Nuotolinis mokymas, sustingdytas kultūros sektorius, apribotas socialinis gyvenimas buvo metų iššūkis tiek vaikams, tiek suaugusiems, pažymima atsiųstame pranešime spaudai.
Po truputį vėl įgaunantis ritmą socialinis gyvenimas, – sugrįžtantys į mokyklas vaikai, atsidarančios kultūros įstaigos dar kartą primena, kad viskas praeina, o kiekviena situacija vienareikšmiškai ir duoda, ir atima.
– Kokios mintys Jums kildavo stebint savo mokyklinio amžiaus sūnų, apskritai mąstant apie visus mokinius, jau metus laiko besimokančius nuotoline sistema?
– Matau pagal savo sūnų, jog vaikai labai pasiilgo draugų. Tėvų pareiga buvo padėti jiems išbūti šios pandemijos laiką, sukuriant alternatyvas, o dabar, jau po truputį grįžtant į įprastinį ritmą, padėti adaptuotis. Man atrodo, jog ypatingai vaikams svarbi socializacija, buvimas veiksme, gyvame kontakte. Pandemijos laikas tiek suaugusiems, tiek vaikams buvo iššūkis. Aš pats mąsčiau kuo pakeisti sustabdytas įprastines veiklas tiek sau, tiek savo vaikui. Sportas, gamta padėjo neužsidaryti, išlikti aktyviems, sukurti naują tėčio ir sūnaus pilnavertį santykį.
– Ne paslaptis, kad muzikos mokslai reikalauja daug valios pastangų, Jūsų sūnus taip pat groja pianinu, kaip neprarasti motyvacijos siekiant užsibėžtų tikslų ypatingai susiklosčius sudėtingoms nuotolinio mokymo aplinkybėms?
– Mokslai reikalauja daug pastangų. Man visada eiti į priekį padėjo mintis, jog norint tapti geresne savo paties versija, reikia nuolat tobulėti. Įsisąmoninus tai, motyvacija ateina savaime, o kai pradedi daryti, žinai, dėl ko darai, ateina motyvacija daryti dar daugiau. Aš myliu muziką. Man motyvacija dirbti atsiranda iš meilės jai. Šiame etape, kai muzikantas atskirtas nuo savo klausytojo, mokinys – nuo pedagogo, pats puikiausias laikas pažinti save, ištobulinti tai, kam pritrūkdavo laiko, pabūti siaurame savo artimųjų rate, pastebėti tuos dalykus, kurių nepastebėdavome ir pasiruošti ypatingam susitikimui su klausytoju, mokytoju, draugais. Kai pajuntu, kad apima apatija, pasyvumas, liūdesys, verčiu save bėgioti, pasivaikščioti. Tai man padeda išlaikyti vidinį balansą.
Paskutinė patirtis, suteikusi daugybę neįkainojamų patirčių, – tai nakvojimas viduryje Labanoro girios. Prieš savaitę vienas nuvažiavau į Labanoro girią, atsisėdau ir meditavau, kai sutemo, pasilikau mašinoje nakvoti. Išties, kiek daug įvairių įsitikinimų, baimių pamačiau. Rekomenduoju. Tai labai gera praktika. Šie metai mus visus, tiek vaikus, tiek suaugusius mokino išlaukti, pagalvoti, kaip geriausiai galime tobulėti. Žinoma, kad kontaktas su auditorija, su sociumu duoda gerų rezultatų, įkvepia, bet mes galėjome daugiau laiko skirti savo tobulėjimui, tą visada sakiau ir savo sūnui, kai aplankydavo liūdesio, ilgesio minutės.
– Kokie prisiminimai Jums ateina iš studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Studijų metus prisimenu su malonumu. Buvo kūrybiška atmosfera. Anksti keldavomės, kad gauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje klasę, kur groti. Grodavome nuo šešių ryto. Studijų metai buvo puiki platforma saviraiškai, tobulėjimui. Sutikau daug įdomių dėstytojų, asmenybių. Viena iš jų – muzikologas Adeodatas Tauragis, dėstęs muzikos teoriją. Tai išties visapusiška asmenybė. Mėgdavau eiti į skirtingų specialybių egzaminus, man buvo įdomus bendras kontekstas. Sūnus mano taip pat groja pianinu. Labai imlus vaikis. Žinoma, dėmesio koncentracija trumpa, tačiau, gal čia ir yra esmė, jog vaikai dėmesį gali išlaikyti trumpai, bet užtat yra labai imlūs informacijai, mokytojų ir tėvų pareiga – sudominti, ieškoti kūrybinių sprendimų asmenybės tobulėjimui.
– Ką patartumėte mažiesiems atlikėjams, kurie prarado motyvaciją mokytis muzikos?
– Reikia nepamiršti , kad kažkas baigiasi, kažkas prasideda, niekas nestovi vietoje. Jeigu ne rytoj, tai po savaitės ar po kažkiek laiko. Planuojiesi, darai, kuri, ir nesvarbu ar bus tada, kada suplanavai, ar vėliau, vis tiek viskas kažkaip bus.
Vaikams reikia disciplinos ir gan griežtos. Jeigu vaikų reguliariai nepratinsime groti, nieko nebus. Kiekvieną dieną nustatytu laiku reikia groti. Tik reguliarus darbas duoda rezultatų, per veiksmą atsiranda ir apetitas. Kiekvienas yra individualus žmogus. Vaikams taip pat linkėčiau įsiklausyti į save, pažinti savo jausmus. Jausmas neapgauna ir siekti savų tikslų. Šią vasarą planuoju suburti vaikų orkestrą. Manau, kad tai bus neįkainojama patirtis ir motyvacija toliau dirbti.
– Kuo Jums buvo svarbi muzika vaikystėje, paauglystėje, kaip ji darė įtaką Jūsų asmenybės formavimuisi?
– Aš labai jautrus. Muzika mane išmokino jautrumo. Buvau gal septynių ar aštuonių metų, turėjome namuose patefoną. Išsitraukdavau plokštelę su P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo koncertais ir klausydavau daug kartų. Man eidavo virpuliai. Aš nesuprasdavau, ką tai reiškia, lyg pirma meilė, lyg susižavėjimas. Muzika man suteikdavo tik geriausias emocijas. Kai būdavo sunkūs gyvenimo momentai, visada eidavau klausytis muzikos arba sėsdavau pats groti. Žinoma, nereikia bėgti nuo problemų, reikia jas spręsti, bet tuo metu, kai nemokėjau to daryti, muzika buvo tarsi pabėgimo kambarys, ji mane nuramindavo.
– Ką patartumėte tėveliams, kurių vaikas nori mokytis muzikos, bet jie baiminasi, kad jis negabūs?
– Gabus, negabus – nepagrindinis dalykas. Visiems reikėtų mokytis muzikos. Muzika, kaip šachmatai, suaktyvina smegenų veiklą. Šiek tiek kitaip, plačiau pradedi matyti daug dalykų. O jei vaikas turės gabumų, galbūt norės tapti profesionalu. Pagrindinis muzikinis išsilavinimas yra į naudą kiekvienos asmenybės bendram tobulėjimui.
Planuokime gyvenime dalykus, bet žinokime, kad ne viskas ką planuojame pavyksta. Kai išjaučiame situacijas, didesnė tikimybė, kad pavyks mūsų planai. Labai dažnai šiuo metu sakau „ne“ dalykams, kurie mane vargina. Mokausi atsirinkti. Juk gyvename vieną kartą. Kai įsisaviname laikinumo momentą, tai leidžia suvokti dalykus – pamatyti, išgirsti, suprasti juos.