Penkiolika metų po pasaulį klajojęs fotografas grįžo į Lietuvą: leidosi tyrinėti, kuo pasikeitė Vilnius ir jo bendruomenė

Ar Vilnius pasitiki savimi, kokia yra šiandieninė Vilniaus bendruomenė, koks Vilniaus credo, – tai klausimai, kuriuos kelia fotografas ir keliautojas Denis Vėjas savo parodoje „Vilniaus Džiunglės“, kuri pristatoma sostinėje esančiame Dūmų fabrike. Nors D. Vėjo fotografijos gimė daug anksčiau už šiandienines aktualijas, kurios viena už kitą nuskamba vis garsiau, visgi, galima sakyti, puikiai jas atliepia. Su tuo sutinka ir pats fotografas, tačiau pasvarsto, kad dabar, ko gero, galėtų duoti daugiau atsakymų: „Vėlgi, nebūtų jie tokie vienareikšmiški, priklauso, į kurią Vilniaus vietą žiūrėti. Ar miestas pasitiki savimi? Sakyčiau, jei karo kontekste, kuris vyksta kaimynystėje, tuomet, manau, taip. Per paskutiniuosius metus Vilnius kaip miestas išryškina ir savo pasitikėjimą, ir charakterį. Apskritai, garsiai pasakė savo vardą visame pasaulio kontekste.“

Nuotraukoms iš knygos norėjo suteikti gyvybės

Bet vos prieš porą metų D. Vėjas tikino nežinąs, ar būtų tuo toks įsitikinęs. „Tuo metu man atrodė, kad Vilnius toks miestas, kuris savęs ieško, o dabar jaučiasi – turi identitetą. Aišku, jį visada turėjo, bet dabar apie tai jau kalbama garsiai. Lietuva nėra užmiršta šalis, kurios niekas nežino“, – sakė fotografas.

„Vilniaus džiunglės“ – ar toks pavadinimas parodai pasirinktas dėl to, kad Vilnius apleistas, ar kaip tik – turtingas, o galbūt už šio apibūdinimo slepiasi abu šie dėmenys?

„Iki pavadinimo idėjos įvyko tam tikra evoliucija. Pradžioje viskas prasidėjo nuo nuotraukų serijos. Sugrįžus į Vilnių po penkiolikos metų kelionių, miesto fotografavimas buvo tarsi pasižaidimas, bandymas jį pamatyti kitaip. Vėliau su kolege Lina Laura Švedaite sujungėme projektus, nes ji darė tą patį, tik iš literatūrinės ir teksto pusės, taip gimė knyga „Vilniaus sekretai“. Tačiau kažkaip norėjau duoti toms nuotraukoms gyvybės, beje, parodoje bus galima ir šią knygą pavartyti. <...> Kodėl džiunglės? Žodis gražiai rezonuoja, nes ieškojau ir to tokio laukinio Vilniaus, neišpoliruoto, atviresnio, nuogesnio“, – pasakojo D. Vėjas.

Kalbant apie Vilniaus credo, atrodytų, kad miestui anksčiau buvo svarbiausias noras bet kokiu būdu išgarsėti, o dabar miestas tarsi suaugo, svarbėja kiti dalykai. D. Vėjas tikino tai taip pat pastebintis.

Asocijuojasi su žodžiu „solidarumas“

„Dabar daug dirbu su projektais, kurie susiję su Ukraina. Į Vilnių, Lietuvą dabar apskritai sunku žiūrėti be Ukrainos konteksto, viskas eina per tą prizmę. Šiandien Vilnius man asocijuojasi su žodžiu „solidarumas“. Vėlgi, iki karo Ukrainoje, to tikrai nebūčiau pasakęs apie Vilnių, o dabar – jau nuo įvykių Baltarusijoje, nuo protestų – pradėjo asocijuotis su šiuo žodžiu“, – pastebėjo pašnekovas ir pridūrė, kad pati paroda nėra politinė, labiau gatvės fine art meno sritis.

Po penkiolikos metų klajonių po pasaulį D. Vėjas sugrįžęs į Vilnių pastebėjo, kad įvykę pokyčiai – labai jaučiasi. „Kai keliaudavau, sugrįždavau į Vilnių kartą per metus ar dvejus. Jeigu visą laiką esi tame – nelabai pastebi pokyčių, o kaskart sugrįžus po laiko – matai, kaip keičiasi miestas, kaip jis auga, tampa patogesnis, kaip keičiasi jo gyventojai, kaip jis modernizuojasi, tampa liberalesnis“, – sakė jis.

Tačiau fotografas abejojo, ar šiandien jis galėtų pasakyti, kad tai yra jo miestas. „Kol kas dar negalėčiau. Dėl to kaltos penkiolika metų kelionių, pamačiau daug miestų. Grįžau į Vilnių prieš karantiną, nežinodamas, kad viskas užsidarys, taip netyčia užsibaigė kelionės – ne visai mano noru. Išėjo taip, kad prisirišau prie kažkurių dalykų, prie visokių veiklų – dabar negaliu paimti ir išvažiuoti... Vis dėlto, viduje dar gyvena nostalgija, lyginu Vilnių su kitomis vietomis, kur gyvenau, galvoju, kur norėčiau gyventi“, – samprotavo D. Vėjas.

Vyksta vertybių kova

Vilniuje, fotografo manymu, dar yra daug dalykų, kurių trūksta, anot jo, miestas vis dar labai vienalytis: „Trūksta skirtingų žmonių, įvairovės. Skirtingų odos spalvų, kultūrų, muzikos, maisto iš skirtingų šalių... Taip, yra ir Tailando, ir Meksikos virtuvės, bet čia nėra autentikos, nėra taip, kad gamintų žmonės iš tų šalių; nėra multikultūrinio pasidalijimo, dalijimosi. To trūksta. Aišku, ir klimatas visai ne mano, sunku išgyventi Lietuvos žiemą.“

Lietuvio sąmonė, anot daug pasaulio mačiusio fotografo, gan konservatyvi, ksenofobiška ir homofobiška. „Vilniuje yra liberalumo, šiek tiek daugiau laisvės, keičiasi, bet kalbant apie visą šalį – dar vyksta vertybių kova, galima išvysti kontrastus“, – konstatavo D. Vėjas.

Paklaustas, ar Vilnius yra palanki terpė fotografavimui, D. Vėjas neturėjo vienareikšmiško atsakymo: „Turiu keliautojo akis, daug paprasčiau kitur kažką įžvelgti, pamatyti, nufotografuoti, negu Vilniuje. Kadangi miestą pradėjau tikslingai fotografuoti per karantiną – tai padėjo. Pandemija apnuogino Vilnių, jis buvo atmosferinis, sinematinis, paprastai tokio nepamatysi – ore kybojo apokaliptinė nuotaika, tai suteikė įkvėpimo kurti, pamatyti miestą naujoje šviesoje, tarsi išlįsti iš namų burbulo. Kai išvažiuoju – iš rankų nepaleidžiu fotoaparato, o kai grįžtu į Lietuvą, padedu jį kažkur toli... Tačiau, kaip ir minėjau, apokaliptinė atmosfera įkvėpė ieškoti Vilniaus vizijos. Vėliau karantinas pasibaigė, tad tiesiog tęsiau savo darbą.“

Per santykį – šviesos ir šešėlio

Kur fotografas dažniausiai kreipia savo objektyvą, ką siekia atskleisti? „Gal ir banalu, bet tai yra šviesos ir šešėlio žaismas. Gerai nuotraukai nebūtina turėti kažkokio super siužeto, ieškoti įvykio ar įdomaus žmogaus. Galiausiai, – viskas „sueina“ į šviesos ir šešėlio santykius. Tą galima atrasti visur, tiesiog tereikia „įeiti“ į fotografavimo nuotaiką. Kai pradėjau savo kaip fotografo kelionę, šito iškart nesupratau, bet kuo toliau fotografuoju, pats sau išsigryninu, kad šviesa ir šešėlis fotografijoje yra viskas, „išpaišo“ visą nuotaiką, visą siužetą“, – kalbėjo D. Vėjas.

Dramatiškomis akimirkomis fotografai pasakoja išgyvenantys vidinį konfliktą: ar įsivelti ir padėti, ar būti šone ir fotografuoti?

„Aišku, jei galiu padėti, tikrai padėsiu, vėliau nufotografuosiu. Jeigu reikia mano pagalbos, eičiau ir padėčiau. Turbūt dauguma fotografų tai padarytų. Bet čia man atrodo labiau etinis klausimas, kada traukti fotoaparatą. Ar žmogui, išgyvenančiam stiprias emocijas, ok, kad šalia jį kažkas fiksuoja, fotografuoja, įeina į jo intymią, tragišką erdvę. Su tuo konfliktu dažniau susiduriu. Man atrodo, čia reikia mokėti balansuoti, pajausti, būti ir ten, ir ten“, – apie emocines būsenas prakalbo pašnekovas.

D. Vėjas pasakojo gan vėlai save suvokęs kaip fotografą, tad iškilusių iššūkių nepriimdavęs rimtai: „Tiesiog dariau tai, kas man patinka. Net nežinau, ar ilgainiui kas pasikeitė, atrodo, ta pati ugnis, tas pats noras. Būna, kad nefotografuoju keletą mėnesių, ir čia man – normalus etapas. Galbūt kažkam būtų iššūkis versti save daryti, ieškoti įkvėpimo, bet aš žiūriu paprastai – tiesiog leidžiu sau pailsėti nuo veiklos. <...> Man patinka išlaikyti šį jausmą – džiaugsmą tuo, ką darau. Svarbu, kad tai nevirstų darbu, kurį turiu būtinai daryti ir padaryti, kad išliktų ir avantiūra, ir žaidimas.“

***

D. Vėjas yra dokumentinės fotografijos kūrėjas ir keliautojas, per penkiolika kelionių metų aplankęs virš septyniasdešimties šalių. Nuo kelionių neatsiejamą kūrybą Denis yra pristatęs parodose Lietuvoje, Belgijoje bei Meksikoje.

Jo pasakojimai publikuoti „Vice“, „Juxtapoz“, „El Papel“ ir „Beware“. 2022 m. Denis užėmė antrą vietą (runner up) European Press Prize žurnalistikos konkurse.

Jo darbai įvertinti „Honorary Mention“ pasaulinės fotografijos industrijos profesionalų konkurse „Life Framer“.

2013 m. jis užėmė trečią vietą „National Geographic“ ir „World Nomads“ organizuotame kelioninės fotografijos konkurse.

Denio Vėjo paroda „Vilniaus Džiunglės“ Dūmų fabrike (Dūmų g. 5) veiks iki rugpjūčio 31 d.