Paulius Tamolė: pasakos – geriausias būdas su vaikais kalbėti apie sudėtingus dalykus

Nors pasakos „Sniego karalienė“ pavadinime tarsi užkoduota sąsaja su žiema, režisierius Paulius Tamolė ragina tai pamiršti. Pasak jo, Hanso Kristiano Anderseno kūrybai nėra netinkamo laiko. Puikiai žinomas kūrinys režisierių įkvėpė nagrinėti sudėtingas temas – santykių atšalimą, susvetimėjimą – ir kalbėti apie tai tiek su vaikais, tiek su suaugusiais be taip dažnai pasitaikančio dirbtinumo.

Apie rugpjūčio 6 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyksiančią „Sniego karalienės“ premjerą, pranešime žiniasklaidai pasakoja P. Tamolė.

– Kuo aktorių, šokėją, režisierių patraukė pasakos?

– Turbūt reikėtų prisipažinti, kad mane labiausiai patraukė pats istorijų pasakojimo metodas. Galima pasakoti savo istoriją, galima pasakoti pasakos istoriją. Užmegzti ryšį su auditorija galima abiem atvejais, tačiau lengviau, kai istorija jau šiek tiek pažįstama. Šokėjo, aktoriaus patirtis, manau, pasitarnaus įtaigumui.

– Ar pats užaugote su pasakomis? Kas Jums jas sekė?

– Žinoma, vaikystėje prieš miegą mane lydėdavo pasakos, sekamos mano močiutės. Nors man dažnai būdavo įdomiausios istorijos iš senų laikų, iš jos asmeninės patirties: apie „smetonišką“ Lietuvą, Lietuvos okupaciją, vokiečių ir rusų kareivius, pasirodžiusius Lietuvoje, tremtį, lauko darbus bei daug daug kitų dalykų. Prisimenu, kaip prašydavau jos: „Močiut, papasakok, apie ką tu nusimanai.“ Tai formavo mano pasaulėvaizdį ir skiepijo pirmąsias vertybes.

– Ar prisimenate mėgstamiausią vaikystės pasaką?

– „Lazda duok“ – tai pasaka apie neturtingą berniuką, kuris išeina į pasaulį darbuotis, o kaip atlygį gauna stalelį, avinėlį ir lazdą. Kai pirmuosius du daiktus nedorėliai iš jo atima, berniukas pasinaudojęs lazdos stebuklingomis galiomis, susigrąžina viską, kas priklausė. Lazda šeimininko paprašyta, kuldavo piktavalius, tada slapčia džiaugdavausi, kad teisybė nugali.

– Ar dažnai susiduriate su žmonių susvetimėjimu? Ar manote, kad tai persiduoda ir vaikams?

– Tas mūsų susvetimėjimas yra pasekmė, todėl reikia suprasti jos priežastis. Buvome okupuoti, penkiasdešimt metų mūsų tarpe veikė KGB struktūros ir viešai reikšti nuomonę nebuvo naudinga nei tau, nei tavo artimiesiems, jau nekalbu, kad turėjai visada pasverti, ką sakai. Prisimenant dar ankstesnį laikotarpį, carinė valdžia šeimininkavo Lietuvoje. Žodis pasiekdavo mus slapta, knygnešių pagalba arba mamos užantyje prie verpimo ratelio. Dar ankstesniais laikais – Abiejų Tautų Respubliką, kur viešai girdėdavome lenkų kalbą. Taigi grįžkime į šias dienas, apsikaustykime kantrybe ir imkimės formuoti viešo ir laisvo žodžio kultūrą Lietuvoje. Pasakos tam labai tinka.

– „Sniego Karalienę“ turbūt girdėjote ir vaikystėje. Kaip ši pasaka Jums skamba dabar – žmogui, turinčiam tam tikrą žinių ir patirties bagažą?

– Faktas, kad girdėjau „Sniego Karalienę“ vaikystėje, tik klausimas, kurią versiją? Arba pasakysiu kitaip – visada galvojau, kad girdėjau šią pasaką, kol į mano rankas nepakliuvo originalus jos vertimas iš danų kalbos. Ir tada lyg mažas vaikas, viduje sušukau „oho, tai turi išgirsti visi – tiek maži, tiek dideli“. Tai yra pasaka apie žmogaus vidinį pasaulį, apie šaltį ir karštį jo širdyje, dvasioje, apie žmogaus augimą, ypatingai vidinio pasaulio.

– Ar sekate pasakas savo vaikams? Kokios jų mėgstamiausios?

– Kiekviena mūsų diena yra palydima pasakos. Dažniausiai skaitomos: „Trys paršeliai“, „Mumiai Troliai“, „Skruzdėliukas Nežiniukas“, „Kur gyvena pabaisos“ ir daugelis kitų. Įprastai vieną pasaką skaitome kelias savaites arba mėnesius, tada pasirenkama nauja. O jeigu seku, tai seku tas tris pasakas, kurios yra palydimos piešiniais arba iliustravimo ant nugaros. Tai toks vizualizuotas masažiukas – pats tas prieš miegą.

– Viename interviu sakėte, kad pasakojimo kultūra Lietuvoje apmirusi. Kaip manote, ar įmanoma ją atgaivinti ir kiek tam prireiks laiko?

– Viešą pasakojimo kultūrą turime kurti nuo pradžios, jos, kaip tokios, nėra išvis. Mums sunkiai sekasi kalbėti viešai, mums netgi sunku pasakyti tostą per vestuves, ką jau kalbėti apie pasakos ar savo istorijos papasakojimą prieš minią nepažįstamų žmonių? Ar verta visa tai atgaivinti, o tiksliau, mūsų krašte kurti nuo nulio, manau – taip. Kiek laiko užtruks? Priklauso nuo mūsų pačių – kaip greitai sugebėsime nugalėti savo vidines baimes ir tapsime socialiai drąsūs.

– Pasakos vaikams labai svarbios, nes ugdo žodyną, padeda suvokti pasaulį, lavina vaizduotę, o kaip manote, ar pasakos daro kokią nors įtaką suaugusiajam?

– Turbūt svarbiausia yra paminėti, kad pasakose slypi mūsų bendros vertybės, kurias mes perduodame iš kartos į kartą. Ir jeigu mažiesiems klausytojams jos dar tik formuojasi, tai suaugusiam žmogui visai pravartu jas prisiminti, pasikartoti.

– Kaip kilo mintis į pasirodymą įtraukti ir kompozitorių Chrisą Ruebensą, kuris gyvo žodžio įtaigą paryškins muzika ir garso efektais?

– Manau, kad muzika yra viena iš paveikiausių meno formų. Todėl žodį sustiprinti muzikos garsais man pasirodė puiki mintis. Kitaip tariant, jeigu scenoje yra dainininkas ir jam pritaria muzikantai, kodėl negali toje pačioje scenoje būti pasakotojas ir jam antrinti muzikantai? Kristupo vasaros festivalis labai palaikė šią mintį ir supažindino su kompozitoriumi, gitaristu Chrisu Ruebensu. O tuomet prisijungė ir nuostabus improvizatorius, multiinstrumentalistas Tadas Dešukas. Taip gavosi mūsų trio – kas žodžiu, kas muzikos garsu, visi bendromis pastangomis, stengsimės perteikti fantastišką septynių atskirų istorijų pasaką apie Sniego Karalienę.