Ką reiškia kurti patirtinį spektaklį ir kodėl ant Pauliaus studijos sienų atsirado rašteliai su rodyklėmis, kokios priežastys atvedė prie egzistencialistų bei su kokiais iššūkiais susiduria dar vieną netikėtą teatro formatą išbandantis režisierius P. Markevičus? Apie viską atvirai ir tiesiai iš pirmų lūpų.
– Kada susidomėjai egzistencialistų filosofija ir jų propaguojamomis gyvenimo tiesomis? Kuo ir kodėl tave sužavėjo J. P. Sartras? Juk spektaklio pirminė idėja buvo remtis tik jo kūryba ir gyvenimo istorija.
– Turbūt egzistencinių klausimų gyvenime kyla anksčiau nei susipažįsti su egzistencialistais. Esminiai klausimai, prie kurių vis sugrįžtu, išlieka tie patys. Laikui bėgant keičiasi tik atsakymai į juos: kas aš esu, kas yra aplink mane ir ką galiu su tuo daryti.
J. P. Sartras man visada kėlė daugiau klaustukų nei žavesio. Pirmą kartą apie jį daugiau sužinojau 2016 m., kai kūriau monospektaklį „Alberai WRU“. Jame rėmiausi A. Kamiu biografija. Visgi skaitant apie Kamiu, daugelyje šaltinių dažnai išnirdavo Sartro pavardė. Taip mano galvoje atskirais fragmentais kūrėsi jo siluetas, papildantis banalų žinomą vaizdą apie Sartrą – Sutkaus fotografiją. Taigi su Sartru susipažinau domėdamasi Kamiu. Tokios žinios minčių žemėlapyje primena vaikišką užduočių knygelę „sujunk taškus“. Turėjau taškus, bet neturėjau visa jungiančios linijos. Tai buvo savotiškas pretekstas kada nors sugrįžti ir baigti šią „užduotį“.
Akyliau pradėjau analizuoti Sartro gyvenimo laikotarpį, jo biografiją, darbus, kurie atvedė iki XX a. vidurio Paryžiaus, kitų asmenybių. Spektaklyje atsirado daugiau istorinių asmenybių, kurių biografijomis remiamės kurdami visiškai autentišką pasaulį. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad „Café existans“ nėra dokumentinis spektaklis. Jis inspiruotas tam tikrų žmonių, istorijų, bet nepretenduoja į dokumentiką.
– Laisvės ir atsakomybės temos, autentiško gyvenimo paieškos, pasirinkimų neribotumas ir iš to kylantis nerimas – universalios temos tiek praėjusio amžiaus viduryje Paryžiuje, tiek 2024-aisiais Vilniuje. Kuo šie laikmečiai tau atrodo panašūs?
– Panašumų galima būtų vardinti iš tiesų stebėtinai daug. Pradedant mokslo pažanga, karo įtampa, baigiant socialiniu aktyvizmu, globalizmu. Išties įdomu ne vien, kaip kartojasi laikas, temos, istorinių įvykių atitikmenys, tačiau kaip juose išlieka žmogus. Kaip šie įvykiai keičia žmones, jie griūva, dūžta, bando save surinkti iš šukių ir vėl atsistoti ant kojų. Tai labai įdomus procesas. Įdomus, nes jis yra ir amžinas, ir labai kasdieniškas – kiekvieną dieną mes statome save, dūžtame ir vėl bandome iš naujo. Žmogus yra pastoviausias nepastovumas.
– Apie ką yra „Café existans“?
– „Café existans“ – tai spektaklis apie žmogaus paslankumą, troškimo ar užsispyrimo tvirtumą, apie aplinkos nepastovumą, apie visa tai, ką vadiname gyvenimu. O kas tai? Tikriausiai troškimas mylėti, būti mylimiems, suprastiems ir priimtiems.
Šis spektaklis – lyg sustabdyta akimirka. Man asmeniškai gyvenimas yra kažko didesnio dalis – tarsi būdami gyvi žemėje mes esame tik sustoję kavinėje pailsėti, kaip kad sustojame pailsėti keliaudami. Lygiai taip pat trumpam sustoję yra „Café existans“ spektaklio veikėjai. Kiekvienas savo gyvenimo kelionės stotelėje išgyvena individualius virsmus.
– Kas tave įkvėpė kuriant spektaklio pjesę?
– Pjesės kūrimas yra įtemptas, kasdienis darbas, o tai man mažai asocijuojasi su įkvėpimu. Įkvėpimas mane aplanko labai retai. Jis užklumpa nejučia. Aš nežinau, ar galima iš jo semtis. Labai norėčiau, kad būtų galima atsukti įkvėpimą kaip šiltą vandenį duše. Deja, taip nėra.
Turiu prisipažinti, kad nesijaučiu pjesių rašytoju. Rašyti pjesę privertė aplinkybės ir noras pačiam perteikti mintis. Dar nežinau, ar žodžiai tam yra tinkamiausia priemonė. Spektaklyje veikia istorinių asmenybių prototipai, pats spektaklio veiksmas yra įkvėptas realaus laikotarpio. Taigi reikėjo susipažinti su daug ir įvairios medžiagos. Po mažą grūdelį fiksuoti, kas yra įdomu, ir iš viso to bandyti sudėlioti naują pasaulį. Knygos, muzika, filmai, nuotraukos – viską teko analizuoti kūrybinio proceso metu. Kažkuria prasme tai primena archeologiją, kažkuria prasme – astronomiją. Faktas vienas – norėdamas pasirinkti tinkamus žodžius, turi nueiti ilgą kelią.
– Kurdami spektaklį su komanda aktyviai konsultavotės su patirtinio teatro užsienyje kūrėjais. Kas jus konsultavo bei kokių įžvalgų pasisėmėte?
– Taip, buvome nuvykę į Jungtinę Karalystę, kur susipažinome su šios teatro formos pionieriais „Les Enfants Terribles“ komanda. Jie gilinasi į patirtinį teatrą daugiau nei dvidešimt metų. Juos supažindinome su savo spektaklio idėja, sulaukėme labai šilto palaikymo ir itin atviro pasidalinimo patirtimi, įžvalgomis. Turėjome galimybę pamatyti jų teatro užkulisius, vidinius procesus. Palaikome glaudų ryšį ir toliau. Ši patirtis yra labai reikšminga. Manau, ji bus naudinga tiek šiame darbe, tiek kituose ateities projektuose.
– Gal gali plačiau pristatyti kitus spektaklio veikėjus ir juos įkūnijančius aktorius?
– Spektaklyje veikia aštuoni veikėjai. Visi jie yra sukurti remiantis realiomis asmenybėmis. Tai rašytojai, filosofai, dailininkai, dizaineriai, socialiniai aktyvistai ir scenos veikėjai. Visi jie yra prancūzai, gyvenę panašiu laikotarpiu. Visgi jų atskleisti nenoriu, lai šis detektyvas lieka žiūrovui, jei jam to norėtųsi. Neturiu tikslo sukurti tikrų asmenybių portretų – tokiu atveju kiekvienam reikėtų atskiro spektaklio tiek dėl biografijų žavesio, tiek dėl aktorių talento. Sukurti spektaklio veikėjai yra panašūs į realias asmenybes, bet jie visi yra autentiški veikėjai. Juos genialiai kuria nuostabi, skirtingų kartų ir teatro mokyklų aktorių komanda: Jolanta Dapkūnaitė, Vytautas Kaniušonis, Indrė Patkauskaitė, Šarūnas Datenis, Vygandas Vadeiša, Viktorija Žukauskaitė, Karolis Norvilas ir Aistė Lasytė. Esu sužavėtas, kaip talentingi aktoriai, daugelis kurių drauge dirba pirmą kartą, taip greitai ir tiksliai pagauna savo personažų esmę. Labai gera liudyti jų kūrybą. Spektaklyje daug choreografijos, skamba autorinės dainos, tai iš aktorių reikalauja didelio indėlio ir įvairių sugebėjimų.
– Spektaklis vyksta neįprastoje erdvėje – kavinėje. Iš vienos pusės tai sukelia artumo jausmą egzistencialistams, lyg jie susitiktų vienoje iš kavinių ir vystytų filosofinius pokalbius prie taurės. Atrodo, kad pati tema diktuoja formą. Visgi išeiti iš teatro ribų dar gali būti iššūkis. Kuo skiriasi spektaklio statymo procesas ne teatrinėje erdvėje? Kodėl nusprendei, kad jis vyks kavinėje? Kokie lūkesčiai yra keliami spektaklio scenografijai, šviesoms, kitai kūrybinei komandai?
– Mūsų atveju didžiausias iššūkis yra ne darbas netradicinėje erdvėje, bet įsiliejimas į ją. Mūsų tikslas nėra sukurti teatrą ten, kur jo nėra. Mūsų tikslas yra įsiskverbti į esamos kavinės realybę ir ją perprogramuoti. Tai iš esmės yra skirtingi uždaviniai. Mes negalime atsinešti tam tikrų dalykų, kurie veikia teatre, ir tikėtis, kad jie veiks visiškai tam nepritaikytoje erdvėje. Jie taps svetimkūniais. Mūsų tikslas – įsiskverbti į esamą realybę ir joje kurti naują spektaklio tikrovę. Norime taip įtraukti žiūrovą, kad jis šia sukurta spektaklio tikrove patikėtų kaip tikru pasauliu. Manau, tai, ką mes darome, yra artimiau kinui, žiūrovas čia tampa aktoriumi. Todėl visa, kas yra aplink jį, yra iki detalių sukurta lyg tai būtų tikras pasaulis.
Beje, galvojant apie „Opera Social House“ kavinę, kaip konkrečią spektaklio vietą, reikėtų paminėti, kad ši vieta turi unikalią istoriją tiek architektūriškai, tiek kultūriškai. Pastatas, kuriame veikia kavinė, atsirado kaip ansamblio dalis kartu su Operos ir baleto teatru. Ilgą laiką čia gyveno to teatro kūrėjai, artistai, solistai, kompozitoriai, dailininkai, veikė pirčių kompleksas, bazavosi gydytojai-specialistai. Pirmame aukšte veikė kavinė, kurioje rinkosi ne tik to laiko šviesuomenė, garbingi miesto svečiai, bet ir nusikaltėliai. Visai kaip mūsų spektaklyje. Tad žiūrovui pakliūti į tokią erdvę – išskirtinė proga tapti ne tik liudininku, bet ir istorijos dalimi.
– Spektaklio „Café existans“ veiksmas vyksta keliose erdvėse vienu metu. Žiūrovas gali pasirinkti, kurioje erdvėje likti ilgiau ir taip susikurti autentišką patirtį. Kaskart vis kitaip pasirenkant galima pamatyti kitokią spektaklio versiją. Matyt, labai sudėtinga sukurti pjesę su keletu scenarijų vienu metu. Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant tokį kūrinį?
– Tai tikrai neįprasta, tačiau labai įdomu. Kurdamas tokiu būdu, turi galvoti, kas tuo metu vyksta už sienos, koridoriuje, kitose erdvėse, kaip erdvės papildo viena kitą. Vienu etapu mano studijos sienos buvo panašios į kadrą iš filmo apie detektyvų biurą. Ant sienų daugybė raštelių, nuotraukų ir jas jungiančių rodyklių. Įdomiausias iššūkis, matyt, ir yra suvaldyti visas erdves, kuriose veiksmas vyksta vienu metu, taip pat per jas perpinti herojų linijas, siužetą. Tarsi kurtum kelis spektaklius vienu metu. O kurį pasirinks žiūrovas – nežinai.
– Ar tai, kad spektaklis yra patyriminis, keitė jo repeticijų procesą? Kuo jis buvo kitoks? Ar spektaklis kito repeticijų metu?
– Daugiau netradicinio darbo buvo iki repeticijų, kai išbandėme įvairius scenarijus tiek su pačia pjese, tiek su technologiniais sprendimais, žmonių judėjimu, jų srautais. Daugiau darbo buvo atrandant veikiantį modelį, kurį verta bandyti repeticijose. O jose, žinoma, vyksta tikroji kūryba, tikrasis spektaklio statymas.
Jei ateini į repeticiją ir tau atrodo, kad viską žinai, tai geriau iš karto eik namo. Aktoriai į kiekvieną repeticiją atneša vis po naują dvasios sluoksnį, o su juo keičiasi ir bendra spektaklio atmosfera, pakliūni į tokias situacijas, kurių nežinojai egzistuojant. Repeticijos yra ypatinga spektaklio kūrimo proceso dalis. Jose nesvarbu, kas buvo vakar, nes to jau nebėra. Kasdien turi kurti gyvai, prisitaikyti prie įvairių dalykų. Repeticijose lūžta fizikiniai dėsniai, pradeda vertis tai, kas nepaklūsta įprastoms taisyklėms. Repeticijos yra magiškas laikotarpis, kada įvyksta teatro stebuklas arba jis yra prarandamas. Pačios repeticijos priklauso ne tiek nuo formato, kiek nuo medžiagos, temų ir žmonių, kurie dirba.
– Esi sakęs, kad tau patinka klausytis istorijų, patinka žmonės, kurie moka pasakoti istorijas, todėl ir susižavėjai teatru. Esi ir aktorius, ir režisierius. Šįkart statai spektaklį, kuriam pats sukūrei pjesę. Kuri pozicija tau labiau patinka ar yra artimesnė: aktoriaus, rešisieriaus, scenarijaus autoriaus?
– Režisieriaus. Man labiausiai patinka dirbti aikštelėje, ruoštis repeticijoms, ieškoti sprendimų. Jei gerai skaičiuoju, „Café existans“ yra penktas darbas, kurį statau pagal savo scenarijų. Nors savęs rašytoju tikrai nelaikau. Rašymas yra visai kitas užsiėmimas nei tai, ką aš darau.
– Kaip keičiasi tavo, kaip kūrėjo, nagrinėjamos temos laikui bėgant? Esi 2 metukų Leono tėtis. Kaip tėvystė užaugino ir pakeitė tave, kaip kūrėją ir menininką?
– Temos išlikusios tos pačios kaip buvo pradžioje. Keičiasi kažkas aplink, bet centre išlieka žmogus. Nežinau, ar temos keičiasi iš esmės susilaukus vaiko. Nors naujos informacijos daug gauni. Keičiasi jautrumas, jis labai padidėja. Pasaulis sustoja atsiradus vaikui. Visa, kas anksčiau atrodė svarbu, netenka prasmės. Prasmių mokiniesi iš naujo augdamas su vaiku.
– Kokie vėjai šiuo metu tavo gyvenime vyrauja, kad jie nunešė prie egzistencialistų ir jų filosofijos?
– Gerai, jei žmogaus gyvenime vyrauja vėjai, yra į ką bures atremt. Liūdniau, kai vėjų nebelieka… O mano horizonte – noras būti geresniu žmogumi. Manau, kad egzistencializmas yra apie tai. Kaip aplink save ir po savęs palikti šviesą kitiems.
– Jau daugiau nei 2 metus gyvename aktyvaus karo Ukrainoje nuotaikomis. Kaip politiniai kontekstai veikia tavo kūrybą?
– Žinoma tai persmelkia kiaurai. Iš dalies tai, kas vyksta Ukrainoje, ir atvedė prie noro permąstyti, kokiame pasaulyje mes gyvename, atsigręžti į egzistencinius pradus. Nes daug dalykų, kurie vyksta, yra tiesiog nesuvokiami, nenori su jais susitaikyti ir nerandi jiems jokio paaiškinimo.
– Ko palinkėtum šio spektaklio žiūrovui? Kokią žinutę norėtum, kad jis išsineštų iš spektaklio?
– Nieko nereikia daryti, linkiu atsipalaiduoti. Spektaklyje daug galimybių susikurti individualų scenarijų, individualią veiksmų ir minčių seką, individualią patirtį. Aš tikiuosi, kad žmogus ras tai, ko ieško. Taigi aš galiu ir palinkėti kiekvienam rasti tai, ko ieško. Jei ne spektaklyje, tai gyvenime. Pats ieškojimas gali būti tikslas. Linkiu to nepamiršti.
Apie spektaklį „Café existans“ P. Markevičius taip pat pasakojo Delfi laidoje „ARTimai“, kurios įrašą galite rasti čia.
Spektaklio „Café existans“ premjera įvyks gegužės 29 ir 31 d. kavinėje „Opera Social House“ (Lelevelio g. 4). Ir nors bilietų į gegužės mėn. spektaklius nėra, šiuo metu jau galima įsigyti bilietus į spektaklius rudenį. Rudens datos ir bilietai čia.
„Café existans“ režisierius ir dramaturgas – Paulius Markevičius, aktoriai: Jolanta Dapkūnaitė, Indrė Patkauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Vygandas Vadeiša, Aistė Lasytė, Karolis Norvilas, Viktorija Žukauskaitė, Šarūnas Datenis. Scenografė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumai – Fausta Naujalė, grimo dailė – Karolina Rukšnaitytė, muzika – Jonas Narbutas, šviesos – Julius Kuršys, judesys – Greta Grinevičiūtė, režisieriaus asistentė – Justina Biekšaitė, dramaturgijos konsultantė – Marija Kavtaradzė.
