Lietuvos kamerinio orkestro nariai apie šviesaus atminimo Eugenijų Urboną (1946–2023), grojusį kolektyve net 46 metus ir ilgą laiką buvusį jo primarijumi, meno vadovu, kalba tik šilčiausiais žodžiais. Dėl įtaigaus muzikavimo, talento ir charizmos smuikininkas pelnė ne tik kolegų pagarbą, bet ir tapo ryškia asmenybe visame muzikiniame gyvenime. Tą patvirtina ir Petras Geniušas, kurį pakalbinome artėjančio koncerto proga.
– Kada pirmąsyk sutikote Eugenijų Urboną?
– Mes – giminaičiai, nors ir ne kraujo: Eugenijaus sesuo Jolanta yra mano brolio Juliaus žmona. Tad nuo senų laikų bendravome šeimomis. Kita vertus, atsimenu jį nuo vaikystės kaip Lietuvos kamerinio orkestro primarijų, nes Eugenijus už mane vyresnis, o aš nuo mažens buvau Vilniaus muzikinio gyvenimo dalimi. Kaskart atėjus į koncertus Nacionalinėje filharmonijoje į akis krisdavo Eugenijaus figūra ir įspūdingas muzikavimas. Dėl to jį vadindavo lietuviškuoju Paganini.
– Kuo jis buvo ypatingas kaip muzikantas ir žmogus?
– Ne kartą buvau koncertuose, kur jis grojo solo – labai gerai atsimenu Bachą, paskui – Vivaldi su dukra Monika, grojimą duetu su pianiste Tatjana Nikolajeva. Kartu jis buvo fantastiškas orkestro muzikantas, kuris ne šiaip grojo, o vedė styginius pirmyn su didžiule energija, temperamentu, nes nuo koncertmeisterio labai daug priklauso. Jis turėjo, nelietuviškai sakant, draivo, muzikavimui suteikdavo dinamikos.
Eugenijaus atmintis – fantastiška, atmintinai jis grodavo didžiausius kūrinius, žinojo orkestro ir savo partijas skersai išilgai. Jis gavo fantastinę mokyklą. Iš pradžių – pas Kęstutį Ivaškevičių, vėliau tuometėje konservatorijoje didžiulę įtaką padarė profesorius Viktoras Radovičius.
– Gal turėjote bendros koncertinės patirties?
– Taip, kai koncertuodavau su Lietuvos kameriniu orkestru. Visada jausdavau, kad už nugaros sėdi patikimas žmogus, greta kurio esi saugus. Tas jausmas – stiprus ir geras.
– Kas inicijavo šį koncertą?
– Filharmonija, orkestras, šeima, nors, tiesą sakant, mes visi norėjome tokiame vakare pagroti. Orkestras jį labai mylėjo ne tik dėl profesionalumo, bet ir nuostabios asmenybės. Jo humoro jausmas – legendinis, visi jį citavo, o kai kurie posakiai tebeskrajoja. Į gyvenimą ir darbą jis žiūrėjo filosofiškai, pozityviai ir su humoru.
Pagroti Eugenijaus atminimui skirtame koncerte man pasiūlė jo žentas Borisas Brovtsynas, šiuo metu turbūt geriausias smuikininkas pasaulyje. Jis yra universiteto Vienoje profesorius ir griežia su pačiais žymiausiais muzikantais. Koncertuoti kartu norėjome jau seniai, tad pasitaikius tokiai progai tą padarysiu su didžiausiu malonumu. Ir visi kiti kvinteto nariai – Monika Urbonaitė, Glebas Pyšniakas, Jurgis Juozapaitis – yra puikūs muzikantai.
Labai laukiu šito pamuzikavimo, juolab kad Eugenijus nepaprastai mėgo ši Dvořáko Fortepijoninį kvintetą. Jis svarbus ir mano gyvenime – daug kartų klausiau, vis norėjau pagroti, paskui teko tą padaryti ir su Valstybiniu Vilniaus, ir su Čiurlionio kvartetais, užsienyje – su kitais kolektyvais. Šis kūrinys kupinas džiaugsmo, jis visada mane pakylėja. Dvořákas, neįtikėtino lygio kompozitorius, skleidė laimę, pilnatvę, buvo neįtikėtinos energijos.
– Kas sieja naujojo kvinteto narius? Gal esate groję drauge?
– Ne, bet jie, kaip kvartetas, kartkartėmis muzikuoja. Labai laukiu repeticijų, kada prie šių puikių muzikantų prisijungsiu ir aš.
Koncertas „Pragiedrėjusi naktis. Eugenijaus Urbono atminimui“ vyks lapkričio 20 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.