„Pasmerktoji Tonka“: čekų modernizmo žymės kino istorijoje

Rugsėjo 12 d. Vilniuje startuoja ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Nors pirmuoju festivalio seansu pasirinkta nuotaikinga britiška komedija „Lažybos“ („It‘s a bet“, 1935), oficialaus festivalio atidarymo vaidmuo patikėtas kitam to vakaro filmui – „Pasmerktoji Tonka“ („Tonka Šibenice“, 1930).

Kino istorijos vadovėliuose Karelo Antono filmas „Pasmerktoji Tonka“ (1930) dažniausiai minimas kaip pirmasis čekų garsinis filmas. Tačiau garsiniu jį galima pavadinti tik sąlyginai. Jis buvo filmuotas kaip nebylusis ir tik paskui įgarsintas bei titruotas Paryžiaus „Gaumont“ kino studijoje. Be muzikos jame yra vos kelios scenos su sinchronizuoto garso takeliu. Visgi tuomet tai buvo akivaizdus perversmas tylos karalystėje, todėl populiarumą tuometinėje Čekoslovakijoje ir už jos ribų filmui pelnė būtent žiūrovams suteikta galimybė išgirsti iš ekrano skambančią aktorių kalbą.

Vilniuje šiam seansui akomponuos britų muzikantas, kompozitorius, vienas paklausiausių Londono akompaniatorių ir vienas žymiausių pasaulio kino pianistų John Sweeney, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Garsinis filmas, išlaikęs geriausias nebylaus kino epochos tradicijas

Žiūrint iš dabarties perspektyvos, didžiausi „Pasmerktosios Tonkos“ pranašumai yra nulemti nebyliojo kino epochos tradicijos. Garsinio kino atsiradimas pakeitė ne tik kino gamybą, jo demonstravimą bei suvokimą, bet ir atnešė radikalių kino kalbos, stiliaus permainų. Tačiau „Pasmerktoji Tonka“ vis dar akivaizdžiai remiasi ankstyvojo begarsio kino estetika. Negana to, ši juosta eilinį kartą įrodo, kad nebylusis kinas paskutiniaisiais gyvavimo metais buvo pasiekęs labai aukštą meninį lygį, kurio tuo metu dar stokojo naujieji, į garsą orientuoti filmai.

Didmiesčio prostitutė ar šventoji kankinė?

„Pasmerktoji Tonka“ yra čekų rašytojo ir žurnalisto Egono Erwino Kischo romano „Kartuvių Tonka. 12 reportažų“ (1921) ekranizacija. E. E. Kischas bičiuliavosi su rašytoju Jaroslavu Hašeku, priklausė vokiškai rašiusiųjų Prahos literatūrinei bendruomenei ir buvo vienas pirmųjų reportažinį stilių pavertusių atskiru literatūros žanru.

Realistinis romano pasakojimas paremtas jo paties darytu interviu su vieno Prahos viešnamio mergina. Šios istorijos pagrindinė veikėja Tonka, grįžusi į gimtąjį kaimą, slepia nuo artimųjų „didmiesčio prostitutės“ tapatybę. Ji tikisi nusimesti ją tarsi senus drabužius, tačiau, sutikus senų laikų meilę, jos viltys sudūžta. Supratusi, jog nepajėgs gyventi dvigubo gyvenimo, ji grįžta į miestą ir slegiama nevilties sutinka praleisti naktį kalėjimo kameroje su myriop nuteistu nusikaltėliu. Tačiau pasiaukojimo aktas virsta dar didesne kančia – ji visiems laikams tampa visuomenės atstumtąja, „pakaruoklio mergina“.

Karelo Antono filmas nuo pirmų kadrų vystosi kaip pagrindinės veikėjos dvigubos tapatybės drama, kurioje tai, kas visiems matoma, priešinama tam, kas nutylima bei slepiama. Tačiau kitaip nei filmo veikėjai, smerkiantys Tonkos gyvenimo pasirinkimus, režisierius kuria šventosios kankinės, išpirkusios savo nuodėmes, paveikslą. Ši „atsivertimo per kančią“ tema dar filmo titruose pradedama plėtoti „Evangelijos pagal Matą“ eilute: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.“

Ekspresionistinė kalba, ryškesnė už realizmą

Sekdamas E. E. Kischo socialiniu romanu, režisierius vaizduoja didmiesčio, žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą, gatvės naktines scenas, kurių dalyvių širdyse nuoširdžiai ieškoma humanizmo ir krikščioniškos moralės krislų. Bet kur kas didesnį įspūdį palieka ne filmo realizmas, o ekspresionistinė kalba, perteikianti dramatiškiausius momentus ir veikėjų jausmus.

Pavyzdžiui, paskutinės nakties kalėjime metu ekspresionistinė šviesotamsa kuria labai intensyvią nuotaiką, grotų šešėliai virsta milžiniško voratinklio gijomis, kur savo laiką skaičiuoja aukos ir budeliai. Šiose bei kitose filmo vietose įspūdingai taikoma daugkartinės ekspozicijos technika ir avangardinei stilistikai artimi vaizdo efektai – kaleidoskopiniai akių, rankų vaizdai.

Šiandien „Pasmerktąją Tonką“ galima vadinti ne tik geriausiu režisieriaus K. Antono darbu, bet ir vienu paskutinių nebyliojo kino šedevrų, žyminčiu šios medijos pabaigą bei nepelnytos užmaršties pradžią. Užmaršties, kurios dalimi ilgai buvo ir pats šis filmas.

Satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12–15 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20–22 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.