Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovas Martynas Budraitis tikino turintis vilties, kad kitais metais žiūrovai sugrįš į sales. „Galėsime susitikti spektakliuose su jais gyvai. Juk teatras toks ir yra – tai gyvas susitikimas, kontaktas, dialogas“, – kalbėjo jis.
Gyvenime dažnai nutinka kas nors netikėto
Kitų metų balandžio viduryje LNDT ketina atidaryti naujai pastatytą salę, kartu su premjera. Baigiantis vasarai turėtų atsidaryti ir mažoji salė. „Turiu vilčių, kad viruso nugalėjimas vainikuosis su salių atidarymu. Taip, niekas niekada negali nuspėti, kaip ten bus, bet šiandien yra tokios viltys“, – apie ateitį kalbėjo M. Budraitis.
Paklaustas, ar ir kultūrinį gyvenimą tenka kruopščiai planuoti, M. Budraitis šypsodamasis sakė, kad taip daroma nuo seno: „Planuojame, po to planus keičiame. Nieko naujo, net ir šitomis sąlygomis. Gyvenime dažnai nutinka kas nors netikėto. Planuoji viena, o atsitinka kita. Tik dabar gerokai ryškiau ir aiškiau pajutome, kaip viskas trapu, kaip greitai gali pasikeisti.“
Trapumo jausmas teatre, beje, ypač juntamas. Spektakliai, kontaktas su žiūrovais – gyva materija.
Tačiau pašnekovas vylėsi, kad ateinantys metai visgi bus geresni negu praėję. „Žiūrovas pamatys atnaujintą foje, dalį rekonstruotų patalpų. Didžiosios salės rekonstrukciją dar tęsime, ji prasidėjo tik šių metų gale. Tikiuosi, šie du dalykai – žiūrovų grįžimas ir naujų salių atidarymas sutaps. Po kelerių metų savo namų neturėjimo – galų gale sugrįšime į juos“, – sakė jis.
Jo teigimu, šiais metais LNDT rekonstrukcijai skirtas papildomas finansavimas irgi labai laiku. Sugebėjo ir pirkimus, ir darbus atlikti. „Atrodo, per adatos skylutę, bet išlindome. Tiesa, šiais metais, paskutinė premjera iš šešių įvyko jau prasidėjus karantinui – lapkričio pradžioje. Bet premjerą rodėme, nors žiūrovų įleisti negalėjome, tad transliavome. Beje, visas premjeras nuo rugsėjo mėnesio transliavome gyvai internetu – pradėjome tai daryti patys pirmi. Kaip ir pardavinėti bilietus į tas transliacijas, siekiant gauti pajamų. Iššūkių būta, tačiau gana sėkmingai viskas susiklostė“, – pastebėjo teatro vadovas.
M. Budraitis visiems, o ypač scenos menų atstovams linkėjo, kad Naujaisiais metais galiausiai įvyktų susitikimas su žiūrovais ir kolegomis. „Linkėčiau vėl susitikti gyvai – įvertinus patirtą atsiskyrimą. Reikėtų atmintyje išsaugoti ir nuolat sau priminti apie darbą nuotoliniu būdu, negalėjimą susitikti su žiūrovais, kolegomis, artimaisiais. Kad labiau vertintume naujus susitikimus, labiau gerbtume ir mylėtume vienas kitą. Tokie tad palinkėjimai sau ir kolegoms“, – sakė jis.
Viltys grįžti į normalų gyvenimą nebliūkšta
Kalbėdamas apie artėjančius metus Nepriklausomų prodiuserių asociacijos vadovas Kęstutis Drazdauskas išreiškė viltį, kad pandemija visgi galiausiai liausis, o tam esą pagelbėti turėtų vakcina: „Optimizmo kiekvienas turi daugiau ar mažiau, bet visi sutaria, kad pavasarį padėtis turėtų pasikeisti. Tikiuosi, po truputį grįšime į normalų gyvenimą – galės vykti renginiai, atsidarys kino teatrai.“
Pastebėta, kad po pirmosios bangos nacionalinis kinas į gamybos ritmą sugrįžo gana spėriai. „Tam mes ruošėmės dar per karantiną, tad kai tik atsirado galimybė, kino kūrėjai ėmėsi darbo. Užtat užsienietiškų filmų gamyba strigo porai mėnesių – ir dabar bus panašių situacijų. Šiais metais visi gavome didelį smūgį, manau, kad gamybiniu požiūriu ateinantys metai bus labai įtempti. Visi norės greitai startuoti, nebus kada ilsėtis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kolegoms K. Drazdauskas palinkėjo išlikti budriems, saugoti save – tarp pažįstamų yra nemažai persirgusių koronavirusu. „Tai privertė truputėlį sustoti, į viską pasižiūrėti iš šalies, iš naujo pervertinti savo veiksmus ir strategijas. Galbūt pasidarysime labiau fokusuoti į konkrečius užsiėmimus? Taip nebebėgsime, nedarysime šimto darbų, o mažiau, atliksime juos gerai“, – samprotavo jis ir juokaudamas pridūrė, kad žmonės po visų karantinų ims labiau paisyti įstatymų. Juk vienerių metų laisvo režimo bausmę kaip ir atlikome. Jau žinome, kaip yra kalėjime.
Turinys svarbiau nei forma
Tačiau D. Stomienė nežada nuleisti rankų, o jei mugės dėl pandemijos nepavyktų atidaryti birželį, renginio data ir vėl būtų perkelta. „ArtVilnius“ D. Stomienė palygino su meno birža, kuri yra reikšminga visai meno rinkai, menininkams, galerijoms: „Bendradarbiaujame su verslu, rėmėjais – siekiame bendro tikslo. Jungiamės su muzikine sritimi, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatru (LNOBT), visomis nacionalinėmis institucijomis, tokiomis kaip Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) ir kitomis kūrėjų asociacijomis. Šis meno įvykis apima platų meno lauką.“
Šiandien visas kultūros sektorius uždarytas – liūdna ir tuščia. „Atrodo, sapnuoji, realybė nėra tokia, kad negali nueiti į parodą, į muziejų, galeriją ar koncertą, renginį kaip įpratęs. Šie metai parodo, kokia nepamainoma yra kultūra. Bet kokiu atveju, ją reikia palaikyti, čia ypač svarbi valstybės kultūros politika. Dabar itin sunku nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Nacionalinės institucijos, biudžetinės įstaigos gal neįgyvendins planų, bet jie vis tiek stabiliai išgyvens. NVO sektoriaus atstovus šitas laikas gali sužlugdyti. Džiazo, kino, garsūs meno festivaliai praranda savo klausytojus, lankytojus, finansus“, – atkreipė dėmesį D. Stomienė ir pridūrė, kad jei būtų palaikymas – visi atsigautų su dviguba energija, nes yra ištroškę veiklos, turi energijos.
Kaip ir daugeliui galerininkų, D. Stomienei teko susitaikyti su antrojo karantino sugriežtinimais – jau kitą dieną po garsios Estijos menininkės Maarit Murka personalinės parodos atidarymo, galerijos duris teko užverti.
„Šviesos galerijoje dega, einant J. Basanavičiaus gatve kūriniai matomi per langą. Bet to negana. Kai pusantrų metų rengiesi parodai, nori ją visiems parodyti. Beje, ir kitos parodos nusikėlė į kitus metus... Puikiai suprantame situaciją, tikrai neverkiame, tik laukiame to momento, kada vėl galėsime startuoti. Tai visus vienijanti problema, esame toje pačioje situacijoje. Pasiilgome spektaklių, koncertų, parodų, bendravimo. Virtualus gyvenimas niekada neatstos to tikrojo“, – įsitikinusi D. Stomienė.
Ji vylėsi, kad greitu laiku pandemija bus sutramdyta, o kultūrininkai vėl galės sugrįžti į senas vėžias. D. Stomienė linkėjo nenuleisti rankų ir ateinančiais metais, kreipėsi į rėmėjus, verslo pasaulį, prašydama palaikymo kultūros žmonėms: „Kaip savanoriai padeda medikams – pagalba labai svarbi, be šito tikrai neišgyvensime. Tiesiog, vieni kitiems padarykime daugiau gerų darbų.“
Per ilgą karantino laikotarpį turėjome laiko permąstymui, kas yra svarbu, o kas ne taip. „Manau visi supratome, kad svarbiausia turinys, o ne forma. Jis viską lemia. Kartais pergyvendavome dėl kažkokių nereikalingų dalykų. Forma reikalinga, bet ji turėtų būti antrame plane“, – reziumuodama pažymėjo pašnekovė.
Negandos taip pat yra paskatinimas arba pamoka
LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas nori tikėti, kad ateinantys metai už praėjusius bus geresni. „Antrąją Kalėdų dieną pasirodžiusi vakcina nuteikė viltingai. Kultūrinėje bendruomenėje pasijuto atsikvėpimas. Tiek ekonomikoje, kultūroje, švietime – tai turėtų būti didžiulis proveržis. Ši pandemija bene didžiausia pastarojo laiko neganda. Jeigu ją pavyks pažaboti (o mes turime tokių vilčių), vien tik tai duos daug naujų impulsų, į įprastinį kultūros gyvenimą grįšime nauja jėga“, – kalbėjo jis.
Per šią pandemiją J. Sakalauskas tikino supratęs, kad gyvenimas susideda iš didelių ir mažų krizių. „Jei norime gyventi pilnavertiškai, reikia būti pasiruošusiems krizėms. Krizė dėl to ir yra krizė – niekada nežinai, kas tai bus – liga, asmeninės problemos ar sunkiai pakeliami iššūkiai. Bet tu gali būti pakankamai dvasiškai stiprus ir atrasti išeitį iš bet kokios situacijos. Turime būti pasiruošę ir lankstūs spręsti problemas, matyti tame prasmę“, – apie vidinės stiprybės galią kalbėjo pašnekovas.
Žmogus, anot pašnekovo, gali pakeisti požiūrį – kitu atveju, bet koks gyvenimas bus nepakeliamas.
J. Sakalausko manymu, ši krizė parodė, kad per ją turime neužmiršti savo pagrindinio privalumo – kūrybos ir kūrybiškumo. „Iš esmės – tai yra mūsų veiklos pagrindas. Kartais, kai ištinka krizės – kūrybiškumą pakeičia demotyvacija ir nusivylimas. Tačiau būtent kūrybiškumas leidžia atrasti motyvaciją, naujas prisitaikymo formas. Jų tikrai yra – žinau, sunku, bet kūrybiškas ir lankstus mąstymas, mums, kūrybiniam sektoriui – tikras išsigelbėjimas ir šviesa“, – įžvelgė pašnekovas.
Kūrybos demonstravimas, J. Sakalausko teigimu, yra artisto savirealizacijos, gyvenimo dalis: „Vaidybinis ar muzikinis apsinuoginimas, išpažintis scenoje – kūrėjams svarbi gyvenimo dalis. Jei per pirmąją krizę jaučiau, kad žmonės turi vilties, kad tuoj tuoj grįšime į normalų gyvenimą – tai dabar tiek daug neaiškumo! Dalis menininkų nusivilia, trūksta tos ugnies, kuri juos palaikydavo. Tie, kuriuos matydavau užsidegusius, ne visi išlaiko tą degimą. Trūksta publikos, žiūrovo, elementarių aplodismentų, teigiamos ar neigiamos refleksijos į tai, ką jie daro. Kai nėra tikro susitikimo, mainymosi tarp kūrėjo ir žiūrovo, kai visa tai vyksta tik socialinėje medijoje ar per televiziją – tai ne tas pats procesas. Juntamas komunikacijos alkis, jo pasiilgę ir žiūrovai, ir atlikėjai.“
J. Sakalauskas norėjo visiems, tuo pačiu ir sau palinkėti tvaraus kūrybinio proceso. „Kad jis iki pat rezultato būtų prasmingas – mažiau streso, daugiau ramybės, įsiklausymo į save ir kitus. Mažiau chaoso, vizualinio, garsinio triukšmo žinių sraute. Norisi palinkėti koncentracijos į save, kūrybą. To pasiilgau dar iki šios krizės, matyt, ji leido sugrįžti prie ramybės, meditacijos, vertybinių, gilių dalykų. Būtų gerai to nepamesti ir atėjus tam normaliam tempui, darbo ritmui“, – sakė jis.
J. Sakalauskas prisiminė Džono Keidžo kūrinį „4'33“, kuris buvo sukurtas dar 5 dešimtmetyje: „Atėjo pianistas ir tiesiog pasėdėjo tyloje. Ramybėje ir susikaupime yra daug meno, tikrųjų dalykų: proto, gyvenimo pulso, „čia ir dabar“ momento pajutimo, kuris itin svarbus tiek kuriant harmoningą ir laimingą visuomenę, tiek kūrybiniame darbe.“
Šuolis į kitokį kūrybos laiką
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė svarstydama, kokie metai lauks kultūros sektoriaus sakė, kad liūdnoji žinia yra ta – pinigų kultūrai nedaugėja: „Nežinau, iš kokios šventos dvasios menininkai turės kurti, užsiimti kūryba, kada baigsis tas jų entuziazmas? Galbūt niekada, juk menas tarsi gyvenimo būdas, kitaip tiesiog negali. O jei gali nedaryt – pasirink lengvesnį gyvenimo būdą.“
Menininkams būdinga į savo profesiją žiūrėti kaip į pašaukimą. „Vienokioje ar kitokioje situacijoje tu kursi. Dabar vyrauja platus požiūris į kūrybiškumą. Sakoma, kad kūrybiškais galime būti visi, ieškodami sprendimų, kaip nepaskęsti depresijoje, neprarasti savęs, santykio su aplinka. Gimsta įvairios kūrybinės strategijos, kurios leidžia išlikti gyvu, su rusenančia gyvenimo džiugesio ugnele. Tai galėtų būti šiuolaikinės visuomenės vienas išskirtinių bruožų – gebėjimas į daugumą problemų žiūrėti kūrybiškai, ieškoti alternatyvių sprendimo būdų“, – sakė E. Ganda Bogdanienė.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje veikia gera sistema – menininkas, gavęs stipendiją metams gali susikoncentruoti tik į kūrybą. „Mes turime profesionalų elitinį meną, tiesa, jo nėra daug, bet daug ir nereikia. Šie menininkai tarsi branduolinė reakcija – kūrybiniuose sprendimuose, tarptautinėse ir šalies parodose demonstruoja tikrą fantazijos proveržį. Tačiau, kad išgyventų, neretas menininkas imasi kitų pareigų – dirba mokykloje, imasi bet kokių užsakymų, o savaitgaliais iš paskutiniųjų bando daryti tai, kas rūpi. Čia nėra ta geroji praktika. Mano galva, stipendijos tiesiog būtinos meniniam elitui, kad generuotų idėjas, nevaržomas jokių užsakymų – nei valstybinių, nei privačių“, – apie kūrėjų nepriklausomumą kalbėjo E. Ganda Bogdanienė.
Šiuolaikinis menas, E. Gandos Bogdanienės pastebėjimu, yra įvairus. „Nebūtinai galerija ar muziejus turi būti tokie, kaip mes įsivaizduojame. Ateini, nusiperki bilietą – apžiūri meno kūrinius. Šiandien visos galerijos uždarytos, o Klaipėdos jūrininkų ligoninėje – pati aktyviausia meno galerija. Jau trisdešimt metų ten vyksta parodos, menininkai padovanoja kasmet po vieną darbą. Ligoninė tapo didžiule galerija, užpildyti visi koridoriai, kabinetai. Tokiais atvejais pasiteisina meno buvimas kitose, netradicinėse erdvėse“, – apie naujų erdvių, skirtų menui atsiradimo svarbą kalbėjo LDS pirmininkė.
Artėjant Naujiesiems metams, E. Ganda Bogdanienė, kaip ir kiti pašnekovai, visiems kūrėjams linkėjo ramybės. „Iš vienos pusės, menininkams negali linkėti ramybės – meno procesas vibruojantis ir aktyvus. Bet tam, kad susikauptum kūrybiniam šuoliui reikia dvasinės ramybės. Visi gyvename nerimo, baimių, netikrumo, neapibrėžtumo aplinkoje. Norėtųsi palinkėti visiems susikurti sau ramybę, jaustis saugiai. Pergalvojus visus patyrimus, – ko gero, nėra šalyje šeimos, kuri nebūtų kažko netekusi ar praradusi. Pandemija praėjo kaip karas-maras. Mano tėtis mirė šiais metais – kažkas išėjo amžinybėn iš nevilties, kažkas dėl koronaviruso ar kitų ligų... Kitaip tariant, bendros situacijos, kuri visai šiai kartai yra didžiulis išbandymas. Jeigu ratas apsisuktų ir būtų galimybė sugrįžti į normalų gyvenimą – vis tiek visi ateisime į jį kitokie. Nebe tokie patys“, – išbandymų kupinus metus apibendrino pašnekovė.
Anot jos, tai gera proga įvertinti, kiek prasmės ir beprasmybės buvo visų gyvenimuose prieš pandemiją: „Gyvenimas lėkė savotiškose „žiurkių lenktynėse“ – tempas buvo beprotiškas. Reiktų pagalvoti, ar yra prasmės tame greitame gyvenime, kokį paskutinius penkiasdešimt metų visi gyvenome. Linkiu šuolio į tą kitokį kūrybos laiką. Matyt, kūryba bus kitokia. Kokia? Čia ir yra įdomiausias dalykas. Niekados negali numatyti, kokia ji bus. Tai didžioji kūrybos paslaptis.“