– XXIX Pažaislio muzikos festivalio atidaryme turėsime garbės priimti pasaulinio lygio žvaigždę, mecosopraną damą Sarah Connolly. Tokio lygio operos solistę pasikviesti nėra paprasta. Kaip pavyko tai padaryti ir ar galima teigti, kad ši sėkmė yra tam tikras įvertinimas festivalio komandai?
– Visuomet daugiau šansų pasikviesti vieną ar kitą žymų atlikėją yra tuomet, kai pažįsti jį asmeniškai. Su Sarah esame pažįstami jau ilgą laiką, kartu dainavome Anglijos Šiaurės operoje. Mūsų susirašinėjimas dėl galimo pasirodymo Lietuvoje vyko bene porą metų. Iš tiesų, damos koncertas turėjo būti praeitų metų festivalyje, bet dėl ligos teko jį atšaukti. Niekada negali žinoti, kaip pakryps situacija ir kas įvyks netgi artimiausiu metu. Bet, kaip sako liaudies išmintis, žaibas du kartus į tą patį medį netrenkia. Tad šiemet, labai tikiuosi, kad koncertas įvyks ir taps neeiliniu įvykiu Lietuvos muzikos padangėje.
Grįžtant prie bendravimo ir bendradarbiavimo su žinomais atlikėjais, turiu pripažinti, kad asmeninės pažintys – daug lemiantis faktorius. Labiausiai paveikus būna būtent mano asmeninis pakvietimas. Kita vertus, daugeliui jų Lietuva atrodo ganėtinai egzotiškas kraštas, tad noras aplankyti naują šalį taip pat nusveria svarstykles festivalio naudai. Žinoma, mūsų šalies niekaip nepavadinsi kokiu nors muzikiniu užkampiu. Stebint atvykstančių koncertuoti muzikantų, spektaklius statančių režisierių ar choreografų pavardes, galime pastebėti, kad esame pakankamai ryškūs viso pasaulio kultūriniame žemėlapyje. Iš tikro – esame vis plačiau girdima aukštos kultūros šalis ir tikrai nė vienai iš čia nesilankiusių įžymybių nereikia įrodinėti, kad mūsų miestų gatvėse nebėgioja baltos meškos.
Visa tai – ilgamečio mūsų kultūros vadybininkų darbo rezultatas. Tai – tarsi grandininė reakcija, kuomet kviesdamas į festivalį vieną ar kitą įžymybę gali remtis anksčiau čia koncertavusių grandų pavardėmis. Prisimenu atvejį su pernai koncertavusiu ansambliu „Huelgas“. Manęs su šiuo kolektyvu nesaistė jokios asmeninės pažintys, bet parašiau jiems kvietimą ir jie labai apsidžiaugė galimybe apsilankyti šiaurinėje Europos dalyje. Juk bene kiekvienam menininkui būdingas žingeidumas, naujų potyrių paieškos, naujos publikos atradimas, susipažinimas su kita kultūra. Beje, paskutiniu metu ėmiau gauti vis daugiau laiškų iš įvairiausių atlikėjų bei agentūrų, su koncertų pasiūlymais festivaliui. Tai rodo, kad mūsų vardas tampa vis plačiau žinomas. Dar daugiau – galiu tik pasidžiaugti, kad visus šių metų Pažaislio muzikos festivalio vokalinės muzikos koncertus anonsavo plačiai žinomas muzikos portalas „OperaWire“ (operawire.com.).
– Kuo stebins ir praturtins kultūrinį Kauno ir visos Lietuvos gyvenimą dvidešimt devintoji Pažaislio muzikos festivalio vasara?
– Man labai rūpi, kad festivalis apimtų platų žanrų ir muzikinių skonių spektrą. Džiaugiuosi, kad vyksta vis daugiau džiazo ar kitų netradicinės muzikos projektų. Mūsų laukia susitikimas su nepaprasta dainų autore ir atlikėja Elina Duni, turinčią itin įdomią biografiją – sunku net suprasti, kokia jos tikroji tautybė. Išgirdęs jos muzikavimą, neatsispyriau pagundai pakviesti ją į Pažaislio muzikos festivalį. Festivalyje sulauksime svečių iš Kubos – vokalinio ansamblio „Vocal Sampling“, su Kauno Bigbendu koncertuos „Grammy“ apdovanojimo laureatė Nicole Zuraitis, muzikinę pasaką visai šeimai „Vienaragio mįslė“ pasakos jungtinė menininkų grupė.
Žinoma, Pažaislio muzikos festivalyje dominuoja klasikinė, akademinė muzika, bet atsigręžimas į kitus profesionalios muzikos žanrus tik praturtina klausytojų patirtis. Džiaugiuosi, kad festivalyje daugėja didžiųjų koncertų, vykstančių Pažaislio vienuolyno kiemelyje. Šiemet jų – net keturi. Vienuolyne be festivalio atidarymo su dama S. Connolly ir uždarymo su Laimio Vilkončiaus opera „Pasaulio sutvėrimas“ skambės ir pirmą kartą Lietuvoje atliekama Jules’io Massenet opera „Teresė“ bei jau minėtos N. Zuraitis pasirodymas. Ši erdvė – itin patraukli klausytojams, juo labiau pats festivalio pavadinimas siejamas su šiuo baroko perlu. O ir pačios vienuolės ne kartą manęs klausė: „Kada gi atvešite kokios nors kitokios muzikos?“ Tad džiazo skambesys vienuolyno kiemelyje – ilgai lauktas ir išnešiotas kūrybinės idėjos vaisius.
Festivalio komanda į visus koncertus įdeda galybę jėgų ir energijos, tad kiekvienas atlikėjų pasirodymas mums yra išties brangus. Labai įdomiu muzikiniu reiškiniu turėtų tapti keturių Geniušų pasirodymas vienoje scenoje, intriguoja ansamblio „Paleasis“ rengiama programa, siurprizus klausytojams žadantis Giacomo Puccini mirties metinėms skirtas koncertas Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje. Festivalis nuolat ieško naujų koncertinių erdvių, ir tokiomis šį kartą taps Lietuvos banko pastato fojė ir BLC verslo centro stogo terasa.
– Šių metų festivalyje itin gausu Lietuvos kompozitorių kūrinių. Tai sutapimas ar visgi yra kažkokia konkreti priežastis paskatinusi tokį sprendimą?
– Pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai. Ir tas faktas, kad programoje gausu lietuviškos kūrybos turi tam tikras ištakas. Atskiru koncertu Zapyškio paminklinėje bažnytėlėje paminėsime kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 80-metį, minint šviesaus atminimo Vidmanto Bartulio 70-metį Kauno filharmonijoje nuskambės vienas monumentaliausių jo kūrinių – oratorija „Nelaimėlis Jobas“. Tikrai nesinorėtų, kad mūsų šalies kompozitoriai jaustųsi nuskriausti ar manytų, kad festivalis juos ignoruoja. Tad lietuviškos muzikos čia tikrai netruks. Be didžiųjų jubiliejinių koncertų ir festivalį užbaigsiančios L. Vilkončiaus operos, nemažai kamerinių lietuvių kompozitorių opusų skambės ir kituose koncertuose. Onutės Narbutaitės kūrinį atliks ansamblis „Paleasis“, G. Kuprevičiaus kūryba skambės pianistės Indrės Petrauskaitės ir Kauno styginių kvarteto programoje, Vytauto Miškinio giesmės liesis ansamblio „Duodeco“ virpinamuose Lietuvos banko rūmų skliautuose, prie Juozo Naujalio kūrybos prisilies svečio iš Vokietijos Christopho Hönerlageo diriguojamas projektinis choras „Cantores Montis Pacis“, Karolio Dabulskio opusu nudžiugins Kauno fleitų trio. Ir aš pats į savo rečitalio su pianistu Simonu Lepperiu programą įtraukiau naujai kuriamą Žibuoklės Martinaitytės vokalinį ciklą.
– Gal galėtume apie šį rečitalį pakalbėti plačiau. Išties, truputį nustebau, pamatęs, kad jame skambės Roberto Schumanno ciklas „Poeto meilė“ ir britų XX a. pradžios miuziklų atlikėjo Ivoro Novello muzika.
– Esu linkęs skatinti kūrybiškumą ir tvirtai tikiu, kad kompozitoriui yra parankiau rašyti užsakytą kūrinį, nei laukti iš nežinia kur atplūstančio įkvėpimo. Juolab, tokiu atveju kurti skatina faktas, kad kūrinys tikrai bus atliktas. Dar vienas džiuginantis aspektas – festivalio rėmuose įvyksianti pasaulinė premjera, skatinanti lietuviškos muzikinės literatūros plėtrą. Ž. Martinaitytė šiam rečitaliui kuria vokalinį ciklą „Gijos“ Elvinos Baužaitės tekstu. Jeigu neklystu, ciklą sudarys devynios dalys. Ši kompozitorė ne itin dažnai imasi vokalinės muzikos, tad toks susitikimas kūryboje bus išties intriguojantis. Lygiai kaip intriguoja ir šio kūrinio idėjos gimimas – mintis gimė susitikus su kompozitore atsiimant Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Pasiūliau jai tokį kūrybinį bendradarbiavimą ir ji mielai sutiko. Ilgai galvojome apie teksto pasirinkimą, mano pageidavimas buvo, kad tekstas skambėtų lietuvių kalba. Tad E. Baužaitės eilės tapo tikru atradimu.
„Poeto meilė“ – ikoninis vokalinis ciklas, kurį, mano nuomone, kiekvienas tenoras svajoja sudainuoti taip, kaip kiekvienas aktorius trokšta suvaidinti Hamletą. Jau seniai galvojau apie šį kūrinį, o dabar pasitaikė puiki proga, nes kitais metais garsųjį R. Schumanno ciklą dainuosiu Berlyne. Manau, tai tikrai bus nuoširdi ir savita mano interpretacija.
Koncertą vainikuosianti I. Novello kūryba – itin simpatiška, atspindinti tikrąją trečiojo XX a. dešimtmečio britų kultūrą. Jis buvo itin įvairiapusiška asmenybė: rašytojas, dainininkas, aktorius, poetas. O jo dainas aptikau visiškai atsitiktinai, žiūrėdamas kino filmą „Gosfordo parkas“. Man jos pasirodė tarsi chrestomatiniai XX a. pradžios britų varjetė pavyzdžiai. Tuomet jau žinojau, kad rečitalyje tikrai dainuosiu Samuelio Barberio dainas. Ir viskas labai gražiai susisiejo. Kuriant programą norisi vientisumo, stabilumo, procese visada atsižvelgi į savo skonį, norus, ką geriausiai gali perteikti savo balsu. Kad ir kaip atrodytų keista, bet šiame rečitalyje nedainuosiu prancūziškos muzikos. Jas nusprendžiau pakeisti S. Barberio dainomis. Šio autoriaus kūrybą pažinau dirbdamas jo operos „Vanesa“ pastatyme. Tuomet kažkas man įteikė knygą su jo dainomis, labai jomis susidomėjau ir laukiau tinkamos progos jų atlikimui. Ta proga pagaliau atėjo. Mane sužavėjo meistriškai vedama vokalinė dainų linija ir giliamintiški tekstai. Ypač tie, kurių autorystė priklauso legendiniam airių rašytojui Jamesui Joyce’ui.
– Jau kelintus metus Pažaislio muzikos festivalis pasirinkęs šūkį „Kuriame meilę muzikai“. Kaip gi sekasi ją kurti ir ką galima padaryti, kad festivalio koncertais susidomėtų jaunoji klausytojų karta?
– Manau, kad meilė muzikai jau tikrai sukurta, tereikia, kad publika jai atsiduotų. Meilė jau egzistuoja. Tereikia noro į ją panerti ir ja mėgautis. Ją priimti. Dar kitaip pagalvojus, galima būtų pasakyti, kad festivalis kuria ne tiek meilę muzikai, kiek tradiciją mylėti muziką. Esame kertinis festivalis, kitais metais nuskambėsiantis trisdešimtąjį kartą ir tai jau savaime byloja apie festivalio kokybę bei vertę. Na, o jaunąją kartą stengiamės ugdyti įvairesniais projektais, pritraukti originaliomis idėjomis, kviesdami į renginius visai šeimai, taip pamažu įtraukdami augančius klausytojus į akademinės muzikos pasaulį. Raginame nebijoti, neišsigąsti tos stereotipiškai „rimtosios“ muzikos, kviečiame laužyti stereotipus ir pažinti džiaugsmingą bei intriguojančią klasikinės muzikos veido pusę, taip atrandant vis naujas meilės muzikai formas.
