Patiko Suomijoje, pritaikė Vilniuje – kviečia į nemokamas ekskursijas po galerijas su dailėtyrininkais

Menininkų užduotos temos skatina kvestionuoti ir analizuoti. Nenuginčysi, meno lauke – kiekviena tema reikalauja ypatingo dėmesio. Meno galerija – tai erdvė, kurioje menininkai turi galimybę pristatyti savąjį požiūrį į aplinkinį pasaulį: socialines problemas, ateitį, kurios link einame, meno tendencijas. Tačiau kitąsyk, dėl per didelio pasirinkimo – gan sudėtinga nuspręsti, ką norėtum pamatyti, kas išties verta dėmesio, ko tiesiog negalima praleisti. Ko gero, geresnio varianto nei aplankyti parodą drauge su dailėtyrininku negali būti. Būtent tokią galimybę siūlo projektas „Vilnius Art Walk“, kas antrą šeštadienį kviečiantis į nemokamas ekskursijas po Vilniaus galerijose vykstančias meno parodas.

Pavyksta išsiaiškinti kylančius klausimus

Ekskursijas vedanti dailėtyrininkė Monika Eidėjūtė pastebi, kad jau ne vienerius metus panašaus pobūdžio turai „Helsinki Art Walk“ vyksta Suomijoje. Idėja įgyvendinti panašų projektą Lietuvoje kilo M. Eidėjūtės kolegei Ievai Sipavičiūtei dar 2017-aisiais.

„Ieva buvo išvykus su „Erasmus“ programa į Helsinkį, dalyvavo tokiose ekskursijose, o grįžusi pagalvojo, kad tokių reiktų ir Lietuvoje – turime nemažai meno erdvių, nuolat vyksta parodos. Buvau tarp pirmųjų ekskursijas vesti pakviestų menotyrininkių. Tęsėme veiklą keletą metų, tačiau mus sustabdė karantinas. O po karantino – su kolega Gediminu Jasinsku susitikę nusprendėme, kad reikėtų pratęsti, nes mums patiems trūko šitų ekskursijų, taip pat matome tam poreikį“, – pasakojo M. Eidėjūtė.

Nors pačiose galerijose visados dirba galerininkai, kurie mielai papasakoja apie parodą, yra ir lydintys tekstai, tačiau susigaudyti šiuolaikinio meno labirintuose, kai nėra „vedančio“ asmens – nėra paprasta.

M. Eidėjūtė pastebėjo, kad ir pačių galerijų ne kiekvienam pavyksta atrasti: „Bendruomenėje su „vedančiu“ žmogumi pavyksta išsiaiškinti klausimus, kurie kyla. Žinoma, stengiamės papasakoti tai, ką žinome apie pačius menininkus ir parodas – įvesti šiek tiek ir meno istorijos, meno lauko konteksto. Tikriausiai, atsiranda daugiau laisvės interpretuoti, pajausti kūrinį, nei tada, kai lankaisi vienas, kai tavęs galbūt nepaskatina to daryti. Manau, kad ir lankytojai tą patį pastebi, einant drauge – lengviau ir suprasti, ir atrasti – tikrai turtingame meno lauke.“

Kokie klausimai parodų lankytojams dažniausiai iškyla? „Labai įvairūs, nemažai būna vien su technikomis susijusių klausimų, įdomu, kaip sukurtas darbas. Nes net ir tapyba, kuri, atrodytų, tarsi aiški (pasiimi dažus ir tapai), bet visgi, daug kas priklauso nuo to, kokius dažus naudoji, ant kokio pagrindo tapai, kaip kloji dažus... Taip pat ir skulptūros, ir grafikos technikos, ir visi kiti aspektai. Tačiau apibendrinti sunku, klausimai keičiasi kiekvieną kartą“, – pažymėjo menotyrininkė.

Menininkai negyvena burbule

M. Eidėjūtė neabejoja: savo meno lauku, savo kūrėjais – galime didžiuotis.

„Lietuvių menininkai puikiai savo darbus pristato užsienio parodose – tiek grupinėse, tiek personalinėse, į Lietuvą atvyksta menininkų iš užsienio, vyksta nemaža kaita. Vien tai, kad sostinėje šiuo metu yra virš 40 meno erdvių, parodos keičiasi kas tris, penkias savaites – manau, tikrai netrūksta menininkų, idėjų, potencialo, kad kūrybinis procesas, pristatymas ir toliau vystytųsi. <...> Meno erdvės turi galimybę kurtis sostinėje. Jeigu pradžioje buvo susitelkusios senamiestyje, kuo toliau, tuo labiau išplinta po visą miestą. Tokių galimybių kitose šalyse, kur visos tradicijos jau nusistovėję – nėra daug“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Menas atspindi visuomenės problemas, aplinką, kurioje gyvename – kokia žinia šiandien yra aktualiausia?

„Taip, per meną visada galima perskaityti, koks buvo tuo metu sociokultūrinis laukas, [atsispindi] visi procesai, susiję su šalies politika, kultūra, ekonomika. Lygiai taip pat ir dabar – menininkai negyvena burbule. <...> Menininkai reflektuoja situaciją pasaulyje, šalyje. Išvadas tikrai galima daryti – Lietuvos pozicija labai aiškiai matosi pasaulyje. Šiaurietiškose šalyse šiuo metu yra analizuojami ekologijos klausimai, o Lietuvoje dauguma parodų šiuo metu susijusios su karu Ukrainoje, – tai irgi parodo sąlytį: šiuo momentu neturime tiek daug laisvės ir vietos grįžti prie ekologijos temos. Yra, bet, kad taip masiškai varijuotų karo tematika, sakyčiau, išskirtinis bruožas. Tai parodo ir mūsų pačių požiūrį į tai, kas vyksta“, – dalijosi įžvalgomis M. Eidėjūtė.

Turo metu yra aplankoma ne viena paroda. Meno per daug nebūna?

„Visada aplankome tris galerijas. Jei vienoje galerijoje būna pristatomos dvi parodos, dažniausiai abi ir aplankome, bet dauguma – aplanko visas tris. Aišku, pasitaiko, kad nėra jėgų, jau yra buvę toje parodoje, gal ir nepatiko, – nori atsiskirti. Bet dažniausiai, kiek pradeda, tiek ir pabaigia, aplanko visas tris. Kokie atsiliepimai iš lankytojų? Kad trys galerijos gan optimalus skaičius, nes parodos nedidelės – nei per daug, nei per mažai. Dažniausiai parenkame, kad tarpusavyje susisietų, net jeigu ir kontrastuoja, – kad atlieptų, tema ar technikomis būtų tapačios. Nėra per daug informacijos, per daug skirtingų dalykų, kurie apkrautų. Žinoma, kartais parodos – labai emociškai paveikios, tada šiek tiek didesnė galimybė, kad pavargs nuo emocinio krūvio. Stengiamės, kad ir galerijos nebūtų toli viena nuo kitos, – kad nebūtų sunku“, – dalijosi patirtimi M. Eidėjūtė.

Prisijungia ir parodas organizavę menininkai

Nuovargis, anot M. Eidėjūtės, gan džiugus. Kai darai tai, kas patinka, kas džiugina – ne taip ir baisu pavargti.

„Pasiruošimas turui po parodas priklauso nuo pačių ekspozicijų – vienoms tenka daugiau dėmesio skirti, kitoms – mažiau. Bet, kai pradedame sezoną – gan intensyvu. Reikia atsirinkti galerijas, parodas. Kartais lauki parodos, o nuėjus – ji nepateisina lūkesčių. Tada tenka permąstyti maršrutą, kažką pakeisti, arba atsidaro paroda, kurios tikrai negali praleisti. Maršruto sudarymas – parodų lankymas, skaitymas apie jas. O po to – vyksta pasiruošimas, gilinimasis. Kartais tenka pasiskambinti ir patiems menininkams, kviečiame, kad ateitų, jeigu gali – prisijungia“, – apie dedamas pastangas kalbėjo menotyrininkė.

Paklausta, ar jų veiklą būtų galima pavadinti savotiškomis menotyrinėmis rekomendacijomis, M. Eidėjūtė svarstė, – galbūt.

„Atrinkus tris galerijas iš visų, tai nereiškia, kad tai pačios geriausios parodos, kad kitos nevertos to vardo ar neatitinka lūkesčio jose apsilankyti. Į patį maršruto sudarymą įeina nemažai faktorių. Kartais gali būti labai puiki paroda, bet visai kitoje miesto / senamiesčio pusėje. Tada renkamės, kad būtų kažkas arčiau. Toks ir pasirinkimas. Rekomendacija? Galbūt. Renkamės tai, kas ir mums įdomu, ką manome būtų verta pamatyti, pasigilinti labiau“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad šios ekskursijos – nemokamos, kad visi galėtų apsilankyti. Nesvarbu, kokia finansinė padėtis, jei tik yra noro ir jėgų.