– Ar mėgstate skaityti eilėraščius būdamas vienas ir kaip – tyliai ar garsiai?
– Be abejo, mėgstu, nors ne visus... Jei nemėgčiau, tai ir neskaityčiau žmonėms. Net kai ruošiuosi poezijos programoms, aplanko nuostabių atradimų, todėl pasiruošimo laikas man ne mažiau svarbus, nei išėjimas į sceną. Ir kai repetuoju ne vienas – su muzikantais ar garso režisiere –išryškėja tokių dalykų, kuriuos norėtųsi perteikti ir viešumoj, bet atsistojus prieš žiūrovus būna kaip nors kitaip – kartais blogiau, kartais gal net ir geriau, bet niekada – vienodai ar taip pat.
Prieš imdamasis skaitymo paprastai nuodugniau pasidomiu konkretaus poeto biografija, jo kūrybos ar gyvenamo laiko kontekstu. Nors geras eilėraštis paveikus nepaisant to, kuriame amžiuje yra sukurtas. Žinoma, kalbu ne vien apie lietuvių poetus. O šiaip namuose poeziją sau skaitau tyliai – taip pirmąkart atsirenku tekstus. Tyloje bandau įsiklausyti, kurie pirmiausia „pagauna“. Į kitą etapą papuola kokia nors dalis knygos eilėraščių, tada dar kartą juos skaitau ir toliau sijoju. Po to darau kelių dienų pauzę ir grįžtu prie atrinktųjų, vėl ieškau niuansų, skaitau – kartais jau ir pusbalsiu – kol lieka saujelė. Svarbiausia man – suvokti, ką jie man kalba, ar galiu balsu perteikti klausytojui daugiau, negu tik gražiai perskaityti. Aišku, yra ir gerokai daugiau kriterijų, bet šie galbūt pagrindiniai.
– Turite bendraminčių, mėgstančių poeziją, tarp kolegų, bičiulių, artimųjų?
– Iš artimųjų rato kiek dažniau padiskutuojame su tėte. Kalbant apie bičiulius ar kolegas, galbūt mėgstančiųjų poeziją yra ne tiek ir mažai, bet tokių, su kuriais plačiau pasikalbėtume apie tekstus, o juo labiau, apie poezijos skaitymą, – vos keli. Tačiau su tais, su kuriais kalbamės, analizuojame giliai, ir šių žmonių nuomonė man be galo brangi, vertinga. Nors labai artimai kitų sričių menininkų daug nepažįstu, bet visada įdomu su jais pasidalinti mintimis apie tam tikras kūrybines subtilybes. Tarp tų, su kuriais dažniau šnekamės, yra keli poetai bei muzikantai, bet maloniai nustebina ir kai susidomėjimą išreiškia žmonės, nesusiję su menu. Galima sakyti, kad poezijos yra jų širdyje. Beje, esu sutikęs žmonių, kurie susidarę neigiamą įspūdį apie poeziją dėl kokio nors vieno netinkamo susidūrimo su ja, bet būna ir atvirkščiai – kai vienas susitikimas su tekstu taip žmogų paveikia, kad poezija jį lydi visą gyvenimą. Labai įdomūs virsmai... Šiaip neskaitau poezijos bet kur, bet kam ir bet kada – tai irgi turi pajusti, daug ką įvertinti.
– Kada ir kaip kilo mintis poeziją skaityti publikai?
– Buvau viso labo septintokas, kai atsivertęs nuostabiai iliustruotą poeto Vytauto Mačernio knygą „Po ūkanotu nežinios dangum“ pagalvojau, kad tokia poezija norėčiau pasidalyti su kitais. Nors, turiu pripažinti, kad po šio pasvarstymo praėjo treji metai, kol ryžausi viešai skaityti V. Mačernį. Dabar galvoju, kad greičiausiai taip nutiko iš tam tikros savisaugos. Man labai pasisekė, kad jau vaikystėje besimokydamas Panevėžyje sutikau išmintingas asmenybes. Pagrindinį kelią į viešą poezijos skaitymą man praskynė Gita Gelažytė, vėliau turėjau puikią literatūros mokytoją Danutę Ašerienę. Bet aš jų taktiką būčiau labiau linkęs vadinti ne pedagogika, o prasmės ir raiškos ieškojimu, neįsipatoginant vidutiniškume. Drįsčiau sakyti, kad jau tuometis ruošimasis renginiams ar konkursams neretai buvo net nemoksleiviškai gilus kūrybinis laikas, padovanojęs ne tik daug šviesių akimirkų, susitikimų, bet ir dramatiškų pamokų, pravertusių kitose tolesnio gyvenimo situacijose.
Tikriausiai rimtesnis apsisprendimas, kad reikia žengti šituo keliu, įvyko dešimtoje klasėje. Dalyvavau regioniniame skaitovų konkurse, kurio vertinimo komisijos pirmininkas buvo aktorius Donatas Banionis, vienas iš paskutinių žinomų žmonių, paskutinįkart mačiusių V. Mačernį prieš poeto žūtį. Vaikai visada mėgo šio kūrėjo eilėraščius, tad ir tame konkurse iš daugiau kaip 30 dalyvių mes kokie penki pasirinkome skaityti būtent V. Mačernį. Renginio pabaigoje prieš skelbdamas rezultatus, D. Banionis pasakė: „Nežinote, koks šviesulys buvo V. Mačernis, ir nedrįskite bet kas jo skaityti.“ Pagalvojau, kad viskas – mes, tie penki skaitovai, galime keliauti namo. Tačiau man nusišypsojo laimė tapti laureatu ir D. Banionis sveikindamas ištarė, kad aš turėčiau toliau skaityti V. Mačernį. Yra likusi laikraščio nuotrauka, kurioje užfiksuota ši akimirka. Man tai buvo padrąsinimas.
– Tai buvo labai rimtas įvertinimas.
– Tuo metu ypatingai. Nors ir dabar būtų svarbus, juolab, kad D. Banionis pats skaitė, buvo tarptautinių vertinimo komisijų narys, režisieriaus J. Miltinio mokinys, girdėjęs daugybę skaitančiųjų įvairiausius tekstus. Ryškiai prisimenu ir aktoriaus Rudolfo Jansono be galo nuoširdžiai išreikštą palankumą po vieno konkurso... Atminty skamba ir jo įspūdingu balsu nuostabiai perskaitytas eilėraštis.
– Kada parengėte pirmąsias programas, su kuriomis pradėjote keliauti po Lietuvą ir susitikinėti su poezijos klausytojais?
– Kalbant apie programas, palyginti ne taip ir seniai, maždaug prieš penkerius metus. Bet dar iki programų be žemininkų dažniau paskaitydavau A. Baltakio, R. Graibaus, M. Tomonio, J. Jakšto, K. Inčiūros, A. Grybausko ir po keletą eilėraščių iš kitų poetų rinkinių. Skaitymų pauzė susidarė per studijas ir šiek tiek po jų, nes aktyviai šokau ansamblyje, apie porą metų dainavau mišriame chore, buvo kitų darbų ir reikalų. Buvau pasiilgęs skaitymų ir pirmąją visą programą, kurią paįvairino pianistės Simonos Zbarauskaitės atliekama muzika, sudariau tik iš poetės Liūnės Sutemos eilėraščių. Tai turbūt vienintelė moteris, kurios tiek daug tekstų skaičiau viešai (šypsosi). Jos poezija labai tiršta, sudėtinga, dažnai tamsi, o ir išmokti atmintinai pusantros valandos – nemenkas iššūkis, bet gylis ir minčių srovė neišpasakyta.
Vėliau prasidėjo kelionė su poetais žemininkais... Nors vargu, ar būčiau priėjęs iki didelės programos, jeigu ne poetė Elvyra Pažemeckaitė, patikėjusi man rengti vakarą, skirtą poeto Kazio Bradūno šimtmečiui. Beje, pažintis su E. Pažemeckaite – dar viena sunkiai žodžiais įvardinama dovana, kaip, beje, ir jos sodrus poetinis žodis, turtingas vidinis pasaulis. Pasikalbėję nutarėme, kad parengsiu skaitymus, skirtus visiems poetams žemininkams, nes K. Bradūnas buvo pagrindinis antologijos „Žemė“ iniciatorius. Tad iki poeto jubiliejaus paruošiau programą ir parašiau savo pirmuosius literatūrinius laiškus, kuriuos įkvėpė šios kūrėjų kartos poezija.
– O kai parašėte daugiau laiškų, galiausiai juos sudėjote į knygą „Laiškai Sodininkui“? Priminkite: kada išleista, apie ką ji ir kodėl laiškai?
– Tiesiog ši forma visados man buvo labai artima. Pirmiausiai buvo keturi laiškai, skirti tik renginiams, kurių po truputį daugėjo, kol galiausiai išėjo metų ciklas – 12 laiškų. Visi laiškai į knygą sugulė 2019 metais. Mane labai patraukė toje išeivių antologijoje vyraujanti filosofija, kad mąstyti apie žemę reiškia mąstyti ir apie žmogaus būtį su jo darbu, poilsiu, ilgesiu ir svajonėmis. Kadangi pats vaikystėje daug laiko praleidau dideliame vienkiemyje (ir dabar ten dažnai važiuoju), tokia pasaulėžiūra man labai artima. O mano knygos Sodininkas, kuriam parašyti laiškai, yra menamas - palieku skaitytojui pačiam įsivardinti, ar Jis yra antrasis „aš“, ar mokytojas, gal draugas, net Dievas. Nesiekiau autobiografiškumo, nors kai kurie dalykai sietini su mano gyvenimo tam tikromis akimirkomis. Knygos herojus laiškus Sodininkui rašo kas mėnesį. Skaitytojas iš teksto gali pajusti, kad rašantysis gauna atsakymus į savo laiškus. Tačiau pačių atsakymų knygoje nėra, jie, kaip ir pats Sodininkas, - tik nuspėjami. Pusę metų laiškai rašomi tarsi iki jų susitikimo, o kitą pusę – po to. „Laiškai Sodininkui“ yra poetine proza parašyta knyga.
Anksčiau, kai buvau ansamblio šokėjas, per maždaug 20 metų su gastrolėmis teko aplankyti nemažai pasaulio. Dažniausiai apsistodavome miestuose ar miesteliuose, ir kuo daugiau tekdavo bendrauti su žmonėmis, tuo labiau aiškėdavo, kokia brangi jiems yra žemė. Net ir tiesiogine prasme, turint galvoje, kad daug kur svetur teritorijos tankiau apgyvendintos. Mačiau laimingas užsieniečių akis ir kai jie lankėsi Lietuvoje, mūsų sodyboje: kaip jie žavėjosi žeme, miškais, kaip traukė gaivų orą, vaikai be jokios baimės net varles ir vabaliukus gaudė... Taigi ne veltui žemės likimas yra didžiausias iššūkis ne tik pasaulio galiūnams, bet ir kiekvienam iš mūsų.
– Kiek dažnai keliaujate su poezijos skaitymo programomis?
– Kelionės nėra dažnos. Abejoju, ar iš viso galėtų būti tokios. Iš kasdienio lėkimo – žurnalistikos - reikia persiorientuoti ir pasinerti į begalybę - poeziją. Nėra mygtuko, kad galėtum iškart šokti nuo vienos prie kitos. Pagrindinė mano veikla yra žurnalistika, o dar koncentruočiau sakant, - žinios. Įdomus darbas, labai įtraukiantis, nes be galo intensyvus ir vis dar greitėjantis tiek dėl naujienų srautų, tiek dėl techninių pokyčių – kai kurie žmonės pradeda Lietuvos radiją žiūrėti internete ar televizijoje, nebeapsiriboja tik klausymu. Bet radijas savo esme man patinka: kažkoks jis visada energingas, jaukus, kaskart apie šią dieną, akimirką, kaip oras.
– Esate radijo žurnalistas. Kaip sekasi derinti tokias skirtingas veiklas, kaip žurnalistika ir poezija?
– Kolegos sako, kad mane pažįsta vienokį – žiniose, kitokį – per poezijos skaitymus, dar kitokį – gyvenime. Pagalvojau, kad gal mažiausiai pažįsta mane kaip šokėją – siautulingą. Tada pats svarstau: kas esi, Pauliau?
– Net keturios savęs išraiškos?
– Taip išeina (juokiasi). Tikrai. Nors šokio pastaruoju metu mažiausiai.
– Jei šokis yra siautulys, kaip apibūdintumėte kitas sritis?
– Poezija man yra rimtis, įsiklausymas. Žurnalistika – naujienos, faktai. Ir viskas reikalinga.
– Kaip sumanėte išleisti kompaktinę plokštelę „Suėjus prie žemės ribos“, kodėl poeziją – ir viešai skaitomą, ir ne – nusprendėte įrašyti?
– Prieš porą metų Dzūkijoje labai gražiai minėjome poeto ir žurnalisto Vinco Kazoko 100-ąsias metines. Teko skaityti jo poeziją, buvo atvažiavusi poeto dukra su draugais iš Australijos. Ir bevažiuojant namo asociacijos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas tarstelėjo, kodėl gi neišleidus mano įskaitytos žemininkų poezijos plokštelės, pasisiūlė imtis šio darbo. Taip ir prasidėjo. Nors ir pats jau kurį laiką turėjau minčių apie tam tikrą apčiuopiamą kūrybinį rezultatą – norėjosi padaryti dovaną žmonėms, kurie ateina į vakarus, kartu pakviesti susipažinti tuos, kurie galbūt niekada nėra klausęsi mano skaitomų tekstų. Bet tikriausiai maloniausia tai, kad į pirmąjį mano įskaitytą kompaktinį diską pavyko įtraukti labai man brangių poetų kūrybą. Aš taip sakau: jeigu milžiniškam šurmuly nors vieno autoriaus tekstai, tegul ir vienas tekstas, pasiliks kiek ilgiau klausytojo dūšioj – mano tikslas bus pasiektas. Esu dėkingas asociacijai LATGA už dalinę finansinę paramą.
– Tad plokštelėje skamba žemininkų kartos poetų eilėraščiai – Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nyka-Niliūno, Henriko Nagio ir Vytauto Mačernio. Kaip atrinkote eilėraščius įrašams? Kiek laiko dirbote prie įrašų ir ar tekdavo daryti po keletą dublių?
– Eilėraščius atrinkau, norėdamas parodyti kiekvieno iš šių poetų panašumus ir skirtumus. Beje, sulaukiau siurprizo. Tuo metu, kai pradėjau įrašinėti plokštelę, vienam knygynėlyje radau 1951 metais Los Andžele išleistą antologiją „Žemė“. Šiaip jau Lietuvoje jos niekur neberasi, o štai dovana... Kai kurie skirtingų poetų eilėraščiai, atidžiai jų klausantis, gali pasirodyti net giminingi. Plokštelei rinkau eilėraščius taip, kad jų autoriai tarsi ir kalbėtųsi tarpusavyje, bet poetų charakteriai ir nuotaikos subtiliai atsispindėtų skaityme. Įrašinėdami dublių darėme nedaug. Norėjome palikti natūralumo.
– Turbūt panašiai, kaip būna dailėje. Tapant netyčia nutekėję dažai gali tapti įdomiu paveikslo akcentu. Koks buvo jausmas, kai pirmą kartą klausėte įrašus?
– Klausymasis savęs visados kitoks, negu kito skaitovo. Apskritai esu savikritiškas. Būna, kartą paklausau – atrodo, kad negerai, kitą kartą apie tą patį įrašą jau galvoju, kad gal ir visai neblogai. Priklauso nuo nuotaikos bei kitų įvairių dalykų. Štai prisiminiau savo šokių vadovę šviesaus atminimo Tamarą Kalibataitę. Kai per repeticiją vienas šokėjas bandė paaiškinti, kaip jis tobulai parodė tam tikrą etiudą, vadovė sakė, kad menininkui toks mąstymas pražūtingas ir kad iš esmės jis turėtų baigti karjerą. Taigi dabar galvoju, kad ir apie skaitymą, ir apie bet kurią veiklą galima sakyti tą patį – žmogus negali pasiekti tobulumo, jis gali tik tobulėti. Galų gale, visa žemininkų kūryba apie kelionę tobulėjimo, sielos skaidrėjimo link.
– Prie įrašytų eilėraščių skamba ir muzikinis fonas – kodėl jis lydi poeziją tiek kompaktinėje plokštelėje, tiek programose?
– Pirmiausia eilėraščius skaitau sau tyloje, išmokstu, bandydamas išgryninti akcentus, tada taikau muziką. Žmonėms nėra lengva valandą ar pusantros susikoncentruoti klausantis grynos poezijos, todėl tekstams, žinoma, pagrindinis dėmesys, o muzika tiesiog paryškina eilėraščiuose esančias prasmes. Be galo džiaugiuosi, kad rengdamas šį diską atradau puikių jaunų kompozitorių muziką, kurios skambesys atitinka mano viziją, kokioje atmosferoje turėtų atsiskleisti vienas ar kitas tekstas. Labai gera, kad šie žmonės taip mielai sutiko leisti man panaudoti jų muzikos kūrinius. O kai visą tai sujungė garso režisierė Sonata Jadevičienė – išėjo valandos poetinė kelionė, kurią albumo viršelyje nuostabiai atspindėjo dailininkė Agnė Lasinskienė.
– Skaitote poeziją, parašėte laiškus… Gal ir pats kuriate eilėraščius?
– Ne. Eilėraščių nekuriu. Laiškai, kaip minėjau, – poetinė proza.
– Ką dar patinka veikti laisvalaikiu be poezijos? Kaip supratau, patinka gamta?
– Taip. Vis traukiu į prosenelių sodybą. Dabar atnaujintame name gyvena tėvai. Didelis sodas, miškas, platus upės slėnis. Turime daržą, taigi žalumynų ir grybų netrūkstame. Darbas sodyboje yra ir savotiškas atsipalaidavimas nuo miestietiškos rutinos. Man tai kelia džiaugsmą. O Vilniuje kartais skaitau knygas, kartais norisi kokio nors filmo. Būna, kad ilgesnį laiką klausausi įvairių stilių muzikos. Aišku, susitinkame su draugais, pasisvečiuojame vieni pas kitus, aplankau parodą. Į renginius keliauju nedažnai, nes po darbo žiniose nespėju. Rytais mėgstu pajudėti, aišku, jeigu nereikia keltis į darbą 4–5 valandą (šypsosi) arba tik auštant grįžti iš jo. Nors pastaruoju metu laisvalaikiui laiko nedaug, tolimų kelionių ir pramogų mažiau – vis labiau orientuojuosi į tai, ką šią akimirką privalau daryti. Tada sielai ramu, o tai – esmė.
Gruodžio 14 dieną P. Širono kompaktinė plokštelė „Suėjus prie žemės ribos“, kurioje skaitomi penkių žemininkų kartos poetų Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio ir Vytauto Mačernio eilėraščiai, bus pristatyta Rašytojų klube, Vilniuje.