Performansų močiutė Marina Abramovič menu atveria sąmonę į kitą dimensiją: pasidalino eksperimentu, kurį namie gali atlikti kiekvienas

Išgirsti Serbijos performansų menininkės Marinos Abramovič vedamą paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“ Europos kultūros sostinėje Kaune, Žalgirio arenoje žiūrovai turėjo galimybę tik vieną vienintelį vakarą. Viešoje paskaitoje M. Abramovič ėmėsi apžvelgti performanso meną – kas visgi tai yra? „Kai kalbame apie performansą – turime kalbėti apie laiką. Svarbu tai, kas vyksta dabar ir čia. Kai prisimename praeitį, praleidžiame dabartinio gyvenimo čia malonumą. Galbūt kitą sekundę nukris meteoritas... Realybė yra dabar – štai taip tampama Zen meistru, žmogumi, kuris sukelia visai kitokią proto būseną. Lengva daryti tai, kas patinka, bet jeigu ateinate į naują teritoriją – nebijokite tyrinėti“, – patirtimi dalijosi menininkė.

Gyvenimo menas

Performanso meno forma, anot M. Abramovič, sudėtingiausia iš visų menų. Tačiau menininkė atkreipė dėmesį, kad šis žanras daugelį metų nebuvo pagrindiniu. Pirmąsias vietas visada užėmę fotografija, video, skulptūra, tapyba.

„Performansas visada buvo tarsi kažkas kito. Penkiolika metų užtrukau, kol šis žanras buvo priskirtas prie pagrindinių meno rūšių – tuo didžiuojuosi“, – sakė performanso meno močiute vadinama M. Abramovič.

Performansas, menininkės žodžiais tariant, yra gyvenimo menas. „Turi išdrįsti patirti, sukurti energijos lauką, kontaktuoti su žiūrovu. Dauguma performansų yra giliai emocingi, paliečiantys sielą. Kai tu kažką darai šešiasdešimčia, kartais ir šimtu procentų – to neužtenka. Turi padaryti dar šimtu procentų daugiau, kad sulauktum kažkokių pokyčių. Turi nuvarginti save, įdėti į darbą visą savo energiją, tada galėsi pasiekti daugiau. Mano atveju, aš atiduodu visą save performansui. <...> Nesvarbu, kas tu būtum, studentas, ūkininkas ar politikas – turi viršyti save šimtu procentų. Turime nustoti galvoti apie meną kaip gražų paveikslą ant sienos. Menas turi užduoti klausimus, būti tikras, dvasingas, numatyti ateitį“, – sakė pasaulinio garso menininkė.

Visgi, kaip prisipažino M. Abramovič, procesas jai esąs daug svarbesniu nei pats rezultatas.

„Nesvarbu, ką darai gyvenime – proto būsena yra esminis dalykas: ji sukuria laisvę, tavo gyvenimo koncepciją. Menininkas – vyraujanti figūra, vizualizuojanti judėjimą, energiją. Ukrainiečių tapytojas Kazimiras Malevičius sukūrė kažką naujo, jo manymu, menininkas yra šamanas. Netikiu, kad menininkas gali pakeisti pasaulį, bet jis gali iškelti teisingus klausimus. Menininkas privalo būti atsakingu, ypač šiomis dienomis“, – pažymėjo ji.

Geras menininkas turi aukotis

Kaip žinoti, kad esi menininkas? „Tai yra toks klausimas, kuris primena, ar tu kvėpuoji. Atsikeli ryte – turi kurti, idėjos tampa tarsi apsėdimu, kūnas patiria karštinę. Menininkas negali būti pats geriausias, bet geras – turi aukotis“, – neabejoja kūrėja.

Daug kas užduoda klausimą, kas gi yra performansas. M. Abramovič įsitikinusi, kad tai yra psichinė ir fizinė būsena.

„Performansas gali trukti kelias dienas ar mėnesius, tame laike kažkas vyksta – gali dingti elektra ar pan., bet viskas, kas ateina iš išorės – taip pat performanso dalis. Koks skirtumas tarp performanso ir teatro? Kai pradėjau karjerą – nekenčiau operos, šokių. Saugi jaučiausi užsiimdama performansu, norėjau tyrinėti šį žanrą. Teatras yra puiku, tačiau yra vienintelė problema performanso požiūriu – ten viskas netikra: kraujas ir kt. atributai. Vakarų kultūrose esame susiję su technologijomis, o Rytų kultūros siejasi su paties kūno galia, telepatija, ekstaze. Kiek įmanoma dažniau keliauju į rytus, tai yra kažkas tikro. Vykstu kaip ritualo dalyvė, kad sužinočiau, kaip „išspausti“ savo psichines galias“, – susirinkusiai publikai kalbėjo ji.

Dėl visų naujųjų technologijų, zoomų ir internetų, M. Abramovič svarstė, menininkas gali „tapti nematerialiu“, ilgainiui galinti pasikeisti energetinių mainų tarp publikos ir kūrėjo samprata.

„Tačiau menininkai turi suvokti, kaip energiją perduoti auditorijai, o ji – turi mokėti ją priimti, tą turi padaryti savo mintimis. Skirtingose kultūrose, Kinijoje ar Japonijoje menininkai keliaudavo į kalnus, ten susidurdavo su či energija. Tai yra energetiniai tekančios upės šaltiniai, padedantys kontempliuoti kūrybą. Kiekvienam savas metodas. Teatro praktikas Konstantinas Stanislavskis turėjo savo, o aš turiu Abramovič metodą. Galiu jus patalpinti į kokią nors nepatogią vietą – be maisto, kalbėjimo, užsiimti fiziniais ir psichiniais pratimais. Tik medituojant aptinkami savo sieloje anksčiau neapčiuopti dalykai“, – teigė menininkė.

Pasisekė tik iš trečio karto

Tęsdama paskaitą M. Abramovič papasakojo apie garsiausius savo ir kitų menininkų performansus. Vienas pirmųjų, kuriuo kūrėja pasidalino su Kaune susirinkusia publika – 1996-aisiais pačios sukurtas „The Onion“.

Ekrane pasirodo nufilmuota medžiaga – M. Abramovič valgo žalią svogūną. Jos akys ašaroja, iš burnos varva seilės, ji nubraukia lūpų dažą, ant veido prilimpa svogūno sluoksniai. Jos kramtymas lėtėja, bet ji ir toliau įnirtingai kąsteli svogūną, tęsdama pokalbį. Tam tikrais atžvilgiais „The Onion“ – tarsi nuoroda į ankstyvuosius jos kurtus performansus, pavyzdžiui, „Art must be Beautiful, Artists must be Beautiful“, kur M. Abramovič šiurkščiai šukuoja savo plaukus. Kadangi ankstyvieji pasirodymai sukasi apie psichines ir fizines skausmo ribas, „The Onion“ tarsi atnaujina M. Abramovič pasišventimą kūno ir proto neatskiriamumo idėjai, ginčijant akivaizdžius fizinės ištvermės apribojimus.

„Turėjau suvalgyti svogūną, pasisekė tik iš trečio karto“, – jau šypsodamasi šiandien iššūkį prisiminė M. Abramovič.

„<...> Aš taip pavargau nuo savo migrenos priepuolių, vienišų viešbučio kambarių, nešvarių patalynės užvalkalų, nuotolinių telefono skambučių, blogų televizijos filmų. Pavargau visada įsimylėti ne tą vyrą; pavargau gėdytis to, kad mano nosis ar užpakalis per dideli; gėdytis dėl karo Jugoslavijoje. Noriu išvykti, kur nors taip toli, kad būčiau nepasiekiama telefonu ar faksu. Noriu pasenti, tikrai pasenti, kad niekas nebebūtų svarbu. Noriu suprasti ir aiškiai pamatyti, kas už viso to slypi. Noriu nebenorėti“, – tokius žodžius performanso „The Onion“ metu kalbėjo M. Abramovič.

Jonas Mekas – „didelis žmogus“

Menininkė aptardama archyvinę medžiagą pažymėjo, kad performanso žanrą veikia daug medijų: šokis, muzika, kinas, mada, pop kultūra.

Vienas ryškių pavyzdžių, kaip muzika paveikė performanso žanrą – „7 Deaths of Maria Callas “ – tai odė garsiai operos dainininkei, išplaukianti iš mitinio ir dramatiško jos gyvenimo.

M. Callas visada užėmė ypatingą vietą M. Abramovič širdyje. „Jei pažvelgsite į M. Callas gyvenimą, jos istorija labai panaši į manąją. Tai apie mirtį dėl sudaužytos širdies, apie tai, kaip tave nužudo kažkas, kurį myli. M. Kallas nebenorėjo gyventi, kai mirė didžiausia jos gyvenimo meilė. Ir aš turėjau tai. Kai mirė mano buvęs vyras, norėjau mirti ir aš. Nenorėjau valgyti, nenorėjau miego, nieko nenorėjau. Tai buvo mano pabaiga. Bet aš grįžau į darbą ir padariau savo meną tokį, koks jis yra dabar“, – yra sakiusi menininkė.

Užkabinusi kino sritį M. Abramovič nepamiršo Jono Meko, pagirdama sakė, kad lietuvių kilmės menininkas buvo „didelis žmogus“ – poetiškas, mėgo eksperimentuoti, turėjo humoro jausmą, buvo kūrybingas ir įkvepiantis.

„J. Meko kūryboje gyvenimas ir filmas susilieja vienas su kitu. Svarbu pamatyti, kaip jis suvokia laiko tėkmę, priima grožį. Kalbant apie menininkus ir kūrybingumą, visą žmoniją daliju į dvi dalis – originalus ir jų pasekėjus. Jonas neabejotinai buvo tikras originalas“, – sakė ji.

Keliaudama per meno sritis, darančias įtaką performanso žanrui, M. Abramovič pažindino su, jos manymu, ryškiausiais savo sričių atstovais ir jų kūriniais: vokiečių šokėja Pina Bausch, australų šiuolaikinio meno atstovu Christianu Thompsonu, legendiniu gruzinų režisieriumi Sergei Parajanovu, sukūrusiu ne vieną ypatingą filmą, Prancūzijoje gyvenančiu čiliečiu filmų režisieriumi Alejandro Jodorowsky, kanadiečių režisieriumi Marco Brambilla, performansų ir instaliacijų autoriais Nezaket Ekici, Chrisu Burdenu, Mike Parru, Tehchingu Hsiehu, Ayrsonu Heraclito.

Patyrė tai, ko dar nebuvo tekę pajusti

Kaip pastebėjo M. Abramovič, ekstremalus menas yra ikoniškas, juo tarsi atveriama sąmonė į kitą dimensiją.

„Paprastas metodas – uždarote duris ir neišeinate, lėtai atidarote duris, lėtai uždarote – trys valandos ir durys tampa kosmosu“, – lengvą eksperimentą pasiūlė pabandyti garsioji performansų autorė.

Panaši idėja, anot M. Abramovič, viename performansų, kurį jį patyrė kartu su savo gyvenimo ir kūrybos partneriu Ulay (Uwe Leisipen, 1946 – 2020) „Imponderabilia“ (1977). Idėja buvo ta, kad menininkai tapo tarsi „įėjimu“ į muziejų.

M. Abramovič ir Ulay buvo pakviesti į didįjį Performansų festivalį Bolonijoje, kur nusprendė pagrindinį įėjimą į muziejų susiaurinti savo kūnais. Žiūrovai, atvykę į festivalį, susidūrė su pasirinkimu: turėjo prasisprausti pro nuogus menininkus – kitaip įeiti buvo neįmanoma. Performansas buvo suplanuotas šešioms valandoms, tačiau po trijų valandų atvažiavo policija ir pareikalavo parodyti dokumentus bei pasą – tuo pasirodymas baigėsi.

„Mes išplėtėme teritoriją – kūnas turi būti nuogas. Pirmą kartą patyriau kažką, ko nebuvau patyrusi prieš tai. Į renginį tuomet atvyko tūkstantis žmonių – iš meno pasaulio, atsitiktiniai lankytojai, atmosfera buvo elektrifikuota! Niekada nerepetuoju savo pasirodymų, nes nebeturėsiu tos pačios energijos. Taip, tarp žiūrovo ir kūrėjo vyksta energijos mainai – svarbu suprasti, kaip ji keliauja. Tarkim, koncertas, o prieš jus – šimtatūkstantinė žiūrovų minia. Liekate su tokia energija kūne, kuri jus gali sunaikinti, tad nusiraminimui vartojate alkoholį... Reikia suprasti, kaip pasiimti gerąją energiją. Grįžusi namo šiomis žiniomis pasinaudosiu, kad panaudočiau energiją ne destruktyviai, o pozityviai. Aš tai vadinu erdvės suvokimu“, – aiškino M. Abramovič.

Menininkas Tehchingas Hsiehas „One Year Performance“ (įprastai vadinamas „Time Clock Piece“, 1980) sukūrė neįtikėtinos ištvermės reikalaujantį išbandymą: savo studijoje kas valandą, dvidešimt keturias valandas per parą, metodiškai stebėjo bėgantį laiką ištisus metus. T. Hsiehas yra pasauliniu lygiu pripažintas kūrėjas, kaip ilgalaikių performansų specialistas. T. Hsiehas tyrinėja laiko, gyvenimo ir būties klausimus, o jo kūriniai išsiskiria konceptualiu grynumu ir fiziniu kraštutinumu.

„T. Hsiehas patyrė transformaciją, sukūrė narvą savo paties namuose, pasirūpino nedidele kriaukle, lova, būtinomis išgyvenimo salygomis – neskaitė, nesiklausė muzikos, vieną kartą per dieną pavalgydavo. Paklausiau jo, kodėl? Galbūt norįs vienišumo... Bet jis savanoriškai sau sukūrė metams kalėjimą! Ir jis man atsakė: esą kai sėdi ant kairės pusės lovos – atsiduria miegamajame, ant dešinės – savo sode. Mintimis galįs persikelti ten, kur tiktai panorėjęs. Jis įrašė kiekvieną savo patyrimo sekundę. Prabėgo vieneri metai, jis tai darė be liudininkų, bet užregistravo kiekvieną momentą“, – M. Abramovič pateikė performanso pavyzdį, kuris kalba apie grynojo laiko sampratą, kuris dabartyje nuolat atsinaujina.

O dabartinis laikas neleidžia pamiršti – Ukrainoje vyksta karas, per kurį žūsta žmonės. M. Abramovič, į paskaitą subūrusi daugiau nei šešis tūkstančius žmonių, pasinaudojo savo per laiką įgytomis žiniomis ir privertė energiją „tekėti“. Kelioms minutėms paprašiusi publiką vienas kitam uždėti ranką ant peties ir užsimerkti, regis, sukūrė stebuklą... Slava Ukraini!

Dėl Rusijos režimo vykdomo karo prieš Ukrainą ir jos žmones – dalis lėšų, gautų už bilietus, bus skirti paremti Ukrainos kultūros programą Kaune. Ukrainos kultūros programa priims, parems ir suteiks kūrybines erdves menininkams bei kūrėjams, kurie karo metu savo laikinais namais pasirinks Kauną.

Save, o kartais ir publiką įtraukia į ekstremalius išbandymus

M. Abramovič gimė tuometinėje Jugoslavijoje 1946-aisiais. 1960-ųjų pabaigoje ji pradėjo eksperimentuoti su garsu ir erdve – kūrė kūrinius, susidedančius tik iš tuščios garso kasetės, grojančios magnetofone, triukšmo arba iš metronomo spragtelėjimo tuščioje patalpoje, rašo artmargins.com.

Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio M. Abramovič pradėjo užsiimti performanso menu, pagrindiniu savo kūrinių meninės raiškos objektu ir priemone skelbdama savo kūną. Ji pradėjo nuo ilgų pasirodymų, protestuojančių prieš anuometinės socialistinės Jugoslavijos politinį klimatą.

Ankstyvuosiuose pasirodymuose M. Abramovič, kaip taisyklė, save, o kartais ir publiką įtraukdavo į ekstremalius išbandymus – prieš publiką išgerdavo dideles stiprių psichotropinių vaistų dozes („Rhythm 2“, 1974 m.), tyčia susižeisdavo, kišdama peilius tarp pirštų („Rhythm 10“, 1973), gulėjo degančioje penkiakampės žvaigždės pavidalo konstrukcijoje („Rhythm 5“, 1974), skustuvu įsibrėžė žvaigždę sau ant pilvo ir tada gulėjo ant ledo su kraujuojančiomis žaizdomis („Lips of Thomas “, 1975).

Šių eksperimentų su savimi kulminacija tapo garsusis performansas „Rhythm 0“ (1974 m.) Neapolio „Morra“ galerijoje, kurio metu M. Abramovič prieš publiką išdėliojo 72 objektus, kuriuos žmonės galėjo panaudoti savo nuožiūra. Tarp jų buvo žirklės, peilis, botagas ir net pistoletas su vienu šoviniu. Menininkė šešias valandas leido žiūrovams manipuliuoti savo kūnu ir judesiais. Iš pradžių publika elgėsi kukliai ir atsargiai, tačiau po kurio laiko dalyviai tapo agresyvesni.

M. Abramovič vėliau prisiminė: „Mano patirtis byloja, kad jei paliktum sprendimo teisę publikai, tave galėtų nužudyti.<...> Pajutau tikrą smurtą: man supjaustė drabužius, įsmeigė rožių spyglius į pilvą, vienas paėmė ginklą ir nutaikė man į galvą, bet kitas tą ginklą atėmė. Vyravo agresyvi atmosfera. Po šešių valandų, kaip ir planavau, atsistojau ir nuėjau link publikos. Visi nuskubėjo, pabėgdami nuo tikrosios akistatos.“

1975-aisiais M. Abramovič persikėlė į Amsterdamą, kur susipažino su menininku Ulay, kuris tapo jos gyvenimo ir performansų partneriu ištisiems dvylikai metų. Marinos serijoje „Rhythm“ pradėtus eksperimentus žmogaus fiziologinių ir psichologinių galimybių ribų tyrimo srityje menininkai tęsė kartu.

Vienas pirmųjų bendrų M. Abramovič ir Ulay pasirodymų buvo „Relation in Time“, pirmą kartą parodytas 1976 metais Venecijos bienalėje. Menininkai norėjo sujungti vyriškas ir moteriškas energijas: M. Abramovič ir Ulay sėdėjo atsukę vienas kitam nugaras, susirišę vienas kito plaukais – iš viso 17 valandų, 1977 m.); ir „Point of Contact“ M. Abramovič ir Ulay stovi vienas priešais kitą, atkišę rodomuosius pirštus, bet nesusiliesdami visą valandą, 1980).

Performanso „AAA-AAA“ (1978) metu pora šaukė vienas ant kito tol, kol prarado balsą.

„Rest Energy“ (1980) Ulay nutaikė užnuodytą lanko strėlę tiesiai į Marinos širdį, o strėlės pusiausvyrą išlaikė tik partnerių kūnų svoris.

„Prie širdies buvo pritvirtinti du mikrofonai ir girdėjome jos plakimą. Tobulėjant mūsų pasirodymui, jis tapo vis intensyvesnis. Tai truko keturias minutes ir dešimt sekundžių, o man jos buvo amžinybė. Tai buvo performansas, skirtas beribiam pasitikėjimui“, – tuomet sakė M. Abramovič.

Tačiau ilgainiui M. Abramovič ir Ulay santykiai išblėso. Santykiai, užsimezgę 1976 m. baigėsi 1988- aisiais, tačiau net ir šį gyvenimo įvykį jie pavertė performansu: kiekvienas pradėjo eiti nuo priešingo Kinų sienos krašto, susitiko viduryje, o tada, užuot toliau keliavę kartu, atsisveikino.

Dešimtajame dešimtmetyje, politinio konflikto Balkanuose laikotarpiu, M. Abramovič darbuose pradėjo tyrinėti savo šalies kultūros paveldą. 1997 metais Venecijos bienalėje parodytame performanse „Balkan Baroque“ („Balkanų barokas“), pelniusiame Venecijos bienalės Auksinio liūto apdovanojimą, ji keturias dienas valė dvi su puse tonos jautienos kaulų ir plovė juos nuo kraujo, dainuodama Balkanų liaudies dainas ir pasakodama baisias istorijas apie Balkanuose veisiamas žiurkes žudikes.

Pamirštant laiko pojūtį

2000-aisiais menininkė vis dažniau ėmė atsigręžti į rytietiškas meditacijos, apsivalymo ir energetinių esybių suvokimo praktikas. Performansą „Nude with a Skeleton“ M. Abramovič pakartojo tris kartus – 2002, 2005 ir 2010 m., – remdamasi senovine Tibeto vienuolių meditavimo prie mirusio kūno praktika.

„House With an Ocean View“ (2002) – savęs suvaržymo eksperimentas (M. Abramovič badavo, gėrė tik vandenį ir 12 dienų nuolat buvo prieš publiką), skirtas performansą stebintiems lankytojams pamiršti laiko pojūtį.

Dar vienas naujo tūkstantmečio M. Abramovič veiklos aspektas – darbas su pačia performanso samprata, jos eksponavimu ir išsaugojimu meno istorijoje. Menininkė dirba su jaunais atlikėjais, naujai „remiksuodama“ savo kūrinius.

„Seven Easy Pieces“ (2005 m., Guggenheimo muziejus, Niujorkas) M. Abramovič visas septynias dienas po septynias valandas atliko penkis kitų menininkų pasirodymus („Body Pressure“, Bruce'o Naumano, 1974; „Bed for Semen“, autoriaus Vito Acconci, 1972; „Genital Panic“ VALI EXPORT, 1969; „The Conditioning, first action of Self-Portraits, 1973, Gina Pane, 1973; „How to Explain Pictures to a Dead Hare“, Joseph Beuys, 1965) ir du savus performansus „Lips of Thomas“ , 1975 ir „Entering the Other Side“, 2005).

Didžiausia M. Abramovič retrospektyva „The Artist is Present“ įvyko 2010 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje. Be pagrindinės parodos, M. Abramovič pristatė naują performansą: per visą parodos laiką žiūrovai turėjo galimybę sėdėti priešais menininkę ir žiūrėti jai į akis tiek laiko, kiek nori (daugelis neištvėrė daugiau nei dešimt minučių – pradėjo verkti).

M. Abramovič nuosekliai griauna sienas tarp auditorijos ir menininko, savo kūryboje siekia sąmonės skaidrumo, ieško nušvitimo ir asmeninio pokyčio.

Menininkė, kalbėdama apie kūrėjo funkciją, sako: „Kokia menininko funkcija? Kiekvienas menininkas paklaustas tikriausiai atsakys skirtingai. Bet mano atsakymas neabejotinai – kelti sąmoningumą. Pradėkite nuo savęs; pakeiskite save. Jei pasikeiti, gali pakeisti tūkstančius.“

M. Abramovič – viena garsiausių šiuolaikinių menininkių, tikra performanso meno žvaigždė. Jos drąsa, ekstremalios idėjos ir bekompromisiai kūriniai padėjo performansui išsikovoti deramą vietą šiuolaikinio meno pasaulyje.

Susitikimas surengtas parodos M. Abramovič „Būties atmintis“ pristatymo proga.

Paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki liepos 31 d. Parodos ir susitikimo rengėjas – galerija „Meno parkas“.