„Laisvas laikas mano gyvenime dažnai skaičiuojamas minutėmis, jo tikrai nedaug, tačiau, kai galiu sau leisti atsikvėpti, mielai žiūriu filmą, klausausi muzikos, stebiu pasaulio politinę situaciją. Yra tiek žavių, įdomių ir neatrastų dalykų, kuriuos pažinti ko gero neužteks ir viso gyvenimo. Man pačiam patinka, kai kažkas iš draugų ar kolegų atranda kažkokį įdomesnį filmą, ar vietą, ar žmogų, ar bet ką iš skirtingų sričių. Tai padeda greičiau atsirinkti ir atrasti. Galbūt kažkam mano rekomendacijos bus taip pat naudingos“, – pasakojo K. Uinskas.
Pianistas sutiko pasidalinti savo keletu įsimintiniausių atradimų, su kuriais mielai rekomenduoja susipažinti ir savo klausytojus.
Įsiminęs filmas
Įsimintinų ir gerų filmų yra išties nemažai, tačiau vienas tikrai ryškų įspūdį palikęs man yra – Stanley Kubrick filmas „Barry Lyndon“. Tai mano supratimu kinematografinis šedevras, kuriame kiekviena sekundė, kiekvienas kadras yra meno kūrinys. Vėliau domėjausi šiuo filmu ir sužinojau, jog filmuodamas jį S. Kubrickas darydavo šimtus pakartojimų, kol išgaudavo reikiamą efektą ar šviesą. Nors šis filmas sukurtas pakankamai seniai – 1975 m., režisierius kamerose naudojo specialias linzes, kurios buvo naudojamos tik kosmoso tyrimuose. Šis filmas laimėjo keturis Oskarus, tačiau nesulaukė komercinės sėkmės, mano nuomone tikrai nepelnytai.
Jo siužetas labai prasmingas, rodoma žmogaus gyvenimo istorija, su jo pakilimais ir nuopoliais. Filmui pasibaigus užduodi sau klausimą, ar tas žmogus buvo geras, ar blogas. Ir supranti, kad nėra vieno aiškaus atsakymo. Šiame filme nėra kažkokių akimirkų, frazių, kurios sukelia momentinį įspūdį, tai filmas be specialiųjų efektų. Tačiau visą šio filmo didybę supranti tik jam pasibaigus. Tai kūrinys, kuris žavi savo nepriekaištinga menine estetika. Šį filmą peržiūrėjau penkis, ar šešis kartus, tačiau kiekvieną kartą jį žiūrint iš naujo jo vertė nei kiek nesumažėja, kas kartą jame atrandu kažką naujo. Tai ko gero ir yra kino menas iš didžiosios raidės.
Dirigentas
Carlos Kleiber – vienas ryškiausių XX a. dirigentų. Jo atliekama muzika – tai tobulumas kiekvienoje detalėje, nepaprastas lengvumas ir perfekcionizmas. Šį dirigentą man maždaug prieš aštuoniolika metų rekomendavo kolegos. Tuo metu gyvenau Niujorke, jo nežinojau ir nutariau įsigyti kompaktinę plokštelę. Užėjau į krepšinio aikštės dydžio muzikos įrašų parduotuvę Tower Records, kuri tada turėjo ir milžinišką klasikinės muziko skyrių, pamačiau, kad parduodamas įrašas su C. Kleiber diriguojamomis L. van Beethoveno Penktąja ir Septintąja simfonijomis. Įsigijau CD už šešis dolerius, su nuolaida ir galvojau užsidėsiu paklausysiu po keletą sekundžių visiems iki skausmo žinomos Penktosios simfonijos. Kai tik išgirdau pirmas natas, aš sustingau, pamiršau kvėpuoti, išklausiau visą kompaktą nuo pradžių iki galo. Sekančią dieną grįžau į parduotuvę ir susipirkau viską, kas buvo išleista su šio dirigentu CD, DVD formatuose.
C. Kleiber yra kaip burtininkas muzikoje, su orkestru jis daro stebuklus. Ypatingai didelis malonumas yra žiūrėti vaizdo įrašus, su kokiu lengvumu ir gracija jis diriguoja, nėra jokių papildomų nereikalingų judesių, o orkestras groja kaip vienas žmogus, absoliučiai tobulai. C. Kleiber – labai įdomus žmogus, per savo gyvenimą nedavęs praktiškai nei vieno interviu, išskyrus vieną jaunystėje. Tačiau muzikantai, turėję galimybę groti kartu, neretai dalinasi prisiminimais apie darbą su juo. Prieš koncertą C. Kleiber dažniausiai reikalaudavo po penkiolika ir daugiau repeticijų su orkestru. Tokio dalyko, žinoma, nedaro nei vienas orkestras ar dirigentas, tačiau jam buvo tai leidžiama, kadangi ypač paskutiniais kūrybos metais jis surengdavo tik po vieną koncertą metuose.
Beje po kiekvienos repeticijos orkestro nariams jis klijuodavo geltonus lapelius ant natų stovų su pastabomis. Tai man pasakojo muzikantai dirbę Vienos Filharmonijos ir Amsterdamo Concertgebouw orkestruose. Viena iš retų C. Kleiber koncertų priežasčių buvo ta, kad jis kaskart būdavo nusivylęs savo koncerto atlikimu, kadangi muzikos vizija jo vaizduotėje buvo dar tobulesnė, negu jis ją pasiekdavo su orkestru. Man sunku tai suvokti ir tuo patikėti, kadangi klausantis jo, gali mėgautis absoliučiu tobulumu.
Smuikininkas
Josef Hassid – dar vienas unikalus muzikantas, su deja laba tragiška gyvenimo istorija. Išgirdau apie šį smuikininką vėlgi iš kolegų muzikantų. Išklausęs jo įrašą buvau visiškai sužavėtas, atrodo tarsi grotų angelas, kažkas antžmogiško. Vienas žymiausių XIX a. smuikininkų Fritz Kreisler sakė: „Tokie kaip J. Heifetzas gimsta kartą per šimtą metų, o tokie kaip J. Hassidas – kartą per du šimtus.“ Iš tiesų, jeigu paklausytumėte, būtumėte sužavėti to skambesio tyrumo, lengvumo. Paradoksalu, kad šio smuikininko įrašų liko vos keletas miniatiūrų, o jo karjera kaip ir gyvenimas truko labai labai trumpai – vos 26 metus. Dėl nelaimingos meilės J. Hassidas sunkiai susirgo, o vėliau ir nustojo groti bei mirė, būdamas toks jaunas. Jo istorija primena, koks genialumas yra trapus, koks genialus žmogus yra pažeidžiamas.
„Stand up“ komedija
Kuomet rengiu koncertines programas, mano dienotvarkė būna gana monotoniška ir didžiąją laiko dalį užima repeticijos. Todėl norėdamas nors kiek atitraukti mintis kartais pasiklausau vadinamojo „Stand up“ humoro komikų pasirodymų. Mano nuomone vienas talentingiausių šio žanro atstovų amerikiečių komikas ir aktorius George Carlin. Jo juokai – tai ne šiaip lėkšta komedija, tai visa filosofija, užeinanti už komedijos ribų. Šį žanrą jis valdo kaip absoliutus kalbos virtuozas. Todėl tie, kas nori linksmai praleisti laiką, labai rekomenduoju būtent G. Carliną.
Aktorius
Daniel Day Lewis. Ne taip seniai žiūrėjau filmą „Bus kraujo“ („There will be blood“), kuriame šis aktorius atlieka pagrindinį vaidmenį. Dar kartą įsitikinau jo unikalumu. Ko gero ne bereikalo Day Lewis yra vienas iš labiausiai pripažintų savo kartos aktorių. Už savo vaidmenis jis pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų tris „Oskarus“ geriausio aktoriaus kategorijoje, ir kol kas yra vienintelis aktorius vyras, šioje kategorijoje laureatu tapęs tris kartus. Mane žmonėse, ar tai būtų muzikantas, ar aktorius, ar kitos profesijos atstovas – visada labai žavi žmogaus atsidavimas tam, ką jis daro. D. D. Lewis yra pilnai pasišventęs savo darbui. Ruošdamasis vaidmeniui jis kartais atsiriboja dvejiems metams nuo pasaulio tam, kad pilnai pasinertų į naują personažą. Ir iš tiesų kiekviename vaidmenyje jis yra tarsi naujas žmogus. Taip pat mane žavi jo atsiribojimas nuo reklaminės-komercinės veiklos.
Dokumentika
Labai mėgstu šį žanrą ir įvairiomis tematikomis. Tačiau paskutiniu metu peržiūrėjau daug dokumentinių filmų apie menininkus, tapytojus ir dailininkus. Viena įsimintiniausių dokumentikų šia tema - Waldemar Januzczak „Vincent: pilna istorija“. W. Januszczak - vienas žymiausių D. Britanijos meno kritikų į šią dokumentiką įdėjo milžinišką darbą. Išanalizuota kiekviena vietovė, laiškas, paveikslas, kurį sukūrė V. van Goghas. Nesu didelis meno žinovas, tačiau labai tuo domiuosi, stengiuosi aplankyti įvairias galerijas ir taip pat savo vaikams parodyti tai, kas yra sukurta geriausio. Man šis filmas paliko labai didelį įspūdį, kaip ir, žinoma, paties dailininko sukrečianti gyvenimo istorija. Sveiku protu sunku suvokti, kaip tokį palikimą galima sukurti vos per devynerius kūrybinius metus. Tuo pačiu jo gyvenimas tik dar kartą parodo, koks didis yra genialus žmogus ir kaip greitai jis gali sudegti. Genijai gyvena visiškai kitais greičiais negu kiti žmonės. Kuo didesnis genijus, tuo greičiau jis sudega.
Politika
Mano dar vienas domėjimosi laukas, kai turiu laisvą akimirką – tai politinė pasaulio situacija. Konkrečiai stebiu du polius – JAV ir Rusiją. Išskirčiau dvi man didžiausią įspūdį darančias asmenybes. Pirmasis jų - tai amerikiečių filosofas, intelektualas Sam Harris. Klausau jo pokalbių ciklo su įvairiais žmonėmis, reikšmingiausiais savo srities atstovais. Galbūt ne su visais jo teiginiais sutinku, tačiau klausytis labai įdomu. Iš rusiškosios pusės žaviuosi Dmitrijum Bykovu. Tai rašytojas, kritiškai nusiteikęs šiuolaikinės Rusijos valdžios klausimu. Tačiau žavi jis mane ne dėl to.
Tikriausiai nežinau kito tokio žmogaus pasaulyje, kuris turėtų tokias žinias apie pasaulinę literatūrą. Rusų literatūrą jis apskritai gali cituoti mintinai. D. Bykovas turi savo savaitinę laidą, trunkančią dvi su puse valandos, kurioje jis vienas be jokio pasiruošimo atsakinėja žmonėms į jų užduodamus klausimus apie pasaulio autorius. Laida taip ir vadinasi „Odin“ („Vienas“). Jis taip pat aptaria ir politinius klausimus, pateikdamas savo filosofines įžvalgas.
Pabaigai
Na ir pabaigai, apibendrinant galiu pasakyti, kad mane žavi daug sričių, vienas svarbiausių kriterijų – tai talentas, atsidavimas ir meilė tam, ką darai. Tada tuo lengva užkrėsti kitus.
Na, o paties pianisto K. Uinsko Lietuvos publika galės klausytis kovo 3 d. – Klaipėdos koncertų salėje, kovo 7 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje ir šventinę kovo 8 d. – Kauno filharmonijoje. Koncertų programa paženklinta trimis didžiosiomis „B“: Bachas, Beethovenas ir Brahmsas. Šių trijų vokiečių genijų muzika skambės K. Uinsko rečitaliuose.