Per vitražo įvaizdį menininkas prisilietė prie Stiklo kvartalo prigimties

„Vitražo menas tuo ir įdomus, kad jo niekada negali pamatyti dirbtuvių aplinkoje. Tik tada, kai jis instaliuotas, kai jį veikia natūrali šviesa, kai kūrinys atsiduria ten, kur yra jo vieta, per spalvas nušvinta tikroji, dieviškoji šviesos tapyba“, – sako menininkas Petras Saulėnas, Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams nuo vakar gatvių šviesos meno galerijoje „ARTerija“ pristatantis savo erdvinių vitražo objektų ir šviesos instaliaciją „Vitrum“.

P. Saulėno erdvinių vitražo objektų ir šviesos instaliacija „Vitrum“ – jau devintoji gatvių šviesos meno galerijos „ARTerija“ ekspozicija. „ARTerija“ 2019 metais sukūrė į asociaciją „Miesto kvartalas“ susijungusi kūrybingoji Vilniaus Stiklo kvartalo, Dominikonų ir Savičiaus gatvių bendruomenė.

Šviesos ir meno instaliacijos galerijos gatvių tinkle keičiamos du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pagrindinis tikslas, jungiantis ir vienijantis gatvių galerijos tinklą, – naudojant menines išraiškos priemones, atverti ir visuomenei pristatyti Vilniaus ir Lietuvos istoriją ir tapatybę.

„Vitrum“ – tai stiklo ir šviesos pasakojimas apie unikalią Vilniaus Stiklių gatvės ir viso kvartalo istoriją. Iš spalvotų, šviesą praleidžiančių ir ją atspindinčių objektų P. Saulėno sukurta trimatė vitražo instaliacija tęsiasi virš Stiklių gatvės ir Senamiesčio. Praeiviams ji pasakoja apie Vilnių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, buvusios vienos didžiausių Europos valstybių, sostinę, senąjį lietuvių politinį, meno ir amatų, tarp jų – ir stiklininkystės centrą.

1547 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Stiklių kvartale leido įkurti pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiklo manufaktūrą. Šiuo metu Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje nebėra likusios nė vienos stiklo pūtimo dirbtuvės, kvartale nebeveikia ir čia buvusi paskutinė stiklo-vitražo galerija. Galerijos įkūrėja, menininkė, vitražistė Julija Vaičienė 19 metų kūrė ir išlaikė Vitražo muziejų, nuolat rengė stiklo meistrystės pamokas moksleiviams ir suaugusiesiems, Vilniaus gyventojams ir svečiams. Kasmet galerijoje vykdavo po dvi tris stiklo menininkų parodas.

„Labiausiai gailiuosi, kad nepavyko rasti, kam perleisti galerijos ir muziejaus, esu pavargusi, stoja net internetinis puslapis, kuriame veikia virtualus vitražo muziejus bei Lietuvos vitražo paveldo žemėlapis“, – šiandien kalba J. Vaičienė.

Pasaulyje garsus tapytojas ir vitražistas, modernaus meno simbolis, XX amžiuje Vilniuje dailę studijavęs Marcas Chagallas apie vitražą taip kalbėjo: „Vitražas yra skaidri siena tarp mano širdies ir pasaulio. Vitražas pakelia nuotaiką, reikalauja gravitacijos ir aistros. Jis turi atgyti per šviesą, kurią gauna.“

Tradicinį vitražo – tapybos šviesa meną Stiklo kvartale įvietina „Vitrum“ – menininko P. Saulėno sukurta erdvinė vitražo konstrukcija, trimatė skulptūra. Per vitražo įvaizdį menininkas prisiliečia prie Stiklo kvartalo prigimties, sujungia vietovės kultūros paveldą ir stiklo gimimo kelią.

„Saulės šviesoje, gatvės sienose susiformavo dvimatis instaliacijos objektų atspindys. Jis mane nustebino ir pradžiugino. Nors Vitražo stiklo šviesos tapybos Stiklių gatvėje nebėra, vitražas atsišviečia jos sienose. Tapatybė atsišviečia. Spalvinių derinių kiekis saulės šviesoje multiplikuojasi. Ir tai atskleidžia jo esmę, kurios iki galo nuspėti neįmanoma, tik matyti kintančios šviesos veikiamoje aplinkoje“, – taip apie savo trimatį vitražo kūrinį kalba menininkas P. Saulėnas.

Kurdamas tūrinius vitražo elementus ir mikroskopu fotografuodamas pirmapradę stiklo medžiagą – kvarcinį smėlį, menininkas tiria šviesos poveikį per spalvą, jos dievišką galią, kurią dar seniai pastebėjo maldos namams kuriantys vitražo menininkai.

„Vitrum“ instaliacija konstruojama taip, kad permatomos, spalvotos tūrinio objekto plokštumos, šviesos projekcijoje, dengdamos viena kitą, kuria naujus peršviečiamus spalvų ir atspalvių darinius. Tamsoje kūrinys šviečia, o dieną jame saulė kuria spalvotos šviesos srautus.

Objekto makrokonstrukcijos atkartoja šviesolaužius kristalus, o jis pats sukonstruotas laikantis tikslios, matematinės Sfenoidalinio Hendekaedro formos, pakimba virš Stiklių gatvės, išraiškingai primindamas apie šios vietos stiklo kultūrą ir jos įtaką viso Vilniaus kultūros kodui.

Antroji ekspozicijos dalis – buvusios vitražo galerijos ir „Senatorių pasažo“ languose, šviesdėžėse eksponuojamos, ant spalvotų pozityvinių fotografinių plokštelių perkeltos, mikroskopu fotografuotos kvarcinio smėlio dalelės.