„Paulina Pukytė yra puikus gyvenimo tarp skirtingų kultūrų pavyzdys. Festivalio lankytojai bus kviečiami kartu su autore keliauti tarp skirtingų meno sričių, pamatyti mūsų pačių kultūrą tarsi iš šalies”, – menininkę pristato festivalio iniciatorė ir vadovė Rūta Kačkutė.
Menininkui atsitraukimas – būtinas
Paulinai Pukytei – rašytojai, menininkei, eseistei, kultūros komentatorei, parodų kuratorei, gyvenančiai ir dirbančiai Londone ir Vilniuje, tapatybės klausimas labai artimas.
„Jei kalbame apie tautinę tapatybę, esu lietuvė, nes gimiau Lietuvoje, kalbu ir rašau daugiausia lietuviškai. Bet tautinė priklausomybė yra tik viena iš daugybės galimybių su kuo nors tapatintis. Man, kaip kūrėjai, mano tautinė tapatybė nėra labai svarbi, tikrai ne svarbiausia. O ilgas gyvenimas ne Lietuvoje leido man pažvelgti į lietuviškumą iš šalies, iš atstumo, pamatyti jį kitų kultūrų ir tapatybių kontekste. Rašytojui ar menininkui toks atsitraukimas labai reikalingas, sakyčiau būtinas”, – sako P. Pukytė.
Menininkei svarbiau yra galimybė būti aplinkoje, kurioje tapatybės gali būti takios, kintančios, įgalinančios, o ne įkalinančios. Ji nėra linkusi prisirišti nei prie kultūrinių, nei prie literatūrinių ar meninių tradicijų – stilių, žanrų ir pan.
„Kita vertus – niekas neatsiranda iš niekur, kiekvienas kūrinys, kiekvienas meninis eksperimentas turi savo ištakas, priešistorę, kontekstą. Tuo labiau, kad mano kūryboje svarbu yra įvairios kultūrinės nuorodos, kontekstų perkeitimas bei naujų ryšių atsiradimas tarp įvairių rastų artefaktų, kuriuos naudoju: tekstų, objektų, istorijų ir taip toliau. Būtent tie nauji ryšiai ir konteksto perkėlimas sukuria pasakojimą mano knygose, naujas prasmes ir reikšmes mano vizualiojoje kūryboje, o juk nauja atsiranda tik santykyje su tuo kas sena, kas jau buvo. Dėl to mano tekstus gana sunku versti – tai nėra „globali“ literatūra. Mano kūrybos tikslas – įvairių mitų, klišių, stereotipų dekonstravimas ir kritika, o juk nuo netakios tapatybės iki stereotipinio, nelankstaus mąstymo – vienas žingsnis“, – sako P. Pukytė.
Laisvė ir jos nebuvimas
P. Pukytė rašo eksperimentinę literatūrą, dramaturgiją ir poeziją, naudodama įvairias apropriacijos ir perdirbimo strategijas. Jos kūrybai būdingas tragikomizmas, absurdas, satyra, intertekstualumas, įvairios žanrinės manipuliacijos. Jolanta Zabarskaitė pastebi, kad P. Pukytės „pasakojimas kuriamas ne tradicinio naratyvo pavidalu, o naudojant kalbos semantikos daugiaplaniškumą – tai nauja sinkretinė žodžio meno forma, kurios reikia šiuolaikiškai matančiam pasaulį skaitytojui.“
Rašytoja išleido keturias grožines knygas: „Jų papročiai“ (2005), „Netikras zuikis“ (2008), „Bedalis ir labdarys“ (2013), „Lubinas ir seradėlė“ (2021), sudarė konceptualius meninius leidinius „Paminklo (ne)galimybė“ (2018) ir „Paulina Pukytė. Kažkas yra“ (2021).
Ištraukos iš „Bedalio ir labdario“ įtrauktos į „Best European Fiction 2016“ („Geriausia Europos grožinė literatūra 2016“) antologiją, leidžiamą JAV ir Jungtinėje Karalystėje (Dalkey Archive Press). Pagal „Bedalį ir labdarį“ Vilniaus mažajame teatre pastatytas to paties pavadinimo spektaklis (režisierė Gabrielė Tuminaitė, 2015).
Naujojoje knygoje „Lubinas ir seradėlė“, pasitelkdama prasmės–beprasmybės– citatos–banalybės tarpusavio priklausomybę, P. Pukytė toliau tyrinėja sau artimas nesusikalbėjimo, žmogaus padėties absurdiškumo, kalbos ir civilizacijos byrėjimo, laisvės ir jos nebuvimo temas. Dialogų, pjesių ir eksperimentinių eilėraščių – „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų“ (Laima Kreivytė) – forma rašytoja kalba apie žmonių tarpusavio santykius ir moters (ypač moters kūrėjos) situaciją, veikiamus išankstinių nusistatymų, tradicijų ir stereotipų, mikro ir makro istorijos vingių. Svarbus šios knygos bruožas – intertekstualumas; joje naudojami ir perdirbami įvairūs jau egzistuojantys tekstai ir naratyvai.
Susitikimas su Paulina Pukyte vyks lapkričio 13 d., šeštadienį 15.00 Menų spaustuvės, Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Renginį ves menotyrininkė Laima Kreivytė.
Apie festivalį „Vilniaus lapai“
2016 m. startavęs festivalis „Vilniaus lapai” sulaukė didžiulio susidomėjimo – pilnų salių, žiniasklaidos dėmesio, jis spėjo įgyti literatūrinės bendruomenės pasitikėjimą. Festivalio nesužlugdė ir pernai netikėtai smogusi bei visą kultūros lauką suparalyžiavusi pandemija. Festivalį kartu su partneriais organizuoja Lietuvos skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Šiais metais – jau šeštasis kartas, kai literatūros gerbėjai susitiks su savo mėgstamais autoriais.