„Prieš 20 metų turėjau gana sunkią avariją, kuri mane ganėtinai sukrėtė. Gulėjau, ilgai laukiau, kol atvyko greitoji. Prisimenu trumpą momentą, tą momentą, kai įvyksta susidūrimas. Tavo sąmonė suvokia, kad vyksta kažkas unikalaus, bet tu dar pats nesupranti, ar tai, ką jauti, yra tikrovė, ar iliuzija. Tai buvo mano patirtis. Kuriant „Flesh“ nenorėjau visko perteikti realistiškai, norėjau likti prie to mistinio, unikalaus jausmo, kada pradedi kvestionuoti tikrovę. Tai tapo viso spektaklio dramaturgijos pagrindu“, – apie spektaklį pranešime žiniasklaidai pasakoja jo režisierius ir idėjos autorius, prancūzų kompozitorius, prodiuseris, scenografas Franck Vigroux.
Vienas iš spektaklio „Flesh“ įkvėpimo šaltinių – kūno ir sielos buvimas šoko būsenoje. Kaip atradote šitokį prieigos tašką? Ir kas toje šoko būsenoje jus, kaip menininką, domina?
Idėja sukurti „Flesh“ pirmiausia gimė perskaičius J. G. Ballard kūrinius bei sujungus tai su mano paties asmenine patirtimi – prieš 20 metų išgyventa automobilio avarija. Mano kūnas buvo sužeistas, o aš pats buvau šokiruotas. Tad prisiminęs šitą patirtį nusprendžiau, kad noriu iš jos kažką sukurti.
Bet tai – tik inspiracijos. Spektaklyje nėra teatre įprasto naratyvo, jame nekalbama apie automobilio avariją kaip vykstantį įvykį. Apie įvykį renkuosi kitokią prieigą: jo idėja tiesiog tvyro ore – matyti automobilių dalys, pavyzdžiui, varikliai ant scenos. Taip pat liepsnos, degantys daiktai, skysčiai, kūnai, bandantys vienas kitą palaikyti, būti atrama. Tai atrodo kaip košmaras ir sapninė būsena viename.
Spektaklyje nebandau nieko papasakoti ar paaiškinti, man svarbiausia sukurti atmosferą – per garsus, vaizdus ir fizinę patirtį. Estetika čia – svarbiausia.
Jūsų spektaklyje laikas atrodo kaip neegzistuojantis dalykas – lyg viskas būtų sustoję ir žiūrovas būtų įstrigęs tam tikrame momente. Kaip priėjote prie tokios idėjos?
Nesu tikras, ar būtent to siekiau. Spektaklyje gyvai atlieku muziką, kurioje – daug sluoksnių. Tai abstrakti kompozicija, kuri labai dera su vaizdais scenoje. Lyg lėtas šokis. Choreografės Myriam Gourfink, kuri dirba su lėto šokio koncepcijomis, tai jos specifika, paprašiau, kad padėtų sukurti judesį „Flesh“. Tai labai gerai veikia. Viskas atrodo sulėtinta. Manau, kad šį efektą ir sukuria būtent muzikos ir choreografijos derinys.
Spektaklyje „Flesh“ – daug į vizualiuosius menus apeliuojančių elementų, atskirai juos paėmus, galėtum sakyti, kad tai – it instaliacija. Kiek svarbos teikiate būtent vizualinei savo kūrinių pusei?
„Flesh“ iš tiesų labai vizualus spektaklis, jame atsiveria visa judančių objektų mašinerija. Naudojame ir daug vaizdo projekcijų, kurioms irgi skyrėme tikrai nemažai dėmesio. Galbūt iš vizualiosios pusės tai galėtų veikti kaip instaliacijos, bet vis tik stipriai jaučiamas ir tų vaizdinių gyvumas, tad čia tikrų tikriausias teatras. Galbūt kažkas, kas vėliau tyrinės mano kūrybą, sakys, kad kūriau teatrines instaliacijas, tačiau, manau, kad gyvumas tikrai neleidžia to padaryti.
Iš tiesų mane įkvepia ir kinas, ypač eksperimentinis. Mane žavi galimybė montuoti vaizdą.
Kokie dar procesai įkvėpė „Flesh“?
Man svarbi ir pati patirtis. Kurdamas spektaklį, ieškodamas jam idėjų, ėjau net kuistis po šiukšles, kad rasčiau mašinų variklių. Noriu pabrėžti, kad spektaklyje daug bendrų idėjų – kartu su kūrybine grupe rašėme medžiagą, kiekvienas turėjo įnešti po gabalėlį į bendrą dėlionę.
Kokią patirtį norėtumėte, kad žiūrovas po „Flesh“ išsineštų?
„Flesh“ stipriai veikia muzika, choreografija, vaizdai – visa tai suponuoja į visokeriopo meno patirtį. Tad noriu, kad žiūrovas tą patirtį ir išsineštų su savimi bei ją prisimintų.
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ spektaklis „Flesh“ bus parodytas šiandien, spalio 6 dieną, 19:00 Menų spaustuvės Juodojoje salėje.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks iki spalio 7 dienos. Daugiau informacijos apie renginius galima rasti internetinėje svetainėje www.sirenos.lt ir Facebook paskyroje @sirenos.festival.