kultūros ministeriją gerinti konkursų eigą ir tvarką, kad ateityje nekiltų tokių klausimų ir tokių procesų.“

A. Imbraso paskyrimas laikinuoju VST vadovu, O. Polevikos įsitikinimu, kelia abejonių dėl sprendimo teisėtumo.

„Tai galima vertinti kaip savivaliavimą, teismo autoriteto ignoravimą, netgi, sakyčiau, išankstinės nuostatos formavimą. Koks turi būti priimtinas sprendimas – diktuoja Kultūros ministerija. Iš esmės, Kultūros ministerija imasi vykdyti teisingumą, prisiima teismo funkciją, kas iš esmės iškraipo demokratijos pamatą. Tai yra spjūvis į konstitucines vertybes. Yra pažeidžiami valdžių atskyrimo principai, o demokratinėje sistemoje tai, iš tikrųjų, labai rimtas ženklas“, – pabrėžė ji ir pridūrė, kad jau spalio 5 d. turėjo būti skelbiamas raštinis teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Šios teismo priemonės priimtos dėl atrankos komisijos sprendimo paskiriant A. Imbrasą vadovauti VST teatrui.

Sprendimas paskirti A. Imbrasą vadovauti VST teatrui, anot O. Polevikovos, negali būti realizuojamas, kol teismas taiko apsaugines priemones. Teatre, anot jos, yra dirbančių žmonių, kurie puikiausiai išmano savo darbą.

„Aš, be abejo, atitolau nuo teatro reikalų, mano kadencija pasibaigė, natūralu. Tačiau prieš išeinant buvo atlikta daug darbų į ateitį. Teatras negyvena šia diena, mėnesį į priekį – repertuaras formuojamas mažiausiai metus į priekį, yra susitarimai su režisieriais, kurie statys spektaklius... Teatro rutina nepasibaigia čia pat su nauju vadovu. „Uodegos“, gerąja prasme, lieka. Kaip man liko Jono Vaitkaus „uodegos“ – kurį laiką užbaiginėjome jo suplanuotus darbus. Taip ir dabar, suplanuoti darbai, mano ir komandos – turi realizuotis, tokia yra tvarka. Iki tol ėjo pareigas Laima Nerkevičienė – mano buvusi pavaduotoja; Ji supranta, ką veikti, ką daryti – niekas negriūna. Teigti, kad teatras sustabdys savo veiklą – visiškai nėra pagrindo. Žmonės išmano savo darbą, procesai juda į priekį, tad šitas sprendimas Kultūros ministro – šiek tiek skubotas“, – pastebėjo ji.

Galų gale visi išloš

„Logiškai pagalvojus, jeigu teismai tęsiasi keletą metų (nemanau, kad taip bus, bet, tarkim, taip įvyksta), tai laikinasis vadovas, be konkurso (ne konkrečiai, šiuo atveju), gali pareigas eiti ir dvejus, ir trejus metus, penkerius, o gal ir dvidešimt... Matau, kad čia kažkas nesueina, – tegu sprendžia teismas. Atsiriboju emociškai – klausimas ne apie emocijas – nesiruošiu teisti, vertinti, tai ne mano darbas“, – kalbėjo pašnekovė.

Tačiau ši situacija, O. Polevikova svarstė, naudinga ateičiai. „Kad žinotume, kas iš tokių procesų išeina, ką reikia tobulinti, kaip išnaudoti šitą situaciją, iš tikrųjų, labai nemalonią visoms pusėms. Bet ją reikia išnaudoti tam, kad visi kartu patobulintume egzistuojančią sistemą. Tokios situacijos kaip LNOBT, VST – privers dar giliau ruoštis konkursams, galbūt, tikiuosi, įkvėps dalyvauti ir jaunus žmones, iš tikrųjų, esu optimistė, – galų gale visi išloš. Noriu tuo tikėti“, – sakė ji.

S. Kairys: negali laikyti įstaigą „nei skustą, nei luptą“

„<...> Privalau žiūrėti į priekį, vertinti esamą situaciją. Matau, kad įstaiga yra tikrai nelengvoje situacijoje. Priminsiu, visokių problemų buvo, – tiek kalbant apie neįgyvendintus planus, tiek apie infrastruktūrą. Galų gale – po ilgų diskusijų buvo pakeistas teatro pavadinimas, kuris irgi davė tam tikrą toną, naują energiją. Bet visi tie dalykai nugrimzdo... Pusantrų ar dvejus metus, kuomet vyksta teisminis ginčas laikyti įstaigą „nei skustą, nei luptą“ – irgi nebūtų pats geriausias sprendimas. Po visokių svarstymų, pamąstymų, pasirinkome A. Imbraso kandidatūrą, nes, pirmiausia, žmogus gali. Laikiną vadovą skirti nėra taip paprasta. Tokioje laikinoje situacijoje, neįsivaizduokime, kad čia yra gyva eilė už teatro durų, kurie norėtų vadovauti... [Kandidatas] turi suvokti laikinumą, ateiti į pareigas neapibrėžtam laikui, esant neapibrėžtai situacijai. Kitas dalykas, kad ir kaip būtų, jis laimėjo konkursą, su jo programa ir mintimis mes esame susipažinę, ministerija mano, kad toks kelias, kokiu ponas A. Imbrasas matytų vesti teatro veiklą, tikrai – priimtinas. Akivaizdu, teatrą palikti užmarštyje – metus ar dvejus – būtų neatleistina“, – sakė S. Kairys.

Anot ministro, toks scenarijus, kai laikinuoju vadovu būtų paskirtas tiesiog formalus asmuo – įmanomas, bet nėra priimtinas. „Tokiam scenarijui tikrai nepritariu, manau, kad teatras turi judėti į priekį. <...> Be abejo, žmonės turi teisę skųsti teismui, įvairiausius įvairių institucijų sprendimus, bet čia platesnė diskusija – kas yra skundžiama, kokie argumentai, kodėl tai yra daroma“, – į detales nenorėjo leistis S. Kairys, tačiau pridūrė, kad tai būtų prasta žinia apie Lietuvos kultūros sektorių.

Jo galva, šis sprendimas – geras žingsnis į priekį. „Nusiims nemažai įtampų, kalbant apie paties teatro kolektyvą, apie naujas galimybes ir idėjas, į ką ta įstaiga gali „važiuoti“. O visi kiti procesai – paprasti. Kai baigsis teismo procesas, arba jeigu bus nuimtos laikinosios apsaugos priemones konkurso rezultatų vykdyme, tiesiog A. Imbrasas, kaip laimėjęs konkursą, bus paskirtas į pareigas visai kadencijai. Jeigu taip atsitiktų, kad teismas pasisakytų kitaip – tiesiog bus [skelbiamas] naujas konkursas“, – aiškino S. Kairys.

Kelyje į supratimą ir brandą

Šis sprendimas, pasak ministro, yra atsakingas žingsnis. „Šiuo metu dvi įstaigos įveltos į teismų procesą. Jeigu, tarkime, Lietuvos operos ir baleto teatras (LNOBT) buvo puikiai „užstatytas ant bėgių“, laikinasis vadovas tiesiog turi užtikrinti to proceso tėkmę, čia tikrai nereikia drastiškų sprendimų. O kalbant apie VST, akivaizdu, trūkčiojame. Padarome pusę darbo, sudedame vilčių, norime, kad teatras būtų atviras, gyvas, aktyvus, bet viskas nuslopsta, nugrimzta. Kaip minėjau, tikrai būtų neatsakinga jį tokį laikyti dar metus ar dvejus, kol vyksta bylinėjimasis“, – dar kartą pažymėjo jis.

Tai, kad buvę nacionalinių įstaigų vadovai bylinėjasi dėl esą neskaidriai įvykusių konkursų – kokias išvadas galima būtų dėl to daryti?

„Manau, kad mes tiesiog esame kelyje į supratimą ir brandą. Suprantu, kokia įtampa kyla, kai dirbi sėkmingai visą kadenciją, o galbūt ir kelias dešimtis metų vadovavai vienai ar kitai įstaigai, o automatinio [kadencijos] pratęsimo nėra... Tiek ministerija, tiek Vyriausybė rūpinosi, kad, iš principo, atsirastų kadencijos, nes tokių nebuvo. Dabar turime tokį momentą – tie vadovai, kuriems buvo įtvirtintos kadencijos (po pirmosios kadencijos) turi dalyvauti konkurse. Praktika rodo, kad nebūtinai jį laimi... Iš čia ir kyla visas ažiotažas ir įtampa“, – kalbėjo S. Kairys.

Bet įstatymas, anot ministro, yra toks, koks yra. „O aš turiu užtikrinti objektyvų procesą, – tiek kalbant apie atrankos procesą, tiek apie atrankos komisiją, jos sudėtį. Kaip ir minėjau, kiekvienas turi teisę skųsti, bet visgi aš matyčiau platesnę atsakomybę, įvertinant visą sektorių, visą problemų lauką, nes, tokiu būdu, teisinėmis procedūromis galima labai daug ką įklampinti; Bet nereiktų to piešti kaip didelės problemos, nes turėjome daugybę konkursų, yra įvairių atvejų. Kiekvieną kartą – praktika skirtinga. Kaip galima būtų tobulinti šį procesą? Yra pamąstymų, bet jie labiau techninio pobūdžio, nukreipti į dar didesnę galimybę vengti intereso konflikto, turėti dar objektyvesnę sistemą. Iš esmės, bet kokie pokyčiai – pačios situacijos nekeis. Tobulėti, aišku, galima kiekvieną dieną, vis ką nors taisant“, – kalbėjo S. Kairys.