– Šiemet baigtas tyrimas „COVID-19 ir kitų krizių įtaka kultūros sektoriui“. Ko buvo jo tikslas? Kokių krizių poveikį kultūrai be COVID-19 analizavote?
– Tyrime siekiama išsiaiškinti, kaip kultūros ir kūrybinio sektoriaus (KKS) organizacijos sugeba veikti sukrėtimų metu, kai organizacijos struktūra ar darbuotojai yra stipriai veikiami išorinių įvykių, pvz., pandemijos, Rusijos pradėto karo Ukrainoje ar Baltarusijos režimo keliamų neramumų. Pandemija parinkta kaip pagrindinė krizė, nes jos poveikį jau galima pradėti vertinti. Tuo tarpu Rusijos invazija į Ukrainą ar neramumai Baltarusijoje prasidėjo visai neseniai ir, deja, vis dar tęsiasi. Nors ir negalime numatyti galutinio šių krizių poveikio, tirdami jų pradines pasekmes galime nuspėti ir pasiruošti galimiems pokyčiams ateityje.
Šiame tyrime sujungti trys metodai – Ekonominių konsultacijų ir tyrimų (EKT) atlikta valstybės finansinių priemonių ir fizinių apribojimų, skirtų mažinti neigiamas COVID-19 pandemijos pasekmes apžvalga, KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto atlikta kultūros ir kūrybinio sektoriaus organizacijų apklausa ir Lietuvos kultūros tarybos (LKT) tyrėjų atlikta šalies kultūros ir kūrybinio sektoriaus ekonominė apžvalga krizių metu ir kokybinis tyrimas su LKT konkursuose dalyvavusiomis organizacijomis.
– Ar neatrodo, kad COVID-19 poveikio kultūros sektoriui tema jau prarado savo aktualumą?
– Taip, pandemijos tema nebėra tokia svarbi kaip anksčiau, nes jos vietą užėmė karas Ukrainoje ar kainų augimas. Juk krizės ateina ir praeina, o jų aktualumas gyvas tol, kol jų poveikis yra juntamas ir aptariamas visuomenėje. Tačiau visos krizės pasižymi polinkiu sugriauti gyvenime iki tol nusistovėjusią tvarką, sukelti nesaugumo jausmą, paveikti finansiškai ir psichologiškai, o galiausiai priversti veikti ir keistis. Tirdami krizes galime geriau suprasti, kaip jos daro įtaką mums ir mūsų aplinkai, kokios priemonės jas įveikti, įskaitant ir Vyriausybės skirtas, pasiteisino, o kurios ne. Toks tyrimas gali padėti efektyviau su šiais sukrėtimais susidoroti ateityje, o kai kurių pasekmių netgi išvengti.
– Gyvename „popandeminiu“ laiku ir atrodo, kad kultūros sektorius sugrįžo į įprastas vėžes. Ar tikrai? Kokie COVID-19 padariniai išryškėjo atlikus tyrimą? Kokius pokyčius kultūros sektoriuje galime pastebėti šiuo „popandeminiu“ laikotarpiu?
– Pandemija pasauliniu lygiu vis dar tęsiasi, nors tikimybė susirgti mirtina ligos forma yra mažesnė ir fizinių apribojimų nėra. Galima teigti, kad kultūros ir kūrybinis sektorius gali dirbti kaip anksčiau ir greitai ekonomiškai atsitiesė po pirmųjų pandemijos metų.
Remiantis Valstybės duomenų agentūros informacija, kultūros ir kūrybinio sektoriaus pridėtinė vertė 2020 m. sumažėjo 2,4 proc., bet 2021 m. kaip ir visos šalies ekonomikos, sukuriama vertė augo ir buvo 5,4 proc. didesnė nei 2019 m. Tikėtina, kad kultūros sektoriui Vyriausybės skirtas daugiau nei 116,8 mln. Eur finansavimas ir karantino metu periodiškai taikyti atlaisvinimai prisidėjo prie atsitiesimo.
Vis tik ilgai trukę fiziniai ribojimai, darbo ir paslaugų skaitmenizavimas paveikė kultūros ir kūrybinių prekių ir paslaugų kūrimo, dalyvavimo ir vartojimo įpročius. Kultūros organizacijos ir kūrėjai turėjo daugiau galimybių eksperimentuoti, perkelti veiklas į skaitmeninę erdvę ar nukelti veiklas ateičiai dažniausiai be didesnių neigiamų pasekmių.
Tad greičiausiai atsirado ir naujų kūrėjų, kuriems kitu atveju būtų sunkiau įsitvirtinti. Finansavimas ir pasikeitusi kultūros aplinka privertė organizacijas ir kūrėjus ieškoti sprendimų, kaip prisitaikyti, padėjo atsirasti naujoms iniciatyvoms, praturtinančioms organizacijos veiklą ir visą sektorių jau ekstremaliai situacijai pasibaigus.
Tačiau dabar susiduriame su šios politikos pasekmėmis, kurios vertinamos prieštaringai. Pastaruoju metu vyko labai daug kultūrinių veiklų ir kūrybinių projektų tiek gyvai, tiek virtualiai. Vien tik Lietuvos kultūros taryboje per 2020 m. buvo finansuota 36 proc. didesnis projektų skaičius nei 2019 m. ir skirta tris kartus daugiau individualių stipendijų nei 2017–2019 m. laikotarpiu, nors veiklų ribojimai truko 5 mėnesius. Valstybės parama taip pat teigė pasinaudoję apie trečdalis apklaustųjų ir jos, ypatingai subsidijas darbuotojų prastovoms ar paramą verslams, buvo naudingos.
Bet tuo pačiu KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto atlikta apklausa parodė, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų, ypatingai mažesnių, pandemijos metu vangiai pasinaudojo finansine parama. Pusės tyrime dalyvavusių organizacijų biudžetas sumažėjo, palyginti su 2019 m., ir iš jų 27 proc. teigė, jog biudžetas sumažėjo 25 proc. ir daugiau. 63 proc. organizacijų teigė, kad jų privačios paramos sumažėjo mėnesiui ir ilgiau.
Remiantis tyrimo duomenimis, manoma, kad įmonių negalėjimas pasisavinti lėšų galėjo priklausyti nuo resursų ar informacijos trūkumo teikti paraiškas.
Prie šių problemų prisidėjo ir neužtikrintumas dėl Rusijos invazijos į Ukrainą eigos, žymiai išaugę energijos išteklių kaštai ir gyventojų nuogąstavimai, kad ekonominė situacija prastės. Žinoma, situacija šiuo metu yra geresnė nei diskusijų ir apklausos metu, vykusių 2022 m. liepą–lapkritį. Žadamas ekonomikos augimas ir energijos kainos sugrįžo į praeitų metų ribas. Tačiau anksčiau sumažėjusios pajamos, vis dar vykstantis karas ir dėl to kylanti nesaugumo ir nestabilumo būsena apsunkina kultūros organizacijų veiklą ir jos planavimą.
LKT atliktas kokybinis tyrimas taip pat parodė, kad valstybės finansavimu kultūros projektams pasinaudojusios organizacijos tai darė tik tam, kad pandemijos nežinomybės metu užsitikrintų finansinį stabilumą, neįvertinusios savo pajėgumų juos įvykdyti. Jos ir projektus dėl ribojimų perkėlusios organizacijos dabartinius projektus galimai turi įgyvendinti turimais ar net mažesniais resursais.
Tyrime dalyvavusios organizacijos dažnai minėjo, kad ypač jaučiamas pervargimas ir prasta psichologinė kultūros darbuotojų būklė tiek dėl sukrėtimo Rusijai užpuolus Ukrainą, tiek dėl vyravusio neužtikrintumo ir dažnos aplinkybių kaitos pandemijos metu, intensyvaus planavimo, problemų sprendimų ieškojimo (kas, beje, išliko iki šiol) ir dėl to kylančio didelio streso. Todėl dažnai šių organizacijų valstybės finansuojami projektai buvo kuriami ne galvojant apie kokybišką įgyvendinimą, bet skirti atsiskaityti jas finansavusioms valstybės institucijoms, o tai bent jau didžiuosiuose miestuose galimai sukūrė kultūrinių veiklų perviršį.
Šiuo metu pasikeitus renginių sezono trukmei, gyventojų įpročiams, jiems dažniau renkantis skaitmenines pramogas, konkuruoti su kitais, efektyviai komunikuoti ir pritraukti lankytojus ar dalyvius į gyvas veiklas organizacijoms yra sunkiau. Šios priežastys nulėmė kultūros organizacijose vyraujantį neužtikrintumą ir sunkumą atsigauti ir vykdyti savo veiklą taip kaip 2019 m.
Vis dėlto žaidimų industrija ir bibliotekos patyrė pakylėjimą šiuo laikotarpiu, nes karantino metu išaugo susidomėjimas jų virtualiomis paslaugomis ir produktais. O jų veiklos nebuvo taip stipriai sutrikdytos ilgesnį laiką nei kitų sričių.
Daugumos biudžetinių kultūros organizacijų biudžetas ir dėl valstybės politikos išliko stabilus arba augo, o pandemijos metu poreikis greitam reagavimui į dažnai kintančias situacijas pakeitė ir šių įstaigų, iki šiol laikytų „nelanksčiomis“, požiūrį į darbą ir paslaugų teikimą. Dėl Rusijos karo Ukrainoje taip pat pastebimas ir kultūrinės ar kūrybinės veiklos prasmės permąstymas, bandymas iš naujo atrasti Lietuvos istorinę ar regiono kultūrą ir tai taikyti savo veikloje.
Krizė taip pat dažnai buvo matoma kaip galimybė tobulėti, o tam padėjo ir teikiamos valstybės finansinės priemonės veiklai bent tuo metu stabilizuoti.
– Koks krizinės situacijos poveikis kultūros sektoriaus skaitmenizacijai? Galbūt muziejų ar galerijų archyvuose saugomas meno kolekcijas galime lengvai pamatyti internete? O gal buvo atverti kiti iki tol visuomenei neprieinami šaltiniai?
– Gyventojai gali rinktis iš įvairesnių veiklų, o skaitmeninimas taip pat suteikia platesnę prieigą prie lietuviškų kultūros produktų ir veiklų tiems, kuriems iki tol būdavo keblu dalyvauti. Nors dauguma kultūros organizacijų privalėjo persikelti į skaitmeninę erdvę, kad vykdytų darbą ir veiklas, tačiau vienoms organizacijoms tai tiko, kitos to atsisakė tik radusios progą grįžti į biurus ar teikti kultūrinį potyrį gyvai.
Iš jų itin išsiskyrė scenos ir vizualiųjų menų, kino teatrų organizacijos, kurios teigė, kad skaitmeninimas buvo sunkiai išpildomas arba nesuteikė pilnavertiško kultūrinio išgyvenimo ar ryšio tarp auditorijos ir kūrėjų ar kūrinių.
Tačiau muziejai, archyvai, bibliotekos, išplėtojo savo veiklas skaitmeninėje erdvėje ir toliau jas vysto, pvz., išplėsta knygomatų infrastruktūra, geresnis ir vartotojams labiau pritaikytas parodų, muziejų eksponatų, bibliotekų išteklių, įskaitant knygų, laikraščių prieinamumas internete, patogesnė galimybė įsigyti lietuviškų meno kūrinių, žiūrėti lietuviškus filmus legaliai internetu ir kt.
– Ar kultūra tapo labiau prieinama Lietuvos gyventojams?
– To netyrėme, tačiau galima įžvelgti daugiau įvairesnių ir skaitmenintų kultūros paslaugų, kurios gali suteikti geresnę prieigą prie kultūros paslaugų Lietuvos gyventojams. Tikimės, kad į klausimą, kokį poveikį skaitmenizacija daro kultūros prekių ir paslaugų vartojimui, prieinamumui atsakys kitas – 2023 m. LKT vykdomas Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas.
Išsamiau tyrimas bus pristatytas vasario 3 d. 15 val. LKT diskusijoje „Pandemijos pamokos: ar kultūros sektorius pasirengęs ateities krizėms?“, vyksiančioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Renginių erdvėje.
Joje dalyvaus Kultūros ministras Simonas Kairys, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė, Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vyresnioji analitikė Marija Pečiulytė, KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto Tyrimų ir įžvalgų vadovė Rūta Matulaitienė. Moderuos LRT KLASIKA vadovas Julijus Grickevičius.