Pianistė Onutė Gražinytė eina savo, o ne sesės pramintu keliu: konkurencijos niekad nejaučiau, nors spaudimo mus lyginant buvo

Septynerius metus Vokietijoje gyvenanti pianistė Onutė Gražinytė jau kurį laiką džiugina Lietuvos publiką savo pasirodymais. Muzikė prisipažino, kad jai ypač svarbu suteikti žmonėms galimybę prisiliesti prie meno, kuriems šventiniu laikotarpiu to itin norisi. Gruodžio 8 dieną Klaipėdos koncertų salėje ji koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, atliko Aleksandro Skriabino Koncertą fortepijonui ir orkestrui, su ta pačia programa prieš keletą dienų pasirodė ir Nacionalinėje filharmonijoje. Dabar pianistės dėmesys sutelktas į artėjančius koncertus „Impulsas–Bach!“. Kasdienybė, anot O. Gražinytės – intensyvi.

Nori užpildyti nišą

„Kasdienybė intensyvi, ypač – šventiniu laikotarpiu, – galbūt žmonėms norisi daugiau meno? Tad tenka, tam tikra prasme, „patarnauti“, atiduoti. Artėjantys koncertai – gruodžio 17, 18 d. taip pat reikalauja nemažai laiko ir dėmesio, šiek tiek kitokio amplua, negu esu įpratusi. Tai ne vien ruošimasis dalyvauti, atlikti, bet ir organizaciniai darbai. Esu Lietuvoje, labai laukiu šių abiejų renginių“, – sakė O. Gražinytė.

Kaip pasakojo muzikė, „Impulsas–Bach!“ – naujas projektas, kurio tikslas – pradėti naują Bacho muzikos šventiniu laikotarpiu atlikimo tradiciją. Su pasvarstymu, kad Bacho kūriniai čia visgi nėra patys grojamiausi, ir Lietuvos publikai galbūt labiau asocijuojasi su rimta, liūdna muzika, o ne šventine, O. Gražinytė sutiko.

„Bachas ir jo muzika Lietuvoje tikrai negauna tokio dėmesio kaip Vokietijoje, neužima tokios ypatingai svarbios kultūrinės šventinio laikotarpio dalies, tačiau aš tikrai tikiu ir tikiuosi, kad Lietuvoje šitokiai šventinei muzikai tikrai atsiras erdvės. Noriu užpildyti šią nišą“, – sakė pianistė.

Svarstydama, ar Bacho muzika nėra per daug rimta šventiniam laikotarpiui, O. Gražinytė prisipažino visada pagalvojanti apie tai, kas klausytojams būtų aktualu, pakankamai šventiška.

„Man atrodo, kad Bacho muzika ypatingai gyvybinga, vertinga, įdomi, šventiška... Žinoma, jeigu klasikinę muziką atlieka susiraukęs ir susirūpinęs gaidomis muzikantas – tai tikrai žymiai mažiau patrauklu... Kad muzika suskambėtų, šitaip ją gali atlikti tik aukšto lygio profesionalai, tie muzikai, kurie laisvai mėgaujasi pačiu atlikimu, o kai tokių visa grupė – vieni su kitais susižvalgo, yra pulsas, harmonija, visai kitokia energetika, visai kitoks paveikumas“, – įsitikinusi pianistė.

Paklausta, kokia publika labiau patinkanti – lietuviška ar užsienio, O. Gražinytė sakė, kad lietuviška, suprantama, artimesnė.

„Jeigu iš „pilvo pajautimo“, visai visai atvirai – didelė dalis vokiečių būdami vaikais yra pragroję kažkokiu instrumentu, buvo turėję kažkokį prisilietimą prie muzikos, bet, man atrodo, kad lietuviai žymiai muzikalesni. Gal neįžeisiu, bet nuoširdžiai taip manau! Galbūt todėl, kad man lietuviai savesni, dūšios žmonės, tačiau iš dalies – net ir kritiškesni dažnai būna“, – pastebėjimais dalijosi O. Gražinytė.

Publika koncerte tampa lygiaverčiu atlikėjui dalyviu

Muzikoje viskas turi būti tobula, tai vienas menų, kur publika tuoj supranta, jei kažkas ne taip, priešingai, nei kituose menuose, kur liapsusas siūlomas priimti kaip autoriaus sumanymas. Kaip tvarkytis su tokia aukštai iškelta kartele?

„Jei atvirai, girdžiu pas profesionalus liapsusų, kurių lygiai taip pat publika nepastebi... bet man įdomesnis momentas, kad publika koncerte tampa lygiaverčiu dalyviu, kaip ir atlikėjas, – bent jau mano toks pajautimas. Kiekvienas koncertas įvyksta didele dalimi taip, kaip publika diktuoja. Būdamas menininku esi empatiškas, jauti, į ką publika reaguoja, kokia vyrauja atmosfera, kas tinka, kas – mažiau, ką geriau priima, ką supranta mažiau. Natūraliai dinamiškai, kaip ir pokalbis, kuris vystosi dviejų žmonių dėka, lygiai toks pat santykis tarp atlikėjo ir publikos“, – neabejojo muzikė.

Dėkinga už galimybę iš šeimos semtis patirties

Visi artimiausi O. Gražinytės šeimos nariai iš muzikos pasaulio: tėtis Romualdas – choro dirigentas, mama Sigutė – pianistė, brolis Adomas studijavo kompoziciją, sesuo Mirga – garsi dirigentė. O. Gražinytė atvira, – groti, kai tiek kritiškų akių susminga, būdavo nejauku, bet tai slėgė tik vaikystėje.

„Šiuo metu visi su šeimos nariais turime atradę artimą ir draugišką ryšį, nežinau, ar kieno nors nuomonę vertinčiau taip, kaip tėvelių arba senelių, brolio ar sesers. Jų nuomonė, palaikymas, girdėjimas – jais labai pasitikiu, jie pažįsta mane, žino visą mano kelią, pajautimą, tai, ką aš darau, arba stengiuosi padaryti, kas neišeina. Visi palaiko ir padeda! Esu labai dėkinga dėl galimybės iš šeimos semtis patirties ir tobulėjimo“, – sakė pianistė.

Visgi buvo ir maištavimo laikas, kai O. Gražinytė tėvams pareikšdavusi, kad nebenori groti, trokšta žaisti krepšinį... „Man atrodo, kad šitos paminėtos fazės yra labai normalios ir natūralios. Gražiai ir harmoningai per jas einame“, – šiltai kalbėjo ji apie artimą šeimos santykį.

Trečiųjų šalių sukeltas emocinis susierzinimas

Kalbant apie brolystę / seserystę dažnai minimos konkurencinės kovos. Tačiau muzikų šeimoje augusi trijulė, anot O. Gražinytės, tokio jausmo niekada nejautė.

„Nejaučiau tokio jausmo, bent jau neatsimenu. Aišku, sveiko vaikiško [užsispyrimo] gal ir yra buvę, kuris labiau ugdo, bet, kad norėtųsi nukonkuruoti brolį ar sesę – ne. Dėl sesės... kildavo labiau ne konkurencija, bet susipriešinimo jausmas, jis atsirasdavo dėl kitų žmonių nejautraus elgesio. Tarkim, M. K. Čiurlionio menų mokykloje girdėdavau tokias frazes: „Kaip tau neišeina, sesė tai galėdavo padaryti; „Skambinsim sesei, tu neritmiškai groji, prašysim, kad padėtų“... Tokie dalykai sukeldavo atmetimo reakciją, bet ne tarp manęs ir sesės – toks trečiųjų šalių sukeltas emocinis susierzinimas“, – prisiminė pašnekovė.

Vis dėlto, matyt, yra tekę pabūti sesės šešėlyje, – provokuoju Onutę klausimu, kuris jau vien dėl savo formuluotės gali suerzinti. Bet nenurimstu, primenu ir tai, kad abi sesės turi tą pačią pavardę, kurią išgirdus daugeliui prieš akis išnyra Mirga...

„Yra žmonių, kurie įsivaizduoja tik Onutę, o ne Mirgą, – ambicingai paprieštarauja O. Gražinytė. – Aišku, buvo... jautėsi toks ale šešėlis, bet sąmoningai ne per daug kūrybiškai kartu veikėme, kad nebūtų tokio sesių plakinio... Norėjau pasitikrinti, kiek galiu pati. Kur mane tai nuves, be įtakos ar iš anksto parodytos krypties. Dabar visai kitaip jaučiuosi, nei jaučiausi tada, kai man buvo aštuoniolika, kai išvažiavau iš Lietuvos studijuoti į užsienį, – pažymėjo ji. – Palaimą turėti brolį ir seserį pajutau seniai, tačiau sunkiausia buvo ištverti jausmų susipriešinimą. Labai myli, linki paties geriausio – tu tai priimi kaip palaimą, bet iš to paties kyla kažkokio spaudimo, lūkesčių jausmai. Tas supriešinimas pats nemaloniausias dalykas.“

Jungianti bendrystė

Bandau įsivaizduoti Gražinių šeimos susiėjimą. Ko gero, kai susitinka tiek muzikalių asmenybių, viskas prasideda ir baigiasi prie pianino, kaip tuose idealumu pasižyminčiuose muzikiniuose filmuose? O. Gražinytė šyptelėdama patvirtina susidėliojusį paveiksliuką.

„Muzikuojame... Mano sužadėtinio šeima atkeliauja į Lietuvą. Tiek jis, tiek jo brolis Williamas – taip pat muzikantai (O. Gražinytės sužadėtinis – violončelistas Edwardas Kingas, jo brolis Wiliamas – baritonas, – aut. past.). Vakar su Wiliamu atlikome kalėdinių dainų ciklą (aš pagrojau, jis padainavo), už pusantros valandos vyksime į choro repeticiją, kur repetuosime Bacho koncertus. Tikrai dainuosime ir muzikuosime per šventes, mums tai natūralus išraiškos būdas, kai jis dar ir toks jungiantis visus mus kartu į bendrystę – nuo to bėgti visai nesinori“, – patikino ji.

Visos šeimos narių gyvenimai susiję su muzika – ar atrandantys kitų pomėgių? O. Gražinytė pabrėžė, kad muzikos ji niekada nebuvo linkusi vadinti veikla, tai gyvenimo būdas: „Muzika – mūsų gyvenimas. Nėra taip, kad šalia muzikos kažkas kitas atsiranda, – atsiranda kiti dalykai muzikoje. Aišku, kitokių veiklų ieškome, susigalvojame, norime, bet muzika mes gyvename.“

Soliniai koncertai, nauja programa ir... svajonės

Kalbai pasisukus apie artimiausius planus, O. Gražinytė pasidžiaugė, kad laukia gana intensyvi metų pradžia su nemažai solinių koncertų, nauja programa.

„Su sužadėtiniu turime bendrą programą, jau suplanuoti koncertai kitų metų viduriui. Kovo mėnesį grįšiu į Lietuvą, lauks pavasarinė programa su Dovile Kazonaite Filharmonijoje – „Gėlių dainos“ – kvapnus koncertas! Metų pabaigoje nusimato keli koncertai su orkestru Kremerata Baltica. Su sese koncertuosime rudenį, ne Lietuvoje, bet tai vienas bendrų koncertų po ilgos pauzės“, – vardijo O. Gražinytė.

Viena O. Gražinytės svajonių, kad koncertai „Impulsas–Bach!“ išsivystytų į šventinio laiko festivalį.

„Gan atsargi svajonė, bet viltinga, galbūt išsipildys kitais metais. Svajonių sąrašėlyje – norėčiau išleisti dar vieną kompaktinę plokštelę“, – gražiais planais dalijosi pianistė.

O. Gražinytė šiuo metu gyvena Vokietijoje, sesuo Mirga – Austrijoje, o likusi šeimos dalis – Lietuvoje.

„Bet mes labai dažnai – tarp čia ir ten. Namai – kur šaknys ir stuburas“, – sakė ji ir pridūrė, kad norintys paminėti kartu paskutinį Advento sekmadienį turės tokią galimybę – gruodžio 17 d. 16 val. Paliesiaus dvare, kur vyks koncertas „Impulsas–Bach!“, taip pat gruodžio 18 d. 17 val. Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje (Trakų g. 9).