Performanso „Budėti“ kūrėjai: desperatiški laikai reikalauja tokių pat veiksmų

Ant sostinės Žaliojo tilto gegužės 1-ąją vyksiančio performanso, pavadinto simbolišku pavadinimu „Budėti“, viena idėjos autorių ir kūrėjų aktorė Julija Šatkauskaitė pasakojo, kad šia meninės raiškos priemone bus siekiama išreikšti atjautą ir palaikymą karo siaubiamiems Ukrainos miestams, pagerbti jų gynėjus. Žodis „budėti“ pasirinktas ne šiaip sau – tai aliuzija į Sausio 13-osios įvykius, Laisvės gynėjus. Performanso kūrėjai akcentuoja visiems iki kraujo pažįstamą frazę: „Laisvė ir nepriklausomybė yra pasirinkimas, kurį kasdien privalome saugoti.“

Visus vienijanti mintis

Pastebėjus, kad performansas puikiai „įsipaišo“ į Meninių akcijų savaitę, tarsi jos užbaigiamasis renginys, J. Šatkauskaitė sakė, kad šis pasirodymas su minėtais renginiais nesusijęs, tačiau mintis, kodėl šiandien reikia daryti performansus, ko gero, pas visus ta pati, vienijanti. „Norime, kad ši tema būtų dėmesio centre. Kad Lietuva ir Europa nepavargtų, kad tie žmonės, kurie gina savo šalį ir mus visus, nepasiduotų“, – palaikymo svarbą pabrėžė ji.

Šiuos menininkų veiksmus pavadinti informaciniu karu, anot J. Šatkauskaitės, būtų per daug politiška. „Reikia pabrėžti, kad menininkai visada yra už taiką, gyvybę ir tiesą, tad vadinti tai informaciniu karu – labai politiškas terminas. Svarbiausia – žmonių gyvybės ir gyvenimai, o politinis kontekstas, kuris eina su žodžiu „karas“ (nepaisant to, kad menas karo metu privalo būti prisitaikantis, dar aktyvesnis, labiau šokiruojantis), negali tapti meno propaguojamu dalyku“, – taikos misiją išryškino menininkė.

Tačiau pati politiškumo sąvoka, anot J. Šatkauskaitės, meno pasaulyje svarbus dalykas. „Spektakliai, muzika – turi politinį svorį. Menininkų pozicija – būti visuomenėje, būti jos atspindžiu. Performanso žanras, manau, įgauna tokį pagreitį, nes menininkai supranta, kad desperatiški laikai reikalauja desperatiškų veiksmų. Viena kolegė įdomiai palygino dabar vykstančius performansus su Antrojo pasaulinio karo pradžia. Vokietijoje, dar neprasidėjus karui, vyko performansai, kurie aiškiai buvo nukreipti prieš karo žiaurumą, stengiantis atkreipti dėmesį, kur link juda visuomenė. Visa menininkų bendruomenė jautriai reaguoja į visus įvykius, negali „nenešti“ savo kūrybinėmis priemonėmis tų minčių, kurios dabar kyla“, – sakė viena performanso kūrėjų.

Kolegės nuomonei pritarė ir scenografas, kino dailininkas G. Jurgelevičius. Menas, kaip reiškinys, anot jo, yra labai svarbus politinės nuomonės išreiškimui: „Menas gali būti visoks, bet kai jis yra politinis – labai stipru, šią kalbą supranta daug žmonių. Tai nėra žodžiai, o kažkas aukščiau... Jaučiu, kad meno pareiga yra reaguoti į esančias padėtis visuomenėje, pasaulyje, ir taip palaikyti tuos, kuriems to reikia. Tie, kas pamato tą meną, išraišką, jų viduje kažkas nutinka – tai svarbu.“

Mirtis nėra tokia baisi, kaip jos laukimas

K. Švenčionytė atkreipė dėmesį į performanso pavadinimą „Budėti“, reiškiantį nuolatinę budėjimo būseną. „Mes ją taip pat juntame, kaip ir Ukrainos žmonės, kurie girdi sirenas, bombardavimo garsus. Mirtis įvyksta vieną kartą, bet jos laukimas yra visas gyvenimas. Tas budėjimas yra nerimas, vidinė drama. Mirtis nėra tokia baisi kaip jos laukimas, ar nerimas dėl jos. Norėtume perteikti šį jausmą, tai labiausiai kankinantis dalykas, nors kartu – ir viltingas. Budi ir tiki, kad viskas bus gerai. Viltis, reali parama gali padėti, jeigu nuleisime rankas – pralaimėsime iš karto“, – svarbų momentą išskyrė pašnekovė.

Su šia būsena susijęs ir K. Švenčionytės vaidmuo būsimame performanse. Jai teks rolė žmogaus, kuris yra nuolatiniame budėjime. „Žmogaus, kuris jau kažkiek sužalotas, bet gyvas. Konkretus ir aiškus vaidmuo – žmogaus kūne įkūnytas karo grėsmės virpesys. Kas bus sudėtingiausia? Valandą lėtai kartosiu tokį patį veiksmą ir būsiu nuoga, galbūt šiek tiek prisidengusi – bus šalta. Bet esu turėjusi performansų, reikalaujančių ištvermės. Ne pirmą kartą, tad viskas bus gerai. Atliksiu ne išoriškai, bet vidiniai aktyvų veiksmą. Visa kita – fiziniai, techniniai aspektai“, – kalbėjo ji.

K. Švenčionytė pažymėjo, kad svarbiausias performanso tikslas – atkreipti dėmesį į „mažą“, paprastą žmogų, kuris šiuo metu kenčia karo pasekmes: „Kenčia niekuo dėti civiliai, turime jiems padėti, priimti į namus – matyčiau tokį praktinį tikslą. Džiaugiuosi, kad Lietuva aktyviai dalyvauja Ukrainos palaikyme, bet norime dar kartelį atkreipti dėmesį apie reikalingą pagalbą karo žiaurumus išgyvenantiems.“

Kristina Švenčionytė

„Mirtis įvyksta vieną kartą, bet jos laukimas yra visas gyvenimas. Tas budėjimas yra nerimas, vidinė drama. Mirtis nėra tokia baisi, kaip jos laukimas, ar nerimas dėl jos. Norėtume perteikti šį jausmą, tai labiausiai kankinantis dalykas, nors kartu – ir viltingas“

Propagandinės statulos – ne veltui

Performansui pasirinkta lokacija – Žaliasis tiltas, architekto Audriaus Ambraso meninė instaliacija „Žaliojo tilto ženklai“. Kodėl? „Tiesą sakant, apie šią erdvę galvojau nuo rudens, ko gero, dar anksčiau. Man ši vieta buvo įdomi kaip meninė erdvė ir pandemijos laiku. Kadangi tuo metu teatras ir performanso menas staiga nebegalėjo būti salėse, visi galvojome, kaip padaryti, kad žiūrovas galėtų saugiai patirti teatrą, performansą, neidamas į uždaras patalpas“, – pasakojo apie pirmąsias inspiracijas J. Šatkauskaitė.

Žaliasis tiltas sostinėje turi bene ilgiausią ir sudėtingiausią istoriją. „Ta erdvė visą laiką yra kontraversiška, manau, net ir sovietmečiu ten ne veltui buvo įtaisytos propagandinės statulos. Viena performanso dalių sieksime sulyginti tai, kokia yra propaguojama Rusijos vizija, ir kokia realybė išvaduotųjų tautų, kurioms vaizduojamos skulptūros su šviesia ateitimi ir šlovingais kareiviais. Realybė – griuvėsiai ir sužaloti gyvenimai“, – konstatavo pašnekovė.

G. Jurgelevičius prisipažino šiuo metu jaučiantis pareigą išreikšti savo nuomonę kaip menininkas. „Statome instaliaciją–spektaklį, paremtą masyvia scenografija, kuri reprezentuoja Ukrainoje agresoriaus subombarduotus daugiabučius. Ant Žaliojo tilto atsirasiantis daugiabučių vaizdinys simbolizuos paminklą, taip visus kviesime prisiminti šią tragediją“, – kalbėjo G. Jurgelevičius, vienas performanso kūrėjų.

Žaliasis tiltas, anot G. Jurgelevičiaus, istoriniu atspalviu itin tampriai susijęs su šių dienų aktualijomis. Čia ilgą laiką stovėjo sovietų palikimas, skulptūros, kurios reprezentavo to laiko elementus, reiškinį.

„Pati vieta diktuoja šį performansą, šaukia tai daryti, ji įkrauta ta energija. Atsiradę rėmai tarsi šaukia „įdėti“ meną. Džiaugiuosi matydamas ir kitus menininkus ten kuriant. Šįsyk ant tilto esantys instaliacijos rėmai pavirs lyg daugiabučiais namais, kurie yra subombarduoti, jų viduje vyks veiksmas. Sudaužytuose languose – gėlės, o savo namų kampe pasislėpę žmonės bijos ir saugosis tolimesnių bombų, iššūkių“, – valandą vyksiančio perfomanso vyksmą trumpai nupasakojo pašnekovas.

K. Švenčionytė neabejojo, kad meno kalba bus pakankamai aiški, tad netikėtų interpretacijų neturėtų kilti. Tai, anot pašnekovės, nėra spektaklis – labiau bus žaidžiama efektu: „Veiks pats Žaliojo tilto mastelis. Nėra didelių metaforų, bet, žinoma, matant apdegusį, subombarduotą pastatą ir „mažą“ žmogų jame – galima interpretuoti įvairiai. Nuo miestų iki vidinės žmogaus griūties, kuri ištinka karo metu. Juk ištinka ne tik fizinė namų netektis, bet ir viso gyvenimo, perspektyvos matymo, šeimos narių mirtys – viso gyvenimo griūtis. Lieka vienintelis dalykas – tikėjimas ir vertybės, pamatai, ant kurių žmogus stovi. Tikėkimės, kad tas pamatas, kova už vidinę ir išorinę laisvę nesikeičia, nesugriūna iš vidaus. Kiekvienas gali interpretuoti savaip, visi supratimai yra priimtini. Tačiau akivaizdu, kad palaikome Ukrainos pusę.“

Organizatoriai prisipažino šiek tiek nerimaujantys dėl techninės sumanymo dalies įgyvendinimo, performansą dėl netinkamų lauko sąlygų ne kartą teko atidėti.

„Dar vasario mėnesį darėme pirmąsias repeticijas, kaip tik sutapo, kad buvo didžiulė audra, užlipome ant tų pjedestalų, vos nenuskraidino mūsų visų į upę. Tikrai stipri erdvė – ir savo politiniu, ir kultūriniu, ir istoriniu kontekstu... Gan atsargiai žiūrime į šį performansą, tikimės, kad pavyks įgyvendinti tai, ką esame suplanavę, bet jau keletą kartų teko nukelti – buvo per pavojingos oro sąlygos“, – pasirodymo laukimo nerimu pasidalino J. Šatkauskaitė.