Lee Cheshire savo knygoje „Svarbiausi meno įvykiai“ („Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Rasa Stašytė) pasakoja apie 50 įvykių, kurie meno pasaulyje tapo sensacijomis bei prisidėjo prie naujų meno srovių vystymosi. Jums pristatome penkis įvykius, turėjusius įtakos ne tik meno, bet ir visos visuomenės gyvenimui.
„Hogartho aktas“ – pirmosios autorinės teisės vaizduojamajam menui (1735 m. birželio 25 d., Londonas, Didžioji Britanija)
XVIII a. 4-ojo deš. pradžioje Williamas Hoghartas buvo vienas žymiausių menininkų Britanijoje. Jis ėmėsi graviūrų ir turėjo ypatingą uoslę viskam, kas populiaru ar sensacinga.
1732 m. menininkas pakilo į naują pripažinimo lygį, pabaigęs kurti graviūrų ciklą „Ištvirkėlės kelias“, kuris susilaukė nepaprastos komercinės sėkmės, o vėlesnis darbas „Palaidūno kelias“ buvo ne mažiau sėkmingas.
Dauguma graviūrų kūrėjų raižymą palikdavo spaudėjams, tačiau W. Hoghartas pats prižiūrėjo visą procesą nuo raižymo iki antspaudų pardavimo. Jam sunkiai sekėsi kontroliuoti nesąžiningus pardavėjus, kurie kūrinius platindavo nelegaliai, o menininkas netekdavo pinigų.
1710 m. Britų parlamentas buvo priėmęs pirmąjį modernų autorių teisių įstatymą, tačiau jis galiojo tik knygoms. Hoghartas su kolegomis menininkais kreipėsi į parlamentą prašydami priimti Graverių autorių teisių įstatymą ir 1735 m. buvo priimtas pirmas vizualinio meno kūrinių autorių teisių įstatymas, dar žinomas kaip „Hogharto aktas“, apsaugantis vien graviūrų kūrėjus. Paveikslų, statulų bei kitų meno kūrinių apsauga įtraukta vėliau.
„Hogharto akto“ įstatymo pagrindu priimti teisės aktai daugelyje pasaulio šalių iki šiol kontroliuoja vaizdų naudojimą. Šis aktas taip pat žymi metą, kai vizualus menas tapo prieinamas plačiosioms masėms, ne tik valdovams ir bažnyčioms.
Atidaromas Luvro muziejus (1793 m. rugpjūčio 10 d., Paryžius, Prancūzija)
Luvro pastatas iš pradžių buvo statytas kaip tvirtovė ir tik vėliau pertvarkytas į rūmus. XVII a. pabaigoje Liudvikui XVI su visa svita persikėlus į Versalį, šie rūmai tapo nebereikalingais. Kitą šimtmetį pastate buvo įsikūrusios įvairios įstaigos, pavyzdžiui, Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija, rūmuose netgi leista gyventi keliems menininkams, o dėl eksponuotos karališkojo meno parodos vis dažniau pasigirsdavo siūlymai Luvrą paversti muziejumi.
Tokia galimybė atsirado po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kai buvo nuversta monarchija, Liudvikas XVI areštuotas, o jam priklausiusi meno kolekcija su tokiais šedevrais kaip Leonardo da Vincio „Mona Liza“ tapo valstybės nuosavybe. Po metų, 1793 m. muziejus atvėrė duris lankytojams – karališkoji tvirtovė pertvarkyta į demokratiškoje valstybėje visiems prieinamą objektą.
Kitaip nei dauguma anksčiau įkurtų muziejų, kuriuos norint aplankyti tekdavo prašyti leidimo, Luvras buvo atviras visiems norintiems ir greit tapo nemokama pramogų vieta. Menininkams muziejus buvo neįkainojamas žinių šaltinis – daugelis impresionistų, pavyzdžiui, Édouardas Manet ir Edgaras Degas, praleido Luvre valandų valandas besimokydami iš senųjų meistrų.
Kol Prancūzijos kariuomenė šeimininkavo Europoje, Napoleono nurodymu visi jų užkariauti kraštai, tarp jų ir Italija, turėjo siųsti vertingiausius meno kūrinius į Paryžių. Kūriniai pirmiausiai buvo demonstruojami paraduose kaip karo grobis, o vėliau atiduodami į Luvrą, kuris tuo metu vadinosi Napoleono vardu – Musée Napoléon. Po imperatoriaus žlugimo dauguma kūrinių grąžinti savininkams, o kai kurie jų pasiliko. Iki šiol Luvro kolekcija nuolat ir gausiai pildoma, o pats Luvras – lankomiausias ir žinomiausias meno muziejus pasaulyje.
Atidaromas atstumtųjų salonas (1863 m. gegužės 15 d., Paryžius, Prancūzija)
XIX a. viduryje prancūzų menininkams buvo gyvybiškai svarbu eksponuoti darbus kasmetinėje meno parodoje – Paryžiaus Salone. Šią parodą rengdavo pati vyriausybė ir Dailės akademija. Parodoje, kuri kasmet vyko Eliziejaus laukuose esančiuose Pramonės rūmuose, buvo eksponuojama šimtai specialios komisijos atrinktų kūrinių. Menininko kūrinių į tokią parodą neatrinkus, sėkmingos karjeros tikėtis buvo sunku: ši paroda buvo viena iš nedaugelio galimybių pademonstruoti savo darbus visuomenei ir kritikams; be to, pirkėjai nebuvo linkę pirkti komisijai neįtikusių kūrinių.
Dailės akademija akivaizdžiai naudojosi savo organizuojama paroda propaguoti oficialųjį meno stilių – buvo reikalaujama nepriekaištingai išbaigtų paveikslų, nutapytų tradiciniu, renesanso įkvėptu stiliumi. Naujo tipo paveikslai, kuriuos tapė tokie menininkai kaip Gustave’as Courbet ir Édouardas Manet, buvo nepripažįstami.
Nepasitenkinimo banga pasiekė kulminaciją 1863 m., kai komisija atmetė beveik du trečdalius parodai pateiktų darbų, tarp jų buvo ir sukurtieji tų menininkų, kurių kūriniai anksčiau buvo priimami į parodą. Nepasitenkinimas ir skundai pasiekė imperatorių Napoleoną III, o jis buvo konservatyvus meno gerbėjas, tačiau norėjo, kad jį laikytų esant liberalių pažiūrų. Napoleonas III priėmė sprendimą, jog komisijos atmesti meno kūriniai turėtų būti eksponuojami kitoje Pramonės rūmų dalyje.
Komisija nepatenkinta, kad abejojama jos sprendimais, suorganizavo atmestų darbų parodą, kuri ir vadinosi Atstumtųjų salonu. Menininkams, pageidavusiems, kad jų kūriniai nebūtų eksponuojami šioje parodoje, leido atsiimti savo darbus. Tai padarė augiau nei 700 menininkų, bijoję būti išjuokti.
Atstumtųjų salone buvo eksponuojama 1500 kūrinių ir dauguma jų išties buvo gana vidutiniški, iš kurių prasčiausi paveikslai buvo sukabinti matomiausiose vietose. Parodą kasdien aplankydavo ir iš joje eksponuojamų kūrinių pasijuokdavo iki tūkstančio žmonių. Visgi ten buvo nemažai paveikslų, kurių išskirtinis ir ryškus stilius įtikino kritikus, visuomenę ir – kas svarbiausia – kitus menininkus, jog gimsta naujas meno judėjimas.
Vienas garsiausių ir įtakingiausių šioje parodoje demonstruotų paveikslų buvo Manet „Pusryčiai ant žolės“. Tai provokuojantis ir inovatyvus tiek technika, tiek savo tema paveikslas, vaizduojantis nuogą moterį, iškylaujančią miške su dviem tvarkingai apsirengusiais vyriškiais. Nieko keisto, jog šis paveikslas sulaukė daugiausia parodos lankytojų pašaipų, tačiau drauge tapo naujojo tapybos modernizmo pradžia, o Manet – tikru „nepriklausomųjų“ menininkų lyderiu.
Atstumtųjų salone parodos taip pat buvo surengtos 1864 ir 1873 m. Konservatyvi akademijos politika ir toliau erzino augančią nepriklausomų menininkų grupę. 1874 m. menininkai, tarp kurių buvo Edgaras Degas, Claude’as Monet ir Berthe’as Morisot, surengė savo kūrinių parodą – dabar ji laikoma pirmąja impresionistų paroda.
Japonija prisistato pasaulinėje parodoje (1867 m. balandžio 1d., Paryžius, Prancūzija)
Nuo to laiko, kai XVII a. 5-ajame deš. Japonija beveik visus savo uostus uždarė tarptautinei prekybai, mažai buvo žinoma ir apie jos kultūrą bei meną. Teliko vienintelė iškalbinga užuomina – porceliano gaminiai, kuriuos japonai eksportavo per olandų pirklius – tai buvo vienintelė tauta, su kuria japonai nevengė daryti verslo, – tačiau net ir tas porcelianas dažniausiai buvo pritaikytas vakarietiškam skoniui.
Savanoriškos izoliacijos era baigėsi 1853 m., kai amerikiečių jūrų laivyno delegacija atvykusi į Japoniją pareikalavo atidaryti uostus užsienio laivams. Japonų valdžia buvo girdėjusi apie kinų kariuomenės patirtus pralaimėjimus Didžiajai Britanijai, tad amerikiečių reikalavimui pakluso.
1867 m. Japonija jau buvo pakankamai atvira, kad pasiųstų savo delegaciją į Paryžiuje vykusią Pasaulinę parodą. Tai buvo jau ketvirtoji tokia paroda, be to, didžiausia iš rengtųjų; joje prisistatė daugiau nei 50 tūkst. eksponentų iš 42 šalių ir apsilankė beveik 15 mln. žmonių. Nacionalinis Japonijos paviljonas parodoje tapo tikra sensacija, plačiai paskleidė žinią apie Japoniją ir sukėlė susidomėjimą šalies kultūra.
Europoje tapo populiaru kolekcionuoti ukijo-ė meną, o jo garsiausi kūrėjai buvo Kacušika Hokusajis ir Utagava Hirošigė. Kokią didelę įtaką ukijo-ė, „nepastovaus pasaulio paveikslai“, padarė prancūzų ir britų menui, galima suprasti žvelgiant į prancūzų impresionistų, taip pat pirmųjų grafikų kaip Henri de Toulouse’as-Lautrecas darbus. Britanijoje Jamesas Abbottas McNeillas Whistleris daug japoniško meno elementų panaudojo savo „Noktiurnuose“, o Vincentas van Goghas netgi tvirtino: „Visa mano kūryba remiasi Japonijos menu.“
Nors „japonizmo“ įtaka ilgai netruko, tai buvo pirmas kartais, kai Vakarų menininkai rimtai pažvelgė į kitas vaizdų kūrimo tradicijas ir ėmė iš jų mokytis. Suabejota tapybos taisyklėmis ir metodais, dominavusiais Vakaruose nuo renesanso, – jie nebeatrodė išskirtiniai nei intelektualiniu, nei techniniu, nei estetiniu atžvilgiu.
Filmo „Andalūzijos šuo“ premjera (1929 m. birželio 6 d., Paryžius, Prancūzija)
Filmo „Andalūzijos šuo“ režisierius Luisas Buñuelis tvirtino, jog prieš eidamas į savo filmo premjerą prisikrovė į kišenes akmenų, jei kartais šis trumpametražis filmas sukeltų riaušes. Skaudžiam filmo bendraautorio ir Buñuelio bičiulio ispano Salvadoro Dalí nusivylimui, filmas sulaukė didelio pasisekimo ir buvo rodomas ištisus aštuonis mėnesius. Buñuelis vėliau sakė: „Ką aš galiu pasakyti apie žmones, kurie žavisi viskuo, kas nauja, net jei tai prieštarauja giliausiems jų įsitikinimams, arba apie nenuoširdžią, korumpuotą spaudą ar visą tų kvailių bandą, kuri pamatė grožį ir poeziją tame, kas iš esmės yra tiesiog desperatiškas ir entuziastingas kvietimas žudyti?“
„Andalūzijos šuo“ – nespalvotas begarsis filmas, labiausiai išgarsėjęs savo pirmaisiais kadrais, kuriuose vyras skustuvu, regis, įpjauna moteriai atmerktos akies obuolį, nors ir visame 17 minučių trukmės filme netrūksta groteskiškų, sunkiai suvokiamų vaizdų: skruzdės, lendančios iš skylės žmogaus rankoje; žmogus, tempiantis du fortepijonus, ant kurių guli po negyvą asilą; vyro burnos vietoje atsirandantys moters pažasties plaukai. Buñuelis ir Dalí tvirtino, jog vaizdai filme nieko nesimbolizuoja ir nepasakoja jokios istorijos. Tai tik karštligišką sapną primenantys atsitiktiniai vaizdiniai.
Buñuelis toliau tęsė kino režisieriaus karjerą, o Dalí dar labiau išgarsėjo savo siurrealistiniais, preciziškumu išsiskiriančiais paveikslais. „Andalūzijos šuo“ reikšmingai paveikė tolesnę meno raidą. Filmas, kurį finansavo Buñuelio motina ir kuris buvo montuotas kūrėjo namuose ant virtuvės stalo, buvo vienas pirmųjų nepriklausomų filmų, o jo šokiruojantis turinys įkvėpė siaubo filmus ir muzikinius vaizdo klipus. „Andalūzijos šuo“ – šiuolaikinio arthauzinio kino protėvis, įkvėpęs ne vieną menininką.